Pastaruoju metu J.Petrauskienės reitingus dar nusmukdė etatinio mokytojų darbo apmokėjimo painiava – viena pedagogų profesinė sąjunga pareiškė, kad nepasitiki ministre, o jos autoritetui kenkia ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos tyrimas dėl vyro įmonės laimėtų viešųjų pirkimų konkursų ŠMM pavaldžiose įstaigose.
Tarsi to būtų maža, kaip yla iš maišo išlindo dar vienas pedagogikos specialistams pasibaisėjimą keliantis stambus viešųjų pirkimų konkursas.
Pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys atkreipė visuomenės dėmesį į ŠMM pavaldaus Ugdymo plėtotės centro (UPC) paskelbtą viešojo pirkimo konkursą, kuris kelia didžiulių įtarimų dėl skaidrumo.
Šio 1,3 mln. eurų vertės viešojo pirkimo konkurso, kurio visa kaina, įskaitant vėlesnius darbus, sieks 7,8 mln. eurų, sąlygos iš tiesų negali nekelti nuostabos.
Pirmiausia pasirengti didžiulės apimties konkursui buvo skirtos vos 39 dienos – iki spalio 15-osios jo dalyviai turi suburti mokslininkų bei mokytojų grupes ir pateikti išsamius projektus, kaip bus sukurtas naujas visų mokymo programų bendrojo ugdymo turinys nuo pirmos iki dvyliktos klasės.
Formaliai įstatymo reikalavimai nepažeisti, nes tokiam konkursui turi būti numatytos ne mažiau kaip 35 dienos. Bet pasirengimo darbų apimtis didžiulė, vien konkurso sąlygomis numatytoms mažiausiai 84 ekspertų, kurie rengtų programas, grupėms suburti nepakanka laiko.
Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovės D.Vilytės teigimu, užsienyje tokiems pirkimams sėkmingai pasirengti skiriama metai arba pusantrų. Tuo metu Lietuvos švietimo ekspertai piktinasi, kad tik iš D.Kuolio išgirdo apie jau vykstantį konkursą. Esą ŠMM skelbia net smulkius savo krustelėjimus, bet apie vieną svarbiausių švietimo sistemos projektų nebuvo jokio viešo pranešimo.
Edukologijos mokslo bendruomenei sukėlė nerimo ne vien maža pasirengimo konkursui trukmė, bet ir tai, kad nevyko jokių visą ugdymo turinį turinčių keisti programų metodologijos, mokslinių principų, tikslų ir gairių aptarimų, o esą pirmiausia būtina dėl to sutarti.
UPC direktorius G.Vaidelis teisinosi, kad apie naują ugdymo programą su švietimo bendruomene kalbama jau keletą metų, tik gal pats konkursas nebuvo viešinamas. Bet čia ir yra esmė, nes abstrakčios kalbos dar nėra signalas, kad jau laikas konkrečiai rengtis konkursui.
Įtarimus, kad viešųjų pirkimų konkursas skelbiamas tik dėl akių, o iš tikrųjų jau žinomas jo laimėtojas, ypač sustiprino žinios, jog jau keletą mėnesių ugdymo programos projektus rengia ŠMM suburta mokslininkų grupė, todėl niekas kitas neįstengs jų pasivyti ir konkuruoti.
Tiesa, švietimo ir mokslo viceministras G.Kazakevičius, pripažinęs, kad tokia grupė dirba, tikino, kad ji esą nerengia jokių programų, o tik koordinuoja ugdymo turinio atnaujinimo veiklą.
Vis viena tai neišsklaido abejonių dėl konkurso skaidrumo, nes neaišku, ar šie mokslininkai nedalyvaus rengiant viešųjų pirkimų laimėtojo projektus.
UPC vadovas žadėjo, kad visų konkurso būdu atrinktų ekspertų pavardės bus viešai skelbiamos, bet kartu aiškino negalintis varžyti ir savo darbuotojų teisės imtis kūrybinės veiklos, rašyti vadovėlius.
Jau seniai švietimo bendruomenėje kunkuliuoja aistros dėl to, kad UPC specialistai rengia mokyklines ugdymo programas ir reikalavimus vadovėlių autoriams, o vėliau patys juos rašo, recenzuoja arba parenka recenzentus ir galiausiai palaimina naudoti mokyklose. Kai kurie UPC darbuotojai yra 20–60 vadovėlių autoriai ar bendraautoriai.
Girdėti mokslo bendruomenės kaltinimų, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų švietimo sistemoje įsitvirtino uždara specialistų kasta, kuri ŠMM pavaldžias įstaigas pavertė savo lesyklomis, ir viešieji konkursai tapę tik priedanga semti pinigus, nesvarbu, kokia partija valdytų šalį.
Pasak šių minčių autorių, dėl to labiausiai kenčia ugdymo kokybė, nes švietimo reformos esą pirmiausia skirtos reformatorių piniginėms papildyti.
Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog ŠMM beviltiškai pralaimi viešųjų ryšių karą savo kritikams, o skandalas dėl naujausio viešųjų pirkimų konkurso tai tik patvirtina.
Šiuo konkursu susidomėjusi VPT jau rekomendavo nutraukti konkursą, nes, be kita ko, buvo įžvelgta, kad jis neatitinka protingumo kriterijų, – kvalifikaciniai reikalavimai pernelyg detalūs ir subjektyvūs, sumažinantys galimų programos rengėjų ratą.
Perkančiajai organizacijai taip pat patarta surengti rinkos konsultacijas su švietimo bendruomene.
Švietimo ir mokslo ministerija, atrodo, irgi linkusi paklusti viešųjų pirkimų prievaizdams – konkursas turėtų būti stabdomas, o iš naujo bus skelbiamas tik persvarsčius sąlygas.
Tačiau vargu ar tai nuramins įsiaudrinusią švietimo specialistų bendruomenę.
Nepasitikėjimas ministerijos valdininkais kaupėsi ilgus metus, o jie vis įsigudrina iš naujo užlipti ant to paties grėblio.