Rateliais judančios moters kaimynystė neišgąsdino
„Dešimt metų vaidinu kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės kuriamuose performansuose, dainuoju Stanislovo Karaliaus vadovaujamame neįgaliųjų ansamblyje „Lyra“, dalyvauju profesionalių režisierių globojamoje gyvojo skaitymo trupėje...“ – apie veiklos kupinas dienas pasakoja nuolat besišypsanti Irena Žemaitienė. Ar baimintumėtės, jeigu ši moteris įsikurtų jūsų kaimynystėje? Vieno sostinės Žirmūnų mikrorajone esančio namo gyventojai nepabūgo. Jų neišgąsdino ir tai, kad pirmame namo aukšte apsigyvenusi moteris juda neįgaliojo vežimėliu – Irenos paprašyti jie du kartus savo parašais patvirtino neprieštaraujantys, kad laiptinėje būtų įrengtas keltuvas arba šis įrenginys būtų sumontuotas prie moters buto balkono.
Prieš penkerius metus Irenai šiame name buvo skirtas socialinis būstas. Namo gyventojams ši kaimynystė nekėlė jokių papildomų rūpesčių. Draugiška, maloniai su visais bendraujanti moteris dažniau sulaukia siūlymų padėti nei piktų žvilgsnių. Irena neslepia – CPVA surengto tyrimo rezultatai ją šokiravo. Moteris sako negalinti suvokti, kodėl net kas trečias apklaustas daugiabučių gyventojas kratosi socialiniuose būstuose gyvenančių kaimynų. Juk juose įsikuriantys žmonės dažniausiai ne savo noru atsiduria tokioje padėtyje, kad neišgali nuomotis ar įsigyti kito būsto.
Prieš porą dešimtmečių iš nedidelio Kybartų miestelio Vilkaviškio rajone Irena su dukra ir sūnumi į Vilnių atsikraustė ieškodama darbo. Išsinuomojo būstą, įsidarbino „Eurovaistinėje“. Viskas sekėsi puikiai. Po kurio laiko net savo verslo ėmėsi. Atrodė, gyvenimas grįžo į normalias vėžes, kai ištiko toji nelaimė – per netikėtai sąmonės netekusios moters kojas pervažiavo traukinys.
Šio kraupaus įvykio detalių Irena sako neprisimenanti. Ji tik žino, kad aplankiusi bičiulę vakare išsiruošė namo. O kadangi traukiniu juos pasiekti patogiausia, ji ir patraukė geležinkelio stoties perono link. Jai reikalingas traukinys turėjo išvažiuoti iš trečiojo kelio. Ir šiandien Irena negali pasakyti, kodėl ji jo nepasiekė.
Sąmonę atgavo tik kitą dieną Greitosios pagalbos ligoninės reanimacijoje. Vieną moters koją traukinys nukirto aukščiau kelio sąnario, kitą – šiek tiek žemiau jo. Jau 15 metų Irena juda tik neįgaliojo vežimėliu.
Nors nuo mažens tėvų mokyta nepasiduoti nesėkmėms Irena rado stiprybės ir vėl pakėlė galvą, vis dėlto gyvenimas pasikeitė iš esmės: dirbti nebegalėjo, teko verstis iš neįgalumo išmokų. Prieš penkerius metus gautą socialinį būstą ji vadina tikru išsigelbėjimu. Moteris džiaugiasi, kad bent kasmet apsilankantys socialinius būstus prižiūrintys darbuotojai jai neturi nė mažiausio priekaišto – jos butas visada tvarkingas, laiku sumokėti visi mokesčiai. Irenai netgi padaryta reta išimtis – su ja sudaryta nuolatinė šio būsto nuomos sutartis. I. Žemaitienė svajoja kada nors jį išsipirkti.
Skirtingas tolerancijos lygis
Eksperimentiniame tyrime dalyvavo visos 60 savivaldybių. Atsitiktinai pasirinkta mažiausiai po 2 daugiabučius, kuriuose išplatinti pranešimai apie planuojamą socialinių būstų kaimynystę. Namo, kuriame gyvena I. Žemaitienė, gyventojai tokių pranešimų negavo. Moteris pati atnešė daugiabučio namo savininkų bendrijos valdybos pirmininko ir administratorės prieš kurį laiką miesto savivaldybei pasirašytą raštą, kuriame teigiama, kad kaimynystei su fizinę negalią turinčia gyventojų pora (į šį butą Irena atsikėlė su draugu, kuris, deja, jau mirė) nekyla jokių problemų – ji tvarkinga, gerbia kaimynus, rūpinasi daugiabučio gerove.
Tyrimą pristačiusi CPVA Socialinės apsaugos projektų skyriaus viršininkė Justina Jakštienė pabrėžė, kad nors atliekant eksperimentą nesutikimą dėl socialinio būsto kaimynystės išreiškė 29 proc. pranešimus gavusių gyventojų, vis dėlto skirtingose savivaldybėse šie skaičiai labai skyrėsi. Didžiausia tolerancijos stoka pasižymėjo Kauno, Kėdainių, Širvintų savivaldybės – socialinio būsto kaimynystės čia nepanoro daugiau kaip 80 proc. apklaustų gyventojų. O štai Druskininkuose, Raseiniuose ir Kretingoje taip nepalankiai buvo nusiteikę mažiau nei 6 proc. gyventojų.
Tyrėjus nustebino itin negatyvi daugiabučių namų gyventojų reakcija. CVPA darbuotojai sulaukė daugybės nepatenkintų žmonių skambučių. Pasak J. Jakštienės, kone apie pusvalandį trukusiuose pokalbiuose vyravo neigiamos emocijos, žeminantis, įžeidžiantis pokalbių tyrinys. Eksperimento dalyviai kreipėsi ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, ir į policiją, advokatus, į diskusijas įtraukė vietos valdžią. Dažniausiai akcentuotas nerimas dėl turto apsaugos, jo nuvertėjimo, dėl tokios kaimynystės padidėsiančios grėsmės jų saugumui.
