Žvarbų rugsėjo vidurdienį ant sostinės picerijos „Don Simon“ stalo garavo šiltos arbatos puodelis ir gulėjo šūsnis piešinių su linkėjimais. Vartydama juos 49 metų J.Sarokienė rankoje laikė didinamąjį stiklą.
Šios mokinių dovanos primena, kad dar neseniai mokytojos laiką nuo rudens imdavo skaičiuoti mokyklinis skambutis.
„Dirbdama mokykloje niekada neskirsčiau vaikų į talentingus ir negabius. Nurašyti vaiką kaip nevykėlį – baisi klaida.
Visi mano mokiniai – ir tyleniai, ir prastai krimtę matematikos vadovėlius – randa savo vietą pasaulyje. Vieni mokosi Anglijoje, kiti tapo mokslininkais, kirpėjais ar kitaip atsiskleidė“, – su ilgesio gaida balse kalbėjo ilgametė pradinių klasių mokytoja.
Per 25 metus, praleistus mokykloje, J.Sarokienė stengėsi rasti laiko ir apkabinti nuliūdusį mokinį, ir paskatinti abejojantįjį.
Anksčiau ji dalydavosi šiluma, o dabar pati jos gauna iš buvusių auklėtinių. Mokytojos dviejų kambarių butui jie neseniai parūpino naujus langus, tad šis ruduo jos namuose – jaukus ir šiltas.
Žvelgdama pro juos pedagogė mato ir lietaus pritvinkusius debesis, ir vėl kilusį mokytojų nepasitenkinimą skubotomis reformomis. Ji supranta buvusių bendradarbių norus, bet skundų ir grasinimų streikais klausosi abejodama.
J.Sarokienei atrodo, kad kova už gerovę neretai užgožia svarbiausia – mokinio poreikius: „Vieni mokytojai skaičiuoja laiką ir klasėse neužsibūna nė minutės ilgiau. Kiti varžosi dėl rezultatų.
Nemažai pedagogų vis reikalauja daugiau pinigų, bet jiems niekada jų neužteks – jei gaus didesnį atlyginimą, dejuos ir piktinsis, kad per mažai padidintas.
Aš tą laiką, sugaištamą skundams ir dejonėms, skirčiau vaikams, kuriems sunkiau sekasi mokykloje.“
Kalbėdama apie naujųjų mokslo metų aktualijas ilgametė pedagogė į mane žvelgė šypsodamasi. Jeigu prieš tai nebūtų prasitarusi, kad mato tiktai žmogaus kontūrus, manyčiau, kad prieš mane sėdi laiminga sveika moteris.
Tačiau kad pasijustų vėl laiminga, ji pirmiau turėjo kristi į duobę ir iš jos pati išsikapstyti.
Mokėsi nesijausti auka
Dar neseniai mokytoją slėgė klausimai, kodėl likimas jai negailestingas. O širdį kankino toks veriantis skausmas, kad net nesinorėjo gyventi.
Kritiniais momentais ji pakilnodavo taurelę, bet po to jausdavosi tik dar blogiau.
Ankanti moteris turėjo du kelius – visiškai palūžti arba sukaupti jėgas ir išsivaduoti iš aukos vaidmens. Ji pasirinko pastarąjį.
J.Sarokienė išmoko neverkti, neužsisklęsti ir nepykti: „Kai dejuoji, kad nesiseka, tada gyvenime neįvyksta nieko gero.“
Buvusi mokytoja ėmė dažnai lankytis įvairiuose renginiuose ir per pastaruosius metus pažino nemažai sėkmės lydimų žmonių, tarp jų – atlikėjų, menininkų, sportininkų.
Vilnietė mokėsi ir tramdyti blogas emocijas, tapo kantresnė, atlaidesnė.
Kai parduotuvėje paklaususi, kiek kainuoja prekės, išgirsta „skaitykite, kas parašyta“, nesupyksta. Tik ramiai paaiškina, kad nemato kainų.
Prabilti apie patirtus išgyvenimus buvusią mokytoją paakino ne tik mokyklas krečiantys pokyčiai, bet ir Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Matydami kitų trapumą geriau pažįstame save.“
Bijojo pabusti visiškai akla
– Neseniai socialiniame tinkle paskelbėte jautrų įrašą – meldėte, kad iš jūsų nebūtų atimti paskutiniai šviesos trupiniai. Kas jums suteikia stiprybės? – paklausiau J.Sarokienės.
