Pats M.Balčiūnas sako, kad viskas galėjo baigtis daug greičiau, bet Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdyba turėjo kitokių tikslų.
„Jeigu žiūrint visą kaltinimo ir proceso logiką, kaip vyko nuo pat pirmos dienos, atsakymų reiktų ieškoti Panevėžio mieste ir tuose santykiuose – savivaldybė, interesai savivaldybės valdyme, vadovavime ir panašiai. Krepšinio federacija buvo įpainiota į šitą reikalą tam, kad, mano asmenine nuomone, išspręsti vietinius konfliktus ir peripetijas“, – teigia jis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir M.Balčiūno pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“
– Mindaugai, ar jūs pats tikėjotės tokio teismo nuosprendžio? Už darbus Lietuvai neteisiama – tokį atsakymą iš teisėjo gavo jus kaltinę prokurorai.
– Aš nuo pat pradžių tikėjausi, kad tiesa ir teisingumas triumfuos. Nuo pat pradžių deklaravau, kad situacija kilo dėl, galbūt, informacijos trūkumo, bet tikrai ne dėl turimos informacijos. Rengiantis čempionatui, ypatingai organizuojant Panevėžio etapą, kitus, buvo visa grupė teisininkų, kurie sekė kiekvieną žingsnį. Kiekvienas sprendimas buvo kolegialiai patvirtintas, viešas ir apie tai visi žinojo. Svarbiausia, kad tie sprendimai, visų pirma, sprendė bendrą situaciją, buvo naudingi federacijai, savivaldybėms ir visai šaliai.
– Jūs turėjote ir Vyriausybės pritarimą.
– Absoliučiai, kiekvienam žingsniui. Vyriausybė buvo kaip koordinacinis vienetas, kuris nurodė kryptį, kaip vieną ar kitą situaciją spręsti. Man niekada nebuvo abejonės nuo pačios pirmos minutės, kai mane išvedė iš namų su antrankiais, tačiau tikrai nesitikėjau, kad ta beprotybė ir beprasmybė šitiek tęsis.
– 5 metus truko šios bylos nagrinėjimas.
– Taip. Aišku, šiai dienai yra tik pirmoji instancija.
– Net neabejoju, kad pats sau turite atsakymą, kodėl jūs pakliuvote į tą situaciją?
– Jeigu žiūrint visą kaltinimo ir proceso logiką, kaip vyko nuo pat pirmos dienos, atsakymų reiktų ieškoti Panevėžio mieste ir tuose santykiuose – savivaldybė, interesai savivaldybės valdyme, vadovavime ir panašiai. Krepšinio federacija buvo įpainiota į šitą reikalą tam, kad, mano asmenine nuomone, išspręsti vietinius konfliktus ir peripetijas. Kitaip negali paaiškinti. Dabar pirmas mano nors yra netaikyti to kaip taisyklės visai sistemai.
Po to teisinė, institucinė sistema – teismas, prokuratūra, STT – padėjo spręsti. Pagrindinis lūžis visoje istorijoje buvo, kai Generalinė prokuratūra perėmė bylą iš Panevėžio prokuratūros ir STT valdybos dėl ten esamų grubių pažeidimų šios bylos nagrinėjime ir vykdyme. Galiu pasidžiaugti ir padėkoti tiems žmonėms, kurie ėmė tokią iniciatyvą įgyvendinti, nes tai buvo iš principo sudėtingas sprendimas vien sistemiškai. Kiek supratau prokuratūroje, STT yra decentralizacija, vietinės valdybos turi labai daug iniciatyvos. Kas sukūrė tokią subkultūrą – vietinės Panevėžio prokuratūros ir STT veiklos – čia turbūt galima spėlioti, bet kaip ir aišku.
– Subkultūra – įdomiai pavadinote.
– Kitaip negalėčiau pavadinti. Bendra kultūra tyrimų yra tikrai kitokia. Požiūris, kurį sutikau Kaune, Vilniuje ypatingai, buvo absoliučiai kitoks.
– Žinome, kas tuo metu vadovavo Panevėžio STT valdybai – dabartinis Seimo narys Povilas Urbšys.
– Ir garsiausiai šnekėjo. Ir tada, ir dabar.
– Jo atsakomybę matote?
– Čia sekantis klausimas. Aišku, visą laiką prisidengiama viešojo intereso gynimo lozungais, bet labai įdomu, kokia yra pasaulinė praktika tokiose situacijose. Man gal buvo lengviau pergyventi tą situaciją, nes turėjau labai daug paramos ir panašiai, bet žmonėms iš savivaldybės ar krepšinio federacijos, kurie, visų pirma, finansiškai labai sudėtingai pergyveno šitą situaciją. Net ir ginantis nuo tokio absurdo, jei tu neturėsi profesionalaus teisininko, kurio net pradžioje aš neturėjau...
