Nuo praeities – prie šiandienos aktualijų
Konferencija „Lietuvos kurčiųjų draugijos 80-metis: žvilgsniai į praeities, dabarties ir ateities iššūkius bei galimybes“ prasidėjo istorinėmis nuotraukomis: į auditoriją prabilo kurčiųjų bendruomenės praeitis – kasdienybės ir švenčių akimirkos.
Lietuvos kurčiųjų draugijos (LKD) prezidentas Kęstutis Vaišnora žvilgsnį kreipė į šiandienos realijas. Pranešėjas konstatavo, kad Neįgaliųjų integracijos įstatymo nuostata „gestų kalba yra gimtoji kurčiųjų kalba“ šiandien „išsisėmė“. Kurtieji nekantriai laukia Lietuvių gestų kalbos įstatymo, kurio projektas netrukus turėtų pasiekti Seimą. Jis neslėpė susirūpinimo vertimo paslaugų stygiumi, per mažu vertėjų etatų skaičiumi, jų darbo sąlygomis. Tikslas „vertimo paslaugos 24 val. per parą ir 7 d. per savaitę“ kol kas nepasiektas.
Nors dvikalbio kurčiųjų ugdymo samprata patvirtinta 2007 m., tačiau net ir po 11 metų ji tebėra deklaracija. Tik pernai Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (LKNUC) vienoje klasių pradėtas dvikalbystės eksperimentas. Informacinės aplinkos pritaikymas nacionalinėje televizijoje ir komerciniuose kanaluose – iššūkis, bet tik ne lygios galimybės. Ypač informacijos stygių kurtieji jaučia prieš ir per rinkimus, o paskambinę Bendrojo pagalbos centro numeriu 112 priversti su operatoriumi susirašinėti. Tai išties nepatogu, kartais ir neįmanoma. Kai atrodo, kad jau reikalai spręsis, žiūrėk, dėl kokių nors kliūčių vaizdo skambučių diegimas dar atidedamas.
Emigracija atvėrė piktžaizdę – padaugėjo senų, vienišų žmonių. LKD stengiasi užtikrinti jiems ne tik socialinių darbuotojų, apmokytų dirbti su senjorais, paslaugas ir globą, bet ir galimybę bendrauti gestų kalba. Tam pirmiausia reikia atitinkamai parengtų specialistų. Pasak pranešėjo, šiandien kiekvienu atveju būtina kuo tiksliau identifikuoti socialinio pobūdžio paslaugų gavėjų grupes ir tik tada jiems skirti paslaugas.
Bendruomenę trikdo, kad anksčiau buvusi įprasta apklausa dėl klausos negalios Bendrojo duomenų apsaugos reglamento „valia“ tapo diskriminuojanti – kurtieji negali tiksliai suskaičiuoti nei klausos negalią turinčių asmenų, nei LKD narių. Tampa keblu planuoti socialinio pobūdžio paslaugų apimtis. Piktinamasi, kad kurtieji vis dar vadinami „kurčnebyliais“ – ir ne tik paprastų piliečių, bet kartais ir žurnalistų ar politikų. Jų manymu, tai ne tik nepagarba gestų kalbai, bet ir kurčiųjų diskriminacija.
Į vertimo problemas – kitų institucijų žvilgsniu
Svarbu stabtelėti ir prie dar dviejų pranešimų apie vertimo paslaugas. Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos (LGKVA) prezidentė Ramunė Leonavičienė kurčiųjų bendruomenę ragino dar kartą apsvarstyti 24 val. ir 7 d. poreikio būtinybę. Anot jos, per 6 tūkst. kurčiųjų aptarnaujantys per 100 gestų kalbos vertėjų vis sunkiau susitvarko su darbo krūviais, pradėjo stokoti motyvacijos. Pailgintas paslaugų teikimo laikas (iki 20 val. darbo dienomis) jų darbą padarė pamaininį, o nereti renginiai ir išvykos savaitgaliais verčia asmeninį laiką dalyti tarp šeimos ir darbo. Reikalavimų vertėjų paslaugoms daug: tinkamai perteikti informaciją, prisitaikyti prie klientų vartojamo gestų kalbos varianto, elgesio ar būdo, gebėti dirbti stresinėse situacijose ir jas valdyti, atitikti aukštus profesinės etikos ir aprangos reikalavimus, versti įvairiopo sudėtingumo ir tematikos turinį, dirbti kliento pageidaujamoje aplinkoje ir t. t. „Kas vertėjui palaikys skėtį?“ – retoriškai klausta. LGKVA prezidentei nerimą kelia pertekliniai reikalavimai vertėjui, pvz., šalia vertimo paslaugų teikti socialinio pobūdžio paslaugas ar kt.
