Šventė visiems Mažeikiams
Neįgaliųjų šokių maratonas išjudino visus Mažeikius. Neįgaliųjų draugijos pirmininkas Edvardas Najulis sako, kad žinia apie šį renginį pradėta dalytis dar pavasarį. Surengti jubiliejinę šokių šventę – ne vienos dienos darbas. Smagu, kad į šios idėjos įgyvendinimą pasinėrė visas Mažeikių rajono neįgaliųjų centro kolektyvas. Už tai kiekvienam asmeniškai padėkojo į jubiliejinį maratoną atvykusi Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė. Pirmąją padėką už didžiulį darbą, nuolatinį rūpestį ir atsidavimą ji įteikė neįgaliųjų centro direktorei Audronei Šimkuvienei.
Gražių žodžių ir nuoširdžių linkėjimų maratono organizatoriams ir dalyviams nepagailėjo ir renginio globėja Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Pasak jos, nepaisant to, turime sveikatos problemų ar ne, visi norime linksmintis, šokti, dainuoti. O šokių maratonas tam labai tinka.
Šiuos žodžius patvirtino trumpus pasirodymus surengę svečiai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Klaipėdos miesto filialo judesio grupė ir Mažeikių moksleivių namų šokių studijos „Saulė“ šokėjos. Porą šokių atliko neįgaliojo vežimėliu judanti profesionali šokėja iš Kaliningrado Marina Kulikova.
Neįgaliųjų draugijos pirmininko E. Najulio nuomone, vienas išskirtinių šokių maratono bruožų – neįgalieji čia ne kokio nors kultūrinio renginio žiūrovai, bet jo dalyviai. A. Šimkuvienė dar pabrėžė, kad šio renginio esmė – jo dalyviai neskirstomi į grupes pagal turimas negalias. Visi čia lygūs, visi reikalingi ir laukiami.
Gyvybinga idėja
Šokių maratonų sumanytojas, tuometinis neįgaliųjų draugijos pirmininkas Antanas Krivickas, neslėpė – kvietimas į jubiliejinį renginį jį maloniai sujaudino. „Smagu, kad idėja pasirodė esanti gyvybinga, kad tęsiama tradicija“, – sako jis. Prisimindamas šių maratonų pradžią A. Krivickas juokauja: „Kadangi esu pusiau choreografas, man prie širdies šokiai. Pamaniau, kad jie galėtų paįvairinti ir neįgaliųjų gyvenimą. Paskaitos, įvairūs rankdarbiai žmonėms nusibosta. Norėjosi kažko naujo, nepatirto.“ Pirmasis maratonas išties buvo naujovė. Į jį šokėjų atvažiavo iš Vilniaus, Akmenės, prisijungė penkios poros iš Jelgavos, Rygos. „Jau pirmasis šokių maratonas buvo tarptautinis, – pasakoja A. Krivickas. – Ir pradėjome jį vakare, o baigėme paryčiais. Šokom iki nukritimo – varžėmės dėl ištvermingiausiųjų titulo.“
Jau prieš gerą dešimtmetį nuo neįgaliųjų veiklos nutolęs A. Krivickas prisipažino: jam buvo smagu čia sutikti žmonių, prisimenančių buvusius šokių maratonus. Remigijus Brazdeikis – vienas tų, kurie nepraleido nė vieno maratono. Porą kartų net pirmąsias vietas buvo laimėjęs. Tiesa, dėl dalyvavo jubiliejiniame maratone gerokai abejojo: Remigijų kamuojanti raumenų atrofija vis labiau progresuoja, sekina jėgas, tad ir šokio judesiai šįkart lėtesni, santūresni. Į lyderius Remigijus neiškopė, bet trečiąją vietą rateliais judančiųjų grupėje vis dėlto laimėjo. Vaikino nuomone, svarbiausios čia ne vietos ar apdovanojimai, o galimybė susitikti, pabūti, draugiškai pašokti. Pasak jo, šokėjų net nereikėtų skirtyti poromis – galėtų visi bendrai šokti.
Vis dėlto taisyklės šį kartą buvo tokios – dalyviai buvo suskirstyti poromis. Kategorijos, kurioje abu maratono dalyviai sėdi vežimėlyje, pirmą vietą laimėjo Algė Norvaišaitė ir Svajūnas Turauskas, antrą vietą užėmė Vitalija Stasiulienė ir Mindaugas Stanevičius, o trečioji atiteko Vaidos Jokūbauskaitės ir R. Brazdeikio porai.
Šokis – ir gyvenimo paįvairinimas, ir jo esencija
Mažiausia konkurencija buvo mišrių porų – rateliais judančio ir vaikščiojančio šokėjo kategorijoje. Čia varžėsi tik dvi poros. Labiausiai vertinimo komisijos narių dėmesį traukė energija ir sportiniu azartu trykštanti Danutės Bobylevos ir Algirdo Steponkaus pora.