Čia yra paradoksai. Mes tikrai žinome, ką daryti, jeigu dega namas, jeigu susergi. Bet ką daryti, kai tave užgriūna tokios problemos ir neturi net bazinio supratimo, kaip elgtis, kokios tavo teisės, kas tau turi padėti. Ir šia situacija buvo labai pasinaudota. Iš pradžių man buvo suteiktas valstybės advokatas, gynėjas. Aš labai gerbiu tą moterį vien dėl jos amžiaus, ji turbūt buvo pensijinio amžiaus, bet aš jos vardo ir balso taip ir neišgirdau per tas kelias dienas. Pasirodo, kad tos kelios dienos yra lemiamos viso proceso sėkmei.
– O jūs to nežinojote?
– Aš tikrai to nežinojau. Nuo to, kad pareigūnus sutikę namie mes arbata vaišinom ir panašiai. Aš net nesupratau, kad toks scenarijus yra pastatytas tam, kad per tas kelias ar keliasdešimt dienų pasiekti tam tikrą proveržį, bet tikrai ne teisybės ir tiesios paieškose. Tiesiog pasiekti proveržį tam, kad užsitikrinti ar pateisinti savo veiksmus, kuriuos atlieka pareigūnai. Aš pats esu kilęs iš pareigūno šeimos, mano tėtis yra buvęs policijos komisaras. Įsivaizduokite, mano suvokimas apie policijos veiksmus buvo visiškai kitoks.
– Kiek jums kainavo šis išteisinimas?
– Labai daug. Tikrai ne vieną dešimtį tūkstančių litų – taip skaičiuoju. Labai daug mano asmeninių santaupų suėjo ir aš džiaugiuosi, kad man padėjo žmonės. Aišku, kai tu, visų pirma, esi supančiotas savo parašais, kad nieko negali kalbėti, grasinimais, ir, galų gale, esi uždarytas, neturi net fizinės galimybės pasakyti savo nuomonės. Net ir išėjęs iš laikinos įkalinimo ar sulaikymo įstaigos, tu negali šnekėti, nes iš karto tau bus sankcijos.
– Ar jums buvo daromas spaudimas?
– Neabejotinai. Tas spaudimas buvo nuo pirmos minutės, kai atėjo. Tas psichologinis spaudimas yra pirmoji priemonė, po to tik teisinės. Parodant situacijos rimtumą savo veiksmais – kaukės, antrankiai, kamera. Po to yra vienas lengvas būdas to išvengti – vienas parašas po jų siūlomu tekstu. Aš tikrai galvoju, kad tai buvo desperacinis veiksmas. Aš to tikrai nesutikau kituose miestuose, nes man teko pabuvoti ne viename.
– Jūs sakote, kad jūs byloje atsiradote dėl reikalų, susijusių su Panevėžio miesto vidiniu gyvenimu ir tiesiog buvote įpainiotas. Bet jūs tuo metu, kai dirbote krepšinio federacijoje, buvote labai aktyvus žmogus, viešoje erdvėje buvo nuomonė, kad esate landus, verslus. Ar gali būti, kad dėl to kažkam užkliuvote ir iš sporto bendruomenės?
– Buvo istoriniai procesai tuo metu krepšinio valdymo sferose. Buvo olimpinio komiteto rinkimai, FIBA, FIBA Europe rinkimai. Bet matot, aš ten aktyvus buvau. Labai simboliška ir keista, sausio 16-17 d. turėjo vykti teismo posėdis Ženevoje, nes 28 krepšinio federacijos buvo įgaliojusios mane spręsti susidariusią situaciją FIBA Europe – prezidentas, amžiną atilsį, nesivadovavo įstatais ir nešaukė generalinės asamblėjos. Procesas buvo, bet aš tikrai neįsivaizduoju ir nenoriu tikėti, kad iš sporto emocijos, peripetijos gali persikelti į teisinį kontekstą, plius, į Panevėžį.
– Nemanote, kad pačiai krepšinio bendruomenei buvote nepatogus?
– Aš nebuvau labai patogus visiems. Dėl to mes turėjome tam tikrą viziją, strategiją, sėkmingai ėjome ir tas čempionatas neblogai susiformuoja, federacija finansiškai labai stabiliai stovėjo. Nenoriu tikėti, kad sporto peripetijos gali įtakoti ir sąlygoti Lietuvos teisėsaugą.
– Labai konkrečiai paklausiu. Ar iš Arvydo Sabonio sulaukėte palaikymo?