Anot pranešėjos, vertimo apimtys ir sritys plečiasi, bet darbo užmokesčio fondas bemaž neauga, tad už darbą savaitgaliais lieka vienintelis galimas atlygis – laisva darbo diena. Esą vertėjų tai netenkina. Sistemą jų palieka vis daugiau, o dalis studijas baigusio jaunimo renkasi darbą ne pagal specialybę arba emigruoja.
Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Socialinės gerovės katedros vedėja dr. Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė taip pat akcentavo smunkantį gestų kalbos vertėjo specialybės prestižą. Dėl aukštų reikalavimų profesijai mažėja ją besirenkančių. Didžiausias iššūkis – vos 50 proc. įstojusiųjų baigia studijas. Per trejus metus išmokti naujos kalbos ir vertimo technikų ne visi pasirodo esą pajėgūs, o ir baigę nebūtinai renkasi darbą pagal specialybę. Skaičiai kalba patys už save: išleista 13 laidų, parengta per 200 profesionalų, o sistemoje dirba mažiau nei pusė absolventų. Nuo šių mokslo metų Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) leido formuoti keliskart mažesnes studentų grupes, tad nuo šiol priauganti pamaina bus dar menkesnė.
Kyla prieš dabartinį finansavimo modelį
Be kurčiųjų sistemai tenkančių iššūkių, yra ir bendrų visiems neįgaliesiems. „Anksčiau gyvenome po LKD skėčiu“, – pranešimą pradėjo Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro (KRC) direktorė Jūratė Pugačiauskienė. Pasak pranešėjos, lėšos iš Neįgaliųjų reikalų departamento (NRD) atkeliaudavo į draugiją ir čia pagal paraiškų dydį būdavo skiriamos rajoninei grandžiai. Iš Vilniaus pasiekdavo ir pagalba: buvo dalijamasi patirtimi, vyko projektų priežiūra. Vis dėlto, pagal Valstybės kontrolės rekomendaciją, nuo 2012 m. visos teritorinės neįgaliųjų organizacijos finansavimą gauna per savivaldybes.
Šiandien kurtieji skaičiuoja pertvarkos nuostolius: išbarstytas LKD administracinis, kūrybinis ir intelektualinis potencialas, finansavimas reabilitacijos centrų, išskyrus Vilniaus KRC, projektams gerokai sumažėjo: maždaug nuo trečdalio iki pusės iki tol gautų lėšų. Kai kur teko atleisti apie pusę darbuotojų, dalis likusiųjų dirba ne visą darbo dieną. Tad mažesnės bendruomenės gauna dar mažiau paslaugų, o dėl menko finansavimo ir neadekvačių reikalavimų visiškai neteko motyvacijos teikti paraiškas, pateikusios dažnai projektų nelaimi. Administravimo kaštai nesumažėjo, o bendradarbiavimas su savivaldybėmis daugiausia formalus. Pranešėjos išvada: Lietuvos kurčiųjų aprėpties žemėlapyje žioji vis daugiau baltų dėmių, daliai kurčiųjų paslaugos neprieinamos. Beje, pasak pranešėjos, ir kolegos latviai panašią reformą savo kailiu išbandė, bet šiandien džiaugiasi vėl grįžę prie ankstesnio modelio.