Jau turėjome tokį kaimyną...
„Dažniausiai žmonės baiminasi, kad būste neapsigyventų asocialūs, nevaldomi, triukšmingi, turintys priklausomybių ar teisti asmenys. Taip pat minėta, kad kaimynystėje nepageidaujami pabėgėliai ar romų tautybės žmonės. Taigi socialinio būsto gyventojo „portretas“ ne tik vis dar labai stereotipiškas, bet ir stigmatizuotas“, – sako CPVA direktorė Lidija Kašubienė.
CPVA atstovių teigimu, kai kurie eksperimentinio tyrimo dalyviai savo neigiamą nuostatą argumentavo ankstesne patirtimi. „Jau yra keli tokie butai. Šalia gyvena – koncertai kiaurą parą“; „Jau yra vienas toks būstas – girtuokliai iškritę visur miega. Baisu net vaikus išleisti į kiemą“; „Viename tokiam bute gyvena 17 kačių. Net gyventi neįmanoma – dvokia“; „Turėjom problemų, kai viena šeima socialinį būstą pavertė landyne – iš viso miesto rinkosi girtuokliai, visą parą vyko „diskotekos“, daužė laiptinės langus, užpylė mūsų butą, teko nuolat kviesti policiją“, – argumentavo eksperimento dalyviai.
Psichologo Pauliaus Rakštiko nuomone, tokios neigiamos nuostatos kartais susiformuoja, kai pabendravus su vienu asmeniu į situaciją pažiūrima nekritiškai ir susidaroma nuomonė apie visą jo atstovaujamą grupę. Labai svarbi ir dar viena aplinkybė – baimė. Gali būti, kad ji turi realų pagrindą, kad su panašia situacija jau buvo susidurta. Tačiau, pasak psichologo, turėdami dalį informacijos negalime apibendrinti ir prognozuoti, kad būtinai taip nutiks ir ateityje.
J. Žemaitienė pasakoja, kad dabartiniame jos bute anksčiau taip pat gyveno narkomanai, kaimynai iš tiesų gerokai prisikentėjo. Vis dėlto, Irenos ir jo draugo jie neatstūmė. Rateliais judantys žmonės, palyginti su nuo kvaišalų priklausomais kaimynais, jiems atrodė tikras išsigelbėjimas. Ir naujieji kaimynai jų pasitikėjimą pateisino. „Svarbu, kad žmonės matytų kuo daugiau teigiamų pavyzdžių ir tai būtų tarsi atsvara jų ankstesnei patirčiai“, – sako psichologas P. Rakštikas. Juk socialiniuose būstuose dažniausiai įsikuria nieko su neigiama patirtimi neturintys žmonės: jaunos (iki 35 metų), taip pat tris ir daugiau vaikų auginančios šeimos, neįgalieji (jie sudaro apie 12 proc. socialinių būstų gyventojų), be tėvų globos likę asmenys, senjorai. „Kartais ir padoriems, protingiems ir išsilavinusiems žmonėms gyvenimas nepagaili sunkumų“, – pabrėžia L. Kašubienė.
Kad nereikėtų laukti 15 metų
Socialinės apsaugos ir darbo viceministro Eitvydo Bingelio teigimu, šiuo metu Lietuvoje yra per 11 tūkst. socialinių būstų, daugiau kaip 10 tūkst. šeimų laukia būsto eilėje. Pasak jo, valstybė deda daug pastangų, kad paramos būstui įsigyti sulauktų kuo daugiau žmonių, vis dėlto per keletą dešimtmečių susikaupė tikrai nemažai problemų. Norint būstais aprūpinti visus eilėje laukiančius žmones reikėtų apie 400 mln. eurų, arba eilėje laukti 15 metų.
E. Bingelis sako, kad padėčiai keisti stengiamasi naudotis visais įmanomais būdais. Norima įteisinti galimybę savivaldybėms socialinio būsto fondo plėtrą vykdyti pernuomojant iš fizinių ar juridinių asmenų išsinuomotą būstą; įtvirtinti skirtingus pajamų ir turto dydžius, nustatant teisę į socialinio būsto nuomą ir būsto nuomos mokesčio dalies kompensaciją; 20 proc. padidinti pajamų dydžius, kuriais vadovaujantis nustatoma teisė į paramą būstui įsigyti; nustatyti, kad neįgalieji, gyvenantys kartu su savo tėvais, gali būti laikomi šeimos nariais, nereikalaujant teismo sprendimo; asmenims ir šeimoms, išbrauktiems iš paramos laukiančiųjų sąrašo todėl, kad padidėjo jų pajamos, nustatyti galimybę per 3 metų laikotarpį po išbraukimo dienos, sumažėjus jų turtui ir pajamoms, iš naujo būti įrašytiems į šį sąrašą ir toliau laukti socialinio būsto nuomos, ir pan.
Jeigu Seimas pritars šiems pokyčiams, socialinių būstų laukiančių žmonių situacija tikrai turėtų pagerėti. O prie visuomenės tolerancijos turėtų prisidėti kuo platesnė informacijos, gerųjų pavyzdžių sklaida. Netrukus viešojo transporto stotelėse turėtų pasirodyti plakatai, raginantys pažinti, priimti kiekvieną kaimynystėje apsigyvenusį žmogų. „Aš tavo kaimynas. NERŪŠIUOK manęs“, – ragins socialinių būstų gyventojai.