– Matot, pradžioje A.Sabonis labai aštriai pasisakė, bet daugiau apie visą mano sulaikymo esmę. Jis buvo atvažiavęs pas mane į namus, susitiko su šeima. Moralinis palaikymas buvo. Po to gavosi taip, kad kažkokie pašaliniai interesai jį paveikė, atsistatydino tokiu momentu ir panašiai, galėjo viskas irgi ramiau įvykti. Bet įvyko, kaip įvyko. Šiuo atveju aš nuoskaudų neturiu. Man įvairiose situacijose teko būti – aišku, tokioje neteko. Nuo pat pradžių, žinodamas tos bylos turinį, kertinius dokumentus – man pačiam knietėjo pergyventi tą reikalą, nes jau vis tiek papuolęs esi. Ypatingai, kai parodžiau patiems tyrėjam dokumentus, kuriuose parašyta, iš ko mes investavom, Vyriausybės ir krepšinio federacijos vykdomojo komiteto sprendimus.
Aš mačiau – žmonės išbalo. Ir tada prasidėjo desperacija. Tada bandžiau jiems padėti užbaigti tą bylą gražiai. Man buvo iškelta ne viena byla, o turbūt 4 atskiros bylos, bet 3 buvo perduotos į kitas valdybas ar prokuratūras. Ir visos jos buvo nutrauktos. Bet niekas neviešina tų dalykų. Tikrai susidūriau su labai išmintingais žmonėmis. Jeigu jiems pagrindi dokumentaliai, parodai sprendimus – viskas. Jie man paspaudė ranką ir pasakė: „Atsiprašom už visą tą situaciją“. Čia buvo Vilniaus, Kauno ir kitose valdybose.
Panevėžys, aišku, suprato turbūt 2013 m. gale, kad yra labai stipriai įklimpę ir tada prasidėjo desperacija. Matydamas desperaciją pats kreipiausi į Generalinę prokuratūrą ir ten sulaukiau absoliutaus supratimo ir palaikymo iš pačių vadovų, nes jiems pateikiau visą medžiagą. Situacija priėjo tokį kritinį tašką, kai spalio 20 d. Generalinė prokuratūra nusprendė iš Panevėžio prokuratūros perimti tą bylą.
Sužinoję vietiniai prokurorai tą bylą tą dieną užbaigė ir perdavė teismui. Nebūtų 5 metų, šitų procesų – net ne mano išlaidų, valstybės išlaidų, nes buvo teismai, teisėjai, advokatai – ir būtume ramiai užsibaigę. Gerai, nieko gero man, kad per visą pasaulį tos nuotraukos su vedančiais kaukėtais vyrais, bet tikrai nereikėtų faktiškai 6 metų. Ir dar neaišku, ar skųs, ar ne. Nuo tada prasidėjo desperacija. Nenoriu sakyti nusikalstama, bet ne taip turi būti vykdomos tiesios paieškos. Prokuratūra atstovauja mūsų teisingumo sferą, aišku, tiesos paieška kartais skausminga, bet ji turi būti teisinga.
– Čia yra didžiausias visuomenės interesas – kaip pasitikėti mūsų teisėsauga.
– Aš neabsoliutinčiau jokiais būdais šio atvejo visai sistemai. Bet, matyt, problemų yra sistemoje. Aš sulaukiau palaikymo ir iš sistemos pačios. Čia buvo daugiau vietinės Panevėžio situacijos problematika.
– Mūsų visuomenė imli stereotipams. Jeigu pamato žmogų su antrankiais, vedamą dviejų kaukėtų vyrų, visa žiniasklaida skamba – iš karto yra užklijuojama etiketė. Nesvarbu, jūs išteisintas ar neišteisintas, vis tiek jūs esate su tuo antspaudu.
– Ir būsiu visą laiką. Tas labai skausminga pačiam, bet dar skausmingiau tavo aplinkai. Aš tai žinojau turinį nuo pat šio reikalo pradžių, bet mano artimieji, mano aplinka, kolegos negalėjo žinoti. Netgi gal ne visą laiką tikėdavo. Aš esu iš savęs gal optimistas, jie žino mane, aš gal per daug optimistiškai vertinau nuo pat pradžių, bet aš žinojau turinį. Dar sunkiau yra aplinkai – šeimai, žmonai, mamai, kitai artimai aplinkai. Tikiuosi, kad tai sustiprino mus visus, nieko blogo, ačiū Dievui, neįvyko per tuos metus. Aišku, sveikatos nė vienam nepridėjo, bet šeima pernešė tai labai sudėtingai.
Čia yra kita tema – kaip tokių procesų metu turėtum valdyti savo artimiausią aplinką, juk yra ir vaikai. Kaip parodė visas procesas – džiaugiuosi, kad mūsų valstybėje gali apsiginti. Nežinau, ar kiekviename mieste, bet pati sistema parodė, kad žmogus gali būti išgirstas. Aš gal buvau laimingas, kad ta byla tokia rezonansinė buvo, nes dėmesys buvo didžiulis. Yra ir pozityvių faktų po pirmo etapo. Protas prieš absurdą laimi. Laimės jis ir sekančias 20 dienų, nereiks dar laukt kažkiek dar metų.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