Permainos, kurios džiugina
Kitąmet baigiasi Nacionalinė neįgaliųjų socialinės integracijos programa. Pasamdyti nepriklausomi ekspertai įvertins programos rezultatus ir reformos ypatumus. „Esate girdimi, – teigė NRD direktorė ir viena konferencijos vedėjų Asta Kandratavičienė. – Šiemet prasideda bandomasis projektas – socialinių paslaugų sistema papildoma atvejo vadybininkais. Su šiais specialistais siejame daug vilčių.“ NRD vadovė dalyvių dėmesį nuo problemų kreipė gerųjų permainų link.
Iš tiesų ir patys kurtieji nebuvo linkę kalbėti vien apie problemas. Ypač palankiai sutiktas liepą socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintas Klausos negalią turinčių asmenų socialinio dalyvavimo visuomenėje 2018–2020 metų veiksmų planas. Dokumentą pristačiusi ministro vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais Eglė Čaplikienė pavadino jį ambicingu, o 5 jame užsibrėžtus uždavinius – faktiškai apimančiais visa, kas aktualu: gestų kalbos, paslaugų kokybės, informacinės aplinkos pritaikymo sritis, bendrojo ugdymo ir studijų prieinamumą, kompleksinę pagalbą šeimoms. Svarbu, anot suinteresuotųjų, kad planas neatėmė lėšų iš kitų kurtiesiems skirtų programų – anksčiau tokių dalykų pasitaikydavo. Strategija parengta taip, kad didėja pačių kurčiųjų įtrauktis į jiems aktualių klausimų sprendimą, išsiplėtė socialinių partnerių ratas.
Institucijų pagalba
Gamintojas negalėjo asmeniui už valstybės numatytą bazinę kainą pritaikyti kokybiško klausos aparato, o alternatyvų nenumatyta. Nukentėjusieji kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, ši ėmėsi tyrimo. Konferencijoje pristatytas rezultatas – šį pavasarį gerokai padidinta vaikų klausos aparatams įsigyti skiriama kompensacija. Kurčius ir neprigirdinčius vaikus auginančios šeimos pasiekimą pavadino istoriniu. Nuo šiol esą drąsiau svajoti ir apie dar daugiau – kad klausos aparatai galų gale, kaip kochleariniai implantai, būtų skiriami nemokamai. Taip pagaliau būtų sulygintos galimybės.
Ir nors teisės vairuoti C ir D klasei priskiriamas transporto priemones „absoliučiai kurti asmenys“ vis dar neturi, tikimasi, kad ir šioje srityje permainos čia pat. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai Sveikatos apsaugos ministerija taip ir nepagrindė savo teiginio, kad kurtieji, vairuodami stambių gabaritų transporto priemones, „kelia didesnį pavojų eismui“. Beje, yra informacijos, kad kai kuriose Europos valstybėse jie tai daro senokai ir pavojaus eismui nekelia.
Vyriausiosios rinkimų komisijos įsipareigojimus didinti informacijos prieinamumą kurtiesiems per politinius debatus kitąmet vyksiančiuose prezidento, savivaldos rinkimuose, referendumuose, balsavimą padaryti prieinamesnį, rinkimų organizatorius apmokyti bendrauti su kurčiaisiais ir kt. paskelbė komisijos pirmininkė Laura Matijošaitytė.
„Tyla?! Nieko baisaus“
Taip pavadintas renginys, rugsėjo 27 d. surengtas ŠMM. Pirmiausia mažomis grupelėmis LKD nariai pasklido po ministerijos darbuotojų darbo vietas, susipažino su jų darbu.
LKD respublikinės valdybos narys ir gestų kalbos lektorius Arūnas Bražinskas pasišovė šeimininkams atskleisti keletą kurčiųjų kultūros bruožų. Jis pats prisistatė ir pasiūlė vardus-gestus dviem naujoms pažįstamoms. Vienas buvo susijęs su originalia šukuosena, o kitas – pagal į akis krintantį aksesuarą. Darbuotojos pagyrė svečio pastabumą, gestais išreikštais vardais atrodė patenkintos.