Penktą kartą maratone dalyvaujantis Algirdas daugiau kaip 25-erius metus juda rateliais. Jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė nelaimingas eismo įvykis. Dėl nutrauktų stuburo nervų jaunas vyro turėjo sėsti į neįgaliojo vežimėlį. Ir tai buvo ne vienintelis iššūkis, su kuriuo teko susitaikyti. „Kojos sudžiūvo, prasidėjo pragulos, sąnarių problemos, – pamažu išryškėjusias patirtos traumos komplikacijas vardija Algirdas. – Medicinos profesoriai patarė dalį kojų amputuoti...“ Vyras neslepia: prireikė laiko, kol apsiprato. Vis dėlto savyje neužsisklendė: vėl išlaikė vairavimo egzaminą, sėdo prie automobilio vairo. „Reikia gyventi toliau...“ – sako Algirdas. Ir stengiasi taip daryti. Šokių maratonas – vienas iš įrodymų, kad jeigu nori, gali ištrūkti iš rutinos, įsitraukti į įdomią veiklą, susitikti su bičiuliais, susirasti naujų draugų.
O štai Algirdo partnerei Danutei šokiai – ne gyvenimo paįvairinimas, o jo esencija. Jau daugiau kaip 10 metų moteris šoka Mažeikių neįgaliųjų centro kolektyve „Nenuoramos“. Su juo ir į Vilnių, kitus miestus koncertuoti važiuoja. Šokių maratone moteris dalyvavo pirmą kartą ir liko labai juo patenkinta. Danutė džiaugėsi Algirdą į porą gavusi – nors vyrukas sėdi rateliuose, bet, pasak jos, labai laisvai juda, vienas malonumas su juo šokti. „Jau laukiu kitų metų maratono“, – juokavo ji, porai atsiėmus pirmos vietos laimėtojų apdovanojimą.
Antros vietos šioje kategorijoje vertinimo komisija nusprendė neskirti, tad Gytei Kondrotaitei ir Ernestui Steponavičiui įteiktas trečiosios vietos apdovanojimas.
Diskotekose – dažni svečiai
Gausiausią šokėjų būrį sudarė vaikštantys neįgalieji. Vien iš VšĮ „Vilties erdvė“ maratone dalyvavo aštuonios poros. Pasak jas atlydėjusios socialinės darbuotojos Dauros Malūkaitės, nors centre tokios veiklos nėra, jo lankytojai šokti labai mėgsta.
Laisvalaikio be šokių neįsivaizduoja ir Rokas Veršinskas. „Rokas nuo gimimo turi Dauno sindromą. Ugnį ir vandenį esame praėję, visas ašaras išverkę. Dabar jaučiamės laimingi tokie, kokie esame“, – pasakoja mama Gražina. Moteris prisipažįsta: apie penkerius metus negalėjo susitaikyti su sūnaus diagnoze: „Mane išgelbėjo tai, kad Mažeikiuose įkūriau organizaciją „Gerumo galia“, sukviečiau į ją visus Dauno sindromą turinčius vaikus, jų šeimas. Dalijomės patirtimi, vieni iš kitų mokėmės. Beveik 10 metų vadovavau šiai organizacijai.“
Gražina pasakoja, kad su Roku dažnai eina į kavines ir diskotekas. Pasak jos, sūnus neleidžia jai pasenti, mat reikia, kad jis visur turėtų partnerį – ir šokių salėje, ir renginiuose. „Turime tokią tradiciją – kai nuvažiuojame į Šventąją, einame į „Paršelių rojų“ šokti. Šokam iki 3 val. nakties. Kai prasideda diskoteka, dažnai prieina jaunimas ir manęs klausia, ar gali su Roku pašokti. Ir šoka. Rokas būna toks laimingas!“ – šypsosi Gražina. O šis šokių maratonas – taip pat puiki proga įrodyti, kad neįgalieji moka ir gali linksmintis.
Šokiai, diskotekos – ir Vaido Mazavecko mėgstamiausias užsiėmimas. Kartu su Reda Juodeikiene jiedu buvo išrinkti energingiausiais ir ištvermingiausiais šokėjais vaikštančiųjų grupėje. Vaidas sako galėjęs šokti dar kelias valandas. „Anksčiau po 8 valandas šokdavome. Nė karto nesu iškritęs“, – prisimena jau penktą kartą maratone dalyvaujantis vyras.
Iš kitų šokėjų Vaidas išties išsiskyrė savo energija. Paklaustas, iš kur jos tiek semiasi, Vaidas juokavo: matyt, tokia jo prigimtis. „Nors gimiau vos 700 gramų, užaugau stiprus vyras. Neseniai sutikau mieste moterį, naujagimių inkubatoriuje mane auginusią, tai nepatikėjo, kad galėčiau toks būti. Gyvenime nesu rimčiau sirgęs, temperatūros turėjęs. Turbūt vaikų namai, internatas mane taip užgrūdino, – atvirai pasakoja Vaidas. – Svarbiausia – netingėk, darbuokis, į gyvenimą žiūrėk pozityviai ir judėk į priekį. Toks gyvenimas ir yra mano energijos užtaisas.“
Kategorijoje, kurioje abu maratono dalyviai vaikštantys, nugalėjo R. Juodeikienė ir V. Mazaveckas, antra vieta skirta Virginijos Kriaučiūnaitės ir Nerijaus Radecko porai, trečioji – klausos negalią turinčioms šokėjoms Virginijai Biknienei ir Jolantai Budienei.
Padėkos už dalyvavimą Lietuvos 100-mečiui skirtame jubiliejiniame šokių maratone įteiktos visiems jo dalyviams.
