Ranka rankon – daug metų
Bene įdomiausia birštoniečių veiklos sritis – draugijos patalpose įrengta parduotuvė, kur turistai, poilsiautojai ar vietos gyventojai gali įsigyti neįgaliųjų sukurtų suvenyrų, tapytų paveikslų, megztų ar veltų drabužių. „Mūsų žmonės lanko užsiėmimus, kur įgyja amato, mokosi kurti įdomius darbus. Vieniems pavyksta gražiau, kitiems – prasčiau, tačiau visi savo kūrinius nori parodyti kitiems, todėl neša į parduotuvę. Kainas kiekvienas nustato pats“, – pasakoja Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Julė Senavaitienė.
Apsilankius parduotuvėje stebina darbų gausa. Ypač sužavi kruopštūs Vilijetos Šalomskienės mezginiai: dailios ažūrinės iš moherio megztos suknelės atrodo tarsi kurtos patyrusio dizainerio. Profesionalumu išsiskiria ir draugijos nario Valerijaus Gratulevičiaus tapyti paveikslai. Vyras sako tik neseniai atradęs dailininko talentą. Daug metų jis dirbo sostinės Operos ir baleto teatre koncertmeisteriu. „Tapęs neįgaliu, persikėliau iš sostinės į Birštoną. Čia ir pradėjau piešti. Džiaugiuosi, kai mano darbai kam nors patinka“, – kalba vyras.
Įdomūs ir Vido Cickevičiaus pagaminti mediniai suvenyrai – žvakidės, padėkliukai, taip pat įvairiausi iš karoliukų Dalios Ragovskienės ir Ingridos Kašiubienės verti papuošalai, molio dirbiniai. Parduotuvėje nėra nuolatinio darbuotojo – čia pagal grafiką dirba visi draugijos nariai. „Mūsų žmonių darbelius noriai perka turistai, poilsiautojai, kurie nori namo parsivežti originalų suvenyrą. Perka ne todėl, kad tai – neįgaliųjų kurti darbeliai, o todėl, kad jie dailūs ir kokybiški“, – sako draugijos pirmininkė.
J. Senavaitienė pasakoja, kad draugijoje vykstančius užsiėmimus lanko įvairių negalių turintys žmonės, taip pat – ir proto, psichikos neįgalieji. Nors jų nedaug, tačiau pirmininkė teigia, kad nė vieno nevalia atstumti. Vis dėlto didžioji dalis draugijos narių – turintys fizinę negalią.
Draugija Birštone įkurta vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę – 1992-aisiais. Steigiamajame susirinkime dalyvavo 34 žmonės, dabar draugijoje jau daugiau kaip 300 narių. Birštoniečių veikla – įvairi: jie aktyvūs, mėgsta muziką, sportą, ne vienas turi ypatingų meninių gebėjimų.
Darbštūs ir kūrybingi
Birštono neįgalieji itin kūrybingi, o jų gebėjimai ugdomi įvairiuose būreliuose. Norintys gali lankyti floristikos užsiėmimus, kurių vadovė – profesionali floristė Vilma Krasauskienė. Savo kurtus darbus birštoniečiai demonstruoja įvairiose parodose, pristato ir renginyje „Tau, Vilniau“, kur keliauja kasmet.
Be to, birštoniečiai – sportiški ir dainingi. Jie nuolat dalyvauja įvairiose sporto varžybose, ansamblių konkursuose ir iš ten dažniausiai grįžta su apdovanojimais. „Kasmet dalyvaujame renginyje „Vilties paukštė“, kur pristatome metus repetuotas dainas. Muzika, daina – tai galimybė pasijusti sveikesniems“, – pabrėžia J. Senavaitienė.
Turintiems sunkesnę negalią ypač vertinga asmeninio asistento paslauga. Asmeninis asistentas padeda žmonėms tvarkytis buityje, palydi į įvairias įstaigas. Draugijos nariai prireikus pavežami ir į gydymo įstaigas Prienuose, Kaune ar Vilniuje. Draugija turi dešimties metų senumo mikroautobusą, kuris, kaip sako J. Senavaitienė, nėra itin gerai pritaikytas negalių turintiems žmonėms, vis dėlto tai – didelė parama sunkiau judantiems žmonėms. Įkainiai saviškiams – minimalūs, vos 7 centai už kilometrą, taigi nuvažiuoti į Kauną ir atgal žmogui atsieina apie 7 eurus.
Vis dėlto J. Senavaitienė pasiguodžia, kad autobusiuku negali teikti pavėžėjimo paslaugų ne draugijos nariams, net jei jų ir labai reikia. „Rajone – daug senyvo amžiaus žmonių, neįgaliojo vežimėliuose sėdinčių senjorų. Jie dažnai vieniši, juos taip pat reikia nuvežti pas medikus. Deja, jiems pavėžėjimo paslaugos teikti negalime“, – apgailestauja draugijos pirmininkė.
J. Senavaitienė pasidžiaugia užsimezgusia gražia draugyste su vokiečiais iš Lecko miesto. Jie į Birštoną atvyksta kasmet, atveža neįgaliojo vežimėlių, įrangos, sauskelnių. Visa tai išdalijama draugijos nariams. Ir patys birštoniečiai mėgsta keliauti – ne tik po Lietuvą, bet ir į užsienį: aplankyti kolegos Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje.
