Tačiau kai kurie veikėjai patys mėgina užkopti ant šios kylančios bangos gelbėdami savo politinę karjerą. Vienas tokių – sostinės mero postą siekiantis išsaugoti Remigijus Šimašius, paliekantis nestabilų libralų laivą ir dedantis viltis į rinkimų komitetą.
Panašiai elgiasi ir į kovą dėl partijos vairo su savo įpėdiniu Remigijus Žemaitaičiu net nestojęs buvęs „tvarkiečių“ lyderis Rolandas Paksas paskelbęs, kad jo pagrindinis tikslas – dalyvauti prezidento rinkimuose. Tiesa, šios europarlamentaro perspektyvos gana miglotos, pirmiausia dėl to, jog sunku tikėtis, kad 94 Seimo nariai balsuotų už Konstitucijos pataisą, kuri atvertų R.Paksui kelią į rinkimus.
Gali būti, kad tai suvokia ir R.Paksas, todėl realesnis jo tikslas – likti Europos Parlamente, kurio rinkimuose politikas dalyvaus su judėjimu „Šaukiu aš tautą“.
Svarbiausia opozicinė jėga – konservatoriai su tais judėjimais itin skambiai kovojo savaitgalį vykusiame partijos tarybos posėdyje.
Aštriausią kalbą rėžė dešiniųjų patriarchas, konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio senelis Vytautas Landsbergis. Šįkart jo taikiniu tapo valstiečių lyderio R.Karbauskio užmojis pagerinti visuomeninių judėjimų pozicijas būsimuose savivaldos rinkimuose.
Pagal šį projektą, judėjimams būtų leidžiama sudaryti koalicijas tarpusavyje arba su partijomis. Žodžiu, politiškai tokie judėjimai per rinkimus iš esmės būtų sulyginti su partijomis.
R.Karbauskio išskaičiavimas aiškus – tie judėjimai yra artimi valdančiųjų politiniai giminaičiai ir strateginiai partneriai, su kuriais jau dabar valstiečiai eina koja kojon daugelyje savivaldybių.
Šiuos veiksmus V.Landsbergis įvertino, kaip jam įprasta, negailėdamas druskos – esą „kolūkiečiai“, matyt, bijo, jog per rinkimus jų popieriai bus prasti, todėl mėgina apsisaugoti „gaujelėmis“ ir „savo chebrutėmis“.
Dešiniųjų patriarchas net kelis kartus perspėjo, kad valstiečiai nori sunaikinti partijas, pačią demokratiją ir įteisinti valstybėje „gaujų“ valdymą. Ir, aišku, pridūrė privalomų užuominų, jog visam tam greičiausiai diriguoja rusai.
Galima sutikti su V.Landsbergiu, kad prieš sulyginant tokius judėjimus rinkimuose su partijomis reikėtų nustatyti aiškią jų finansinę atskaitomybę ir kontrolę. To valstiečiai, regis, kol kas nesirengia daryti.
Tačiau ar tokios kalbos, kai visi be išimties nepartiniai dariniai paskelbiami demokratijos žudikais, gaujomis arba rusų agentais, padės ne tik konservatoriams, bet ir kitoms partijoms?
Žinoma, ne. Priešingai – tai tik į naudą priešingai pusei, tik dar labiau ją uždega, o jos rėmėjus sutelkia.
Šitokį poveikį rinkėjams buvo galima prognozuoti, tarkime prieš lemiamą Seimo rinkimų vienmandatėje Zanavykų apygardoje turą, kur visa konservatorių ir pirmųjų valstybės asmenų rūstybė užgriuvo tuos 1,8 tūkst. rinkėjų, išdrįsusių pirmajame ture balsuoti už buvusį socialdemokratą M.Bastį.
Šie piliečiai, kaip ir Seimas, nepatvirtinęs M.Basčio apkaltos, manė, kad jis vertas likti parlamente, o Konstitucinio teismo žodžio, jog politikas sulaužė priesaiką nedeklaravęs savo abejotinų susitikimų, nepakanka.
Antrajame ture M.Bastys pagerino savo rezultatą daugiau nei tūkstančiu balsų, bet sutelktas ir įelektrintas konservatorių rinkėjų būrys lengvai jį nugalėjo išrinkęs į Seimą I.Haase.
Vis dėlto vienas svarbiausių šių rinkimų aspektų – mažas aktyvumas – balsavo vos 27 proc. apygardos rinkėjų.
Netgi isteriška kova su Rusijos invazija į Seimą mobilizavo nedaug zanavykų, o likusiems tai buvo neįdomu ir nesvarbu.
Tuo metu R.Karbauskis pasistengė kuo efektyviau pasinaudoti savaitgalį skambėjusiomis V.Landsbergio kalbomis.
Antradienį valstiečių lyderis sureagavo į jas ilgu pareiškimu savo „Facebook“ paskyroje, nutaikytu ir į patriarchą, ir į jo anūką, ir į visus konservatorius.
Pagrindiniais valstiečių šūkiais grįsto pareiškimo esmė – konservatoriams visuomet buvo nusispjauti į demokratiją, o visi, kurie ne su jais, – valstybės priešai.
Pasak R.Karbauskio, dešinieji iš tiesų atstovauja tam „elitui“, kuris visuomet taip niekina „runkelius“, nors pats yra korumpuotas ir supuvęs.
Žodžiu, V.Landsbergis savo rankomis sėkmingai užpylė vandens ant valstiečių propagandos malūno, kurį, kaip rodo reitingai, jie suka vis sėkmingiau.
Tačiau ironišką šypseną kelia ne tokia konservatorių kova su viuomeniniais judėjimais, bet tai, kad jie patys jau mėgina kopijuoti tuos darinius.
Juk ką kita rodo G.Landsbergio paskelbtas planas į oficialų partijos pavadinimą įtraukti žodį „žmonių“, kitaip tariant, pabrėžti, jog konservatoriai yra ir „žmonių partija“?
Esame iš žmonių ir žmonėms – būtent šitaip save apibūdina ir visi nepartiniai ar antipartiniai dariniai, visi gelbėtojai, radikalių permainų šaukliai, taip pat ir dabartiniai valdantieji „profesionalai“. Tai kokioje skalėje yra konservatoriai?
