Tokią buldozerininkų išmintį tenka vis dažniau prisiminti stebint per porą metų į visagalių vaidmenį vis labiau įsijaučiančius valdančiuosius valstiečius ir jų „profesionalus“.
Šią savaitę buvo iškilmingai paminėta Tarptautinė mokytojų dieną. Minėjo ją ir švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė – Kauno „Žalgirio“ arenoje su gausia mokytojų bendruomene. Bet pedagogai ėmė ir nušvilpė ministrę, dar pridūrė ir skanduotę „Gėda!“ Ko gero, buvo už ką.
Jau praėjusio politinio sezono pabaigoje, kai valstiečiai ir viena labiausiai liaupsintų jų „profesionalų“ J.Petrauskienė puolė stumti vadinamąjį etatinį mokytojų apmokėjimą numatantį modelį, buvo aišku, kad rudenį bus pjaunama audra.
Mokslo metams įsibėgėjant šios pranašystės, atrodo, pildosi – daugelis mokytojų sunerimę dėl savo ateities, nes kai kurie jų pinigų gauna mažiau, nors pluša tiek pat.
Daug giliau valstietiškieji „profesionalai“ šią savaitę įklimpo kitame – kovos su žiniasklaida – fronte.
Ironiška, jog riebią kiaulę valdantiesiems čia pakišo vienas pačios prezidentės D.Grybauskaitės statytinių susisiekimo ministras R.Masiulis. Ir ne kur kitur, o neseniai jo ministerijai perduotame Registrų centre, kuriam vadovauja kitas D.Grybauskaitės globotinis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas S.Urbanavičius.
Ši statytinių pora ėmė įnirtingai taršyti Registrų centrą ir skelbti, jog įstaiga pradangino net 200 mln. eurų, kuriuos turėjo gauti, jei esą būtų laikytasi Vyriausybės nustatytų įkainių už duomenų teikimą. Esą kelios „privilegijuotos“ įmonės ilgai gaudavo neribotą prieigą prie centro duomenų vos ne už dyką.
Tačiau akimoju paaiškėjo, kad galvoje turėtos kelios kreditų riziką vertinančios bendrovės, kurių paslaugomis masiškai naudojasi finansų įstaigos, telekomunikacijų ir kitos įmonės.
Taip pat paaiškėjo, kad tų bendrovių sutartys sudarytos pagal tos pačios Vyriausybės numatytas įkainių išimtis, o tokia praktika egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse.
Apvaginti ir apkaltinti verslininkai įtaria, kad toną švelninti puolusios ministerijos tikslas – tiesiog išstumti juos iš šio verslo, kurį norima nacionalizuoti.
Negana to, kapstantis po ankstesnės Registrų centro vadovybės veiklą buvo aptikti ir neva tamsūs žiniasklaidos pėdsakai.
Mat daugelį metų egzistavo savotiška paprotinė teisė – žurnalistai, siųsdami užklausas pagal konkrečias tiriamas temas, gaudavo iš Registrų centro atstovų reikiamą informaciją tiesiogiai ir nemokamai, nors įstatymuose tai nėra numatyta.
Tikriausiai nieko bloga, jog šie procesai būtų reglamentuoti teisės aktais, kad žurnalistams kiekvieną kartą nereikėtų lankstytis prieš Registrų centrą prašant duomenų, reikalingų jų profesinei veiklai.
Pavyzdžiui, galėtų būti aiškiai nustatyta, kad Registrų centras – lygiai tokia pati vieša įstaiga, kuri, kaip ir kitos, turi neatlygintinai ir privalomai teikti informaciją žiniasklaidai, tačiau ir numatytų apribojimus, kad tie duomenys nebūtų naudojami ne pagal visuomenės informavimo paskirtį.
Bet kokiu atveju tokie pertvarkymai neturėtų būti daromi skubotai, atžagariai ar paprasčiausiai kvailai.
Dar svarbiau, kad tais pertvarkymais nebūtų mėginama keršyti žiniasklaidai ar suvaržyti jos teises. O šiuo atveju būtent šitaip ir atsitiko.
Susisiekimo ministerija pasiūlė Vyriausybei, kad žurnalistų teisė nemokamai gauti registrų duomenis būtų įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme, o iki įstatymo įsigaliojimo ministrų kabinetas protokoliniu nutarimu pavestų Registrų centrui teikti informaciją numatant kompensavimo mechanizmą.
Tačiau Vyriausybės pasitarime šie pasiūlymai buvo smarkiai sukritikuoti ir atmesti, o vienas kritikų buvo ir premjeras S.Skvernelis.
Natūralu, kad didžiulį triukšmą sukėlė ir pati spaudžiama žiniasklaida, ir Seimo opozicijos atstovai.
Premjerui neliko nieko kita, kaip pažadėti, kad pasitelkusi teisininkus per savaitę Vyriausybė nuspręs, kaip už dyką atverti Registrų centro duomenis žiniasklaidai, o jo pagrindinis rūpestis visą laiką esą buvo tik tas, kad tie duomenys nebūtų naudojami verslo tikslais, kurie gali būti nešvarūs.
Pastarąją suveltą mintį galima suprasti ir kaip seno visų valdžių mėgstamo kaltinimo žurnalistams aidą – esą ir žiniasklaida toks pat verslas kaip visi kiti.
Kuo baigsis šios valstietiškos gūžynės ir ar verta dėl to kelti dar didesnį triukšmą, greitai pamatysime.
Kad ir kaip būtų, neabejotina, jog panašūs tėkštelėjimai iš buldozerio kabinos į jo išraustas balas valdančiųjų galvų neatvėsins – bent jau pačių karščiausių ir kiečiausių.
Tai rodo ir tebesitęsiantis triukšmas Seime dėl valstiečių užmojo duoti biudžeto pinigų jų koalicijos partneriams „socialdarbiečiams“.
Pirmoji valstiečių ponia A.Širinskienė paskelbė, kad opozicija, sėkmingai blokavusi ankstesnes pastangas tai padaryti, tiesiog bus palaužta reikiamu balsų skaičiumi kitą savaitę.
O vienas valstietės argumentų, kodėl reikia leisti Vyriausybei lygiagrečiai skolintis lėšų ir gynybai, ir partijoms – esą negavusios pinigų iš biudžeto politinės organizacijos gali lengvai susigundyti kyšiais.
Beje, panašų argumentą, pririšant partijas tik prie biudžetinės bambagyslės, naudojo ir šios tvarkos šalininkė prezidentė D.Grybauskaitė. Žinoma, nei šalies vadovė, nei A.Širinskienė ar R.Karbauskis nenusiteikę atsitraukti nė per žingnį.
Taip ir gyvena valstybė – vieną buldozerį keičia kitas, pritaškydamas daugiau ar mažiau purvo.