– Mano regos likutis – vos 10 procentų. Dažnai akis užtemdo tirštas rūkas, skauda galvą. Bet tai praeina.
Anksčiau bijodavau užmigti – manydavau, kad atsibudusi galiu nebematyti visiškai nieko. Dabar tokias mintis nuveju.
Matyti galima ir širdimi – pajausti, suprasti. Juk yra gerai matančių žmonių, tačiau jie visur įžvelgia tik blogį, kitus kiršina.
Pavyzdžiui, per popiežiaus vizitą Lietuvoje vieni matė jo protingas akis, o kiti – tik tvoras, trukdančias jiems važiuoti.
Aš pabudusi kaskart dėkoju likimui, kad dar matau bent kontūrus.
Pradėti dieną su dėkingumu pamažu tapo įpročiu. Padėkojusi jaučiuosi stipresnė. Savo gyvenime ėmiau vadovautis trimis d: dėkoti, dalytis, daryti.
Būna dienų, kai pinigų turiu tik duonai ir pienui. Bet visada žinau, kad tai laikina.
– Buvę mokiniai apie jus atsiliepia šiltai. Palaikote su jais ryšį?
– Aš pažinojau kiekvieno savo mokinio šeimą.
Kai vaikas į mokyklą ateidavo liūdnesnis, stengdavausi suprasti, kas atsitiko.
Jei šeimas užklupdavo sunkumai, tėvai skirdavosi, tai atsispindėdavo ir vaikų veiduose. Su tokiais mokiniais kalbėdavausi per pertraukas ar po pamokų.
Mergaitės dažnai pačios prieidavo ir apsikabindavo, pasiguosdavo. Vaikai nemoka meluoti ir susikurti įvaizdį, kad viskas jiems gerai.
Jeigu jų artimas žmogus ar gyvūnas susirgo, jie man pasakydavo. Visada buvau ne tik mokytoja, bet ir guodėja.
Stengdavausi klasėje sukurti tokią nuotaiką, kad vaikai norėtų lankyti mokyklą, nes būdama mokinė pati jaučiausi užguita, išsigandusi.
Vienai mano mokinei sunkiai sekėsi laikyti matematikos testus. Padėdavau, kai ką už ją atlikdavau.
Džiaugiuosi, kad ji tapo garsia kirpėja, dirba prestižiniame sostinės salone.
Būdavo ir jausmų dramų. Graži mergaitė nenorėjo bendrauti su berniuku, o jį tai labai liūdino. Buvo ašarų, teko guosti. Ta mergaitė tapo krepšininke, o berniukas užaugęs išvyko gyventi į Australiją.
Jie abu man parašo, – šyptelėjo buvusi mokytoja.
Sūnų atpažįsta tik iš arti
– Daug metų dirbote mokytoja, kada užgriuvo sunkumai?
– Iki 2000-ųjų dirbau „Šviesos“ pradinėje mokykloje, o tada stovykloje sutikau Laimą Juozaitienę, pirmąją filosofo Arvydo Juozaičio žmoną.
Ji vadovavo tuometei „Ryto“ vidurinei mokyklai ir mane ten pakvietė. Auginau sūnų, kuriam dabar – 28-eri.
2009 metais susilaukiau antrojo sūnaus Mato. Ir prasidėjo drama. Užklupo sunkmetis. Mato tėvas prarado statybininko darbą, neberodė dėmesio.
Likau su mažu vaiku be finansinės ir dvasinės paramos. Vėliau Mato tėvas susirgo plaučių vėžiu. Jis mirė šį pavasarį.
Jaunesnysis sūnus dažnai sirgdavo, turėjo specialių poreikių. Nebeturėjau tiek energijos dirbti mokykloje kaip anksčiau, jaučiausi emociškai perdegusi.
Kartais savaitgalį net pakilnodavau taurelę, bet tai mane nustekeno.
– Galbūt regėjimas pradėjo silpti nuo patirtos įtampos?
– Nuo stresų man pradėjo lietis akyse, jas užtraukdavo rūkas.
