Priemonių tokiam tikslui pasiekti šiais laikais apstu, komunikacijos, viešųjų ryšių specialistų daugiau negu gydytojų ir net mažiau turtingas kandidatas jų turi savo komandoje ne vieną.
Nenustebčiau, jeigu pamažu įsibėgėjanti rinkimų kampanija prie finišo iš tikrųjų ir bus konkuruojančių viešųjų ryšių komandų kautynės. Forma, išvaizda, stilius, pikantiškos detalės dabartinei visuomenei renkantis, už ką balsuoti, yra net svarbesnės už pretendento išsakytas mintis.
Žinome, iš kokio žemyno tai yra atėję ir kaip net iš stuobrio padaroma charizmatiška asmenybė, tad naivu manyti, kad vis tobulėjančios rinkimų vajų naujovės aplenks nuo žagrės jau ketvirtąją Lietuvos kartą.
Pamenu, kai į Sąjūdžio būstinę rinkimų kampanijos metu atėjo grupė smalsuolių iš Olandijos, prieš tai pabuvę keliose rinkimų apygardose. Su tokia stilistika, tarė be užuolankų, mūsų rinkėjai jūsų kandidatus jau po penkių minučių nušvilptų, jus gelbėja tik nepriklausomybės idėja.
Po didžiųjų politinių įvykių teko pagloboti amerikiečių rinkimus pagal sutartis aptarnaujančią kompaniją. Ji buvo suplanavusi solidų paskaitų ciklą, kaip reikia organizuoti ir laimėti rinkimus. Gaila, sumanymo negalėjo įgyvendinti, nes tomis dienomis buvo laidojamos Medininkų žudynių aukos.
Privačiai pasakojo, kaip dirbo Maskvoje, ruošdami rinkimams B.Jelciną. Net po du sustoję tampė „mešką“ už skruostų, kad ši pradėtų susitikimuose su rinkėjais bent jau šypsotis.
Naujos rinkėjų poveikio technologijos plito greitai ir efektyviai. R.Paksas, išmankštintas Rusijos rinkimų verslo specialistų, laimėjo prieš V.Adamkų. Kas prisimena kandidato į prezidentus R.Pakso Lietuvos viziją? Užtat „reikėjo berniukams padangių žydrų...“ stilistika nuo ežios galvą į dangų pakėlusiai moteriškei atmintin įsirėžė iki šių dienų. Beveik genialu.
Vis dėlto, naudodamasis teise nežengti koja kojon su pažanga, noriu pasakyti, jog man iš to, kas sudaro politiko patrauklumą, svarbiausia dalis yra kalbėjimo turinys, o ne forma. Mintys, idėjos, tegu jos bus vadinamos ir vizija, taip pat logika, argumentai ir visa tai, kas galbūt nemažai visuomenės daliai yra nuobodu.
Svarbios ir kitos kandidatų, ypač į aukščiausius valdžios postus, savybės. Sumanumas, drąsa, vietoje ir laiku padaryti netradiciniai sprendimai, sugebėjimas kritinėmis aplinkybėmis surasti optimalią išeitį.
Lietuvos istorijoje daug pavyzdžių. Iš prieškario, nemenkinant kitų, man įsiminė E.Galvanauskas. 1923 m. būdamas ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras ėmėsi labai rizikingos akcijos – ne tik diplomatinėmis priemonėmis, bet ir sukilimu atkovoti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę nesėkmės atveju. Tiek Lietuvos politikai, tiek pačiam premjerui.
Iki šiol neturiu aiškios nuomonės apie 1926 m. Manau, jog A.Smetona prisiėmė atsakomybę, žinodamas, kokie gali būti vertinimai net ir praėjus daugeliui metų. Esamos aplinkybės gali padiktuoti nepalankias politikui elgesio sąlygas. Manau, jog prezidentas A.Smetona su tomis aplinkybėmis iš esmės susidorojo.
Renkant politiką valstybės vadovu, dažnai tik intuityviai galima nuspėti, kaip jis elgsis valstybei patekus į sudėtingas aplinkybes. Sąjūdis, lyderiu pasirinkęs V.Landsbergį, neapsiriko. Būtent tokių savybių politiko ir reikėjo ribinėse kelio į nepriklausomybę situacijose.
Nenoriu vertinti Lietuvos prezidentų po nepriklausomybės atkūrimo. Galima tik pasakyti, kad po kiekvieno kadencijos nereikėjo pradėti visko iš naujo.
Kokie pavojai kyla renkant kitą Lietuvos valstybės vadovą? Vienas pavojų, mano manymu, jog forma gali užgožti turinį. Žmonės priklausomi nuo televizoriaus, vaizdinių, afektų ir efektų. Galime turėti valstybės vadovą, kuris ir pats nesupras, ką norėjo pasakyti. Už jį kalbės viešieji ryšiai, klišės, abstrakčios tirados apie atstovavimą visiems žmonėms.
Už viso to slepiasi tradicija jau tampantis įsitikinimas – svarbu, kad ir apgavystės būdu, laimėti rinkimus, o paskui daryk, ką nori. Visuomenė vis tiek prisitaikys. Beje, prieš rinkimus taip mano ir partijos.
Dėl savo kaltės, senovinių įsitikinimų, negaliu priprasti prie jau ne vienus metus peršamos minties, kad prezidentui nereikia pažiūrų, nes jis esąs tik aukštesnio rango administratorius, vadybininkas. Kalbėdamas apie pažiūras turiu galvoje ne ideologijas, kurios jau seniai karste, bet rišlų suvokimą, kas vyksta pasaulyje, Europoje ir kokios galimos pasekmės Lietuvai.
Tegu neįsižeidžia kiti kandidatai, bet tik du iš jų, A.Juozaitis ir V.Ušackas kalba šia, prezidentine, tema. Pavyzdžiui, A.Juozaitis yra įsitikinęs, kad globalizacija yra peilis Lietuvai kaip tautai. Galiu ginčytis, bet svarbiau, kad yra su kuo ir dėl ko ginčytis. Būtent diskutuoti, o ne žiūrinėti vaizdelius feisbuke.
Lietuvai reikia politikų asmenybių. Tačiau prezidentui to dar per mažai. Jis turi būti stipri asmenybė. Norint tokią rasti kandidatams reikia pateikti esminius klausimus.
Taigi pirmas klausimas A.Juozaičiui: ar lemiamu tėvynei momentu nepasitrauksite, nepabėgsite? Tegu nemano kiti kandidatai, kad jie nebus paklausti.