Nori būti visaverčiais visuomenės nariais
J. Senavaitienė pabrėžia, kad svarbiausias draugijos narių tikslas – dirbti, užsidirbti, būti naudingiems visuomenei: „Su Birštono savivaldybe sudarėme sutartį, kad teiksime pagalbą sunkiai sergantiems žmonėms namuose. Šiuo metu 5 mūsų žmonės lanko 29 ligonius jų namuose. Neteikiame jiems slaugymo paslaugos, nes neturime tokios kompetencijos. Mūsų darbuotojos atneša maisto, sutvarko namus, pakeičia patalynę, nudirba kitus darbus. Tai mūsiškiams – puiki galimybė šiek tiek prisidurti prie pensijos.“
Įdarbinta ir daugiau draugijos narių. Kompiuterinio raštingumo moko neįgaliojo vežimėlyje sėdintis Kęstutis Rutkauskas. Vyras turi inžinerinį išsilavinimą, baigė ir kompiuterijos kursus, todėl žiniomis gali dalytis su kitais draugijos nariais. „Mokau žmones įvairių dalykų. Supažindinu su klaviatūra, rodau, kaip ja naudotis, kokias funkcijas galima atlikti pele. Mokomės rašyti prašymus, kitus raštus. Kai kurie labiau pažengę draugijos nariai siekia daugiau – dirbti „Excel“, „PowerPoint“, piešimo ir medijos programomis. Jiems parodau, kaip susikurti elektroninį paštą ar „Facebook“ paskyrą, kaip ja naudotis. Taip pat mokau atsispausdinti ar kopijuoti raštus“, – pasakoja K. Rutkauskas. Jis taip pat tvarko draugijos korespondenciją, rengia oficialius raštus ir atsakymus į juos, ruošia projektus, tvarko viešųjų pirkimų dokumentaciją.
Dar viena draugijos narė Janina Paukštienė siuva. Ji taip pat įdarbinta, yra siuvimo būrelio vadovė, už tai gauna atlyginimą. Be to, prireikus moteris nemokamai draugijos nariams pataiso drabužius. Ir tąkart, kai lankėmės draugijoje, šalia jos siuvimo mašinos gulėjo nemaža krūvelė atneštų drabužių. „Kam reikia patrumpinti kelnes, kam ką nors susiaurinti ar paplatinti. Daug metų dirbau visuomeninio maitinimo technologe, tačiau siūti visada buvo mano aistra. Siūdavau nuo vaikystės. Siuvėja buvo mano mama, gal iš jos ir paveldėjau šį potraukį“, – šypsosi J. Paukštienė.
Ona Kabašinskaitė draugijoje dirba skalbėja, tai moteriai taip pat papildoma galimybė užsidirbti. Jos darbas – priimti skalbinius iš žmonių, juos išrūšiuoti, išskalbti, sudėlioti. „Žmonių ateina iš viso miesto. Tiems, kurie turi vidutinę ar sunkią negalią, už penkis kilogramus skalbinių tenka mokėti 1 eurą, kitiems – po 2,80 euro. Ne visi mūsų žmonės namuose turi skalbimo mašinas, ne visi gali jas įsigyti ar prisijungti, todėl jiems tai – didelė pagalba“, – aiškina O. Kabašinskaitė.
Savivaldybė stengiasi matyti kiekvieną
Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Milda Astašauskienė pabrėžia, kad jų rajonas – nedidelis, čia vietą deklaravę vos 4589 gyventojai, todėl lengviau matyti kiekvieną žmogų, taip pat – ir turintį negalią. Taigi ir paslaugos čia teikiamos visiems, kam jų reikia.
„Negalia – tai būklė, kai žmogus yra labiausiai pažeidžiamas, todėl socialinės paslaugos, socialinės reabilitacijos paslaugos, būsto ir aplinkos neįgaliesiems pritaikymas ir kitos negaliųjų socialinės integracijos priemonės gali sumažinti neigiamą sveikatos sutrikimų poveikį gyvenimo kokybei, padidinti neįgalių asmenų savarankiškumą ir darbingumą bei atitinkamai užkirsti kelią socialinės atskirties rizikai. Daug dėmesio skiriame ir senyvo amžiaus žmonėms, kad jie kuo ilgiau oriai gyventų jiems artimoje aplinkoje – savo namuose“, – sako M. Astašauskienė.
Specialistė džiaugiasi, kad neįgaliaisiais Birštono mieste rūpinasi ir jiems pagalbos į namus socialines paslaugas teikia Birštono savivaldybės neįgaliųjų draugija – ši organizacija teikia ir neįgaliųjų socialinės reabilitacijos paslaugas visos savivaldybės neįgaliesiems. Tad žmonės ne tik padeda vieni kitiems, bet ir gali užsidirbti.
„Savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus pastangomis dauguma gyventojų socialines paslaugas gauna pagal poreikį. Laukiančių šių paslaugų eilių nėra. Savivaldybėje nėra stacionarių socialinių paslaugų įstaigų, todėl prireikus ilgalaikės ar trumpalaikės socialinės globos paslaugos neįgaliajam, senyvo amžiaus gyventojui ar likusiam be tėvų globos vaikui paslaugos perkamos, dažniausiai iš kaimyninės savivaldybės – Prienų globos namų. Prireikus paslaugas perkame ir iš kitų savivaldybių ar valstybinių globos namų“, – sako M. Astašauskienė.