Kreipiausi į Santariškių klinikų medikus.
Jie diagnozavo akių nervų atrofiją ir pasakė, kad galiu visiškai apakti.
Prieš trejus metus man nustatytas neįgalumas. Gyvenimas sugriuvo.
Nuėjusi į darželį pasiimti sūnaus jo nebepažindavau – visi vaikai atrodė vienodi.
Tačiau vėliau ėmiau ieškoti galimybių, kurios padėtų man ir toliau gyventi savarankiškai, įdomiai.
Išmokau vaikščioti su baltąja lazdele, dirbti specialiomis kompiuterio ir telefono programomis, perpratau Braille’io raštą.
Fotografuoju aklai, bet išmanioji programa man suteikia galimybę pamatyti įamžintus vaizdus.
Patyrusi, kad ir aklieji gali gyventi įdomiai, lioviausi uždavinėti klausimą, kodėl man taip atsitiko. Atsakymo į šį klausimą tiesiog nėra.
Supratau, kad mane ištikę sunkumai – dar ne gyvenimo pabaiga. Atsikračiau aukos sindromo ir tarsi akyse prašviesėjo, nebeliko tiek daug tamsos.
– Ar dar atpažįstate sūnų?
– Iš arti – taip. Atpažįstu žmones iš kūno formos, ūgio, kalbos. Daug ką darau apgraibomis, nepažįstamoje vietoje plaukioju.
– Jūsų nuotraukos socialiniame tinkle liudija, kad gyvenate įdomiai – lankotės parodose, koncertuose, susitikimuose. Skubate gyventi?
– Kartą pagalvojau – jeigu visiškai apaksiu, sūnui Matui liks prisiminimai, kur mes buvome, koks įdomus pasaulis.
Matas po pamokų būna pavargęs, bet jis smalsus ir nori visur eiti.
Iš pradžių mokiau sūnų gyventi atvira širdimi, o dabar jau jis mane skatina tai daryti.
Jis yra ir mano akių šviesa – pasako, koks autobusas atvažiuoja į stotelę, perspėja apie laiptus, perskaito gatvių pavadinimus.
Eidama į masinius renginius pasiimu baltąją lazdelę, nes kiti žmonės, matydami mane, netiki, kad aš nematau, ir nustumia.
Pati ieškau informacijos apie renginius ir mes su sūnumi einame į pasaulį.
Nenoriu kaip kai kurie aklieji užsisklęsti namuose ir tik dejuoti, kad niekas nepadeda.
Galimybių, kaip pakeisti gyvenimą į gera, yra nemažai. Ir tam nereikia daug lėšų.
Aš kartais net bijau svajoti, nes svajonės išsipildo.
Pokalbiai – ir apie jausmus
– Dabar lėšų turbūt turite mažiau nei dirbdama mokytoja, bet nesiskundžiate?
– Esu žemaitė, moku gyventi su tiek pinigų, kiek turiu.
Tiems, kurie nemoka elgtis su pinigais, jų visada trūks.
Manau, kad ir mokytojai turėtų mažiau skųstis, nes jų pašaukimas – būti su vaikais, o ne mitinguose.
Yra daug mokytojų, kurie nedejuoja ir gyvena vaikų pasaulyje, mato daug atsiveriančių vis naujų galimybių ir parodo jas savo auklėtiniams.
Mokykloje aš niekada neskaičiuodavau minučių, o vakarais ją palikdavau paskutinė.
Prieš šventes stengdavausi sukurti mokiniams šventę, kurdavau papuošimus klasei, kartais ir naktimis nemiegodavau.
Dirbti mokytoju sunku, nes klasėse – po maždaug 24 vaikus. Daugėja kitokių vaikų, turinčių specialių poreikių, jiems reikia daugiau dėmesio. Būna, kad tėvai slepia vaikų ligas.
Nepaisant sunkumų, mokytojas turėtų atiduoti save mokiniams, kalbėtis su jais ne tik apie testus ir rezultatus, o ir apie jausmus, baimes, pyktį.
Jeigu tik vėl gerai matyčiau ir galėčiau grįžti į mokyklą, užduočiau mažiau namų darbų, stengčiausi per pamokas niekada nepakelti balso ir mokyčiau vaikus gyventi drąsiai.