Netrukus kurtieji naujųjų pažįstamų buvo apipilti klausimais: kurią kalbą jie laiko savo pirmąja, o gal yra dvikalbiai, koks vaidmuo jų gyvenime tenka lietuvių kalbai, ar mokosi užsienio kalbų ir kaip. Kai LKD atstovas ėmė lenkti pirštus, kiek gestų kalbų moka ar bent supranta, ministerijos darbuotojos džiugiai prisipažino, kad pirmą kartą gyvenime sutiko kurčiąjį poliglotą.
Kurtieji surengtoje diskusijoje išskyrė tris svarbius dalykus. Pirma, būtinybę įtvirtinti dvikalbį kurčiųjų ugdymo metodą, kad mokiniai ugdytųsi gimtosios kalbos aplinkoje, antra – tikslą kuo greičiau pedagogų rengimą ir kvalifikacijos tobulinimą pertvarkyti taip, kad gestų kalbos būtų ne tik mokomasi, bet ir išmokstama. Svečiai taip pat ragino gestų kalbos tyrimo darbus iš LKNUC perkelti į aukštojo mokslo įstaigą.
Ministerijos atstovai pripažino, kad savivaldybių švietimo skyriai ne visada pajėgūs jų teritorijoje veikiančioms kurčiųjų ugdymo įstaigoms teikti kvalifikuotą metodinę pagalbą. Atstovai mano, kad išeitis yra plėsti LKNUC kaip nacionalinio ugdymo centro metodinį potencialą ir per jį stiprinti pagalbą savivaldybių mokykloms. Į diskusiją įsitraukę LKNUC atstovai siūlė jų centre įdarbinti kompetentingą kurčiąjį, kuris pedagogams padėtų rengtis pamokoms (ruošti vaizdo medžiagą ir kt.), konsultuotų. Švietimo specialistai buvo atsargūs žadėti finansiškai remti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuojamus gestų kalbos kursus arba juos stipriai pailginti, pvz., iki 1000 valandų. Taip pat informavo, kad pastaruoju metu nesiseka surinkti surdopedagogų specialybės studentų grupių. Nepavyko ir šiemet.
LKNUC gimnazijos skyriaus vedėja Jolita Levickienė informavo, kad ima stigti gestų kalbą mokančių pedagogų, sudėtinga formuoti darbuotojų komandą vien iš patyrusių specialistų. Kartais tenka į darbą priimti ir kurčiuosius menkai pažįstančius mokytojus. Iš pradžių į naujokų vedamas pamokas siunčiami gestų kalbos vertėjai, nors esą tai centre nelaikoma pačia geriausia išeitimi. Gestų kalbos mokyti savo mokytojus nuo seno pasitelkiami mokiniai, ieškoma visokių išeičių.
Diskutuota dėl kurčiųjų mokyklų ateities, dalytasi užsienio patirtimi šioje srityje. Australijos, Ekvadoro ir kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad sėkmingai kurčiojo integracijai gali nepakakti nei specialistų komandos pagalbos, nei užtikrintos gestų kalbos aplinkos. Net tokiomis aplinkybėmis kurčiasis nebūtinai jausis gerai. Vadinasi, inkliuzinis ugdymas taip pat ne visuomet pasiteisina. ŠMM darbuotojai užtikrino, kad Lietuvoje kurčiųjų mokyklos išliks. Akcentuota, kad jos ne tik žinių, bet ir socializacijos vieta, kurčiųjų kultūros židiniai.
Kurtieji gerai įvertino LKNUC Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus indėlį į bendrojo ugdymo įstaigose besimokančių kurčiųjų socializaciją ir integraciją, pagyrė atskirų specialistų gestų kalbos žinias, domėjosi pedagoginių psichologinių tarnybų pasirengimu vertinti kurčiųjų vaikų gebėjimus.
