Bet štai vakar, minėdamas partijos 15-metį ir apsiskelbdamas, kad jau pasiskyrė Vilniaus meru, V.Uspaskichas blykstelėjo senuoju stiliumi ir pradėjo priminti tą senąjį Ostapą, kurį mylėjo visi visuomenės sluoksniai.
Vien ko vertas Viktoro pažadas visus vilniečius persodinti į nemokamą viešąjį transportą – pirmiausia, žinoma, pensininkus, po to pamažėle ir visus kitus. Mokykitės, konkurentai, – ką jūs ten su savo metro, tramvajais ar stadionais. Nemokamas viešasis transportas – čia tai bent pažadas!
Tačiau visos rinkimų programos (joje, be nemokamo transporto, urmu pridėti ir kiti rojaus žemėje atributai) tikrasis brangakmenis, be abejo, yra Viktoro pažadas sumokėti milijoną eurų „miesto reikmėms“ ir „bendruomenėms“, jei nepavyks išpildyti savo pažadų.
Ar visų pažadų, ar bent vieno, ar mokėtų iš savo, ar kokios kitos kišenės – nesvarbu, tai – tik detalės, nes, sutikime, jau pats toks užmojis – dar neregėta naujovė netgi, atrodytų, visko mačiusioje Lietuvos politinėje padangėje.
Kol kas pinigų turintys ponai yra žadėję milijoną tik už surastą Vasario 16-osios Aktą.
Tuo metu tiesioginė finansinė atsakomybė, kaip normalioje verslo bendrovėje, už neįvykdytus rinkimų pažadus – staigmena visam pasauliui.
Tokį carišką mostą atlikęs Viktoras Uspaskichas, aišku, paragino juo sekti ir konkurentus, jau pervažiuotus nemokamais autobusais ir troleibusais. Įdomu, ar sugebės jie pakilti?
Kad ir kaip būtų, dar vienas senas kuinas patvirtino, kad vagos negadina.
Juk jam taip vagoti iš tiesų nesunku, kai pasirinkimas sutrikusiam sostinės rinkėjui – tarp seno ir naujo, tačiau anaiptol jau ne šviežio.
