Pavyzdžiu turi tapti viešasis sektorius
Seimo nario T. Tomilino teigimu, jo pateiktų įstatymų pakeitimo projektai aktualūs 163 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų. Šiuo metu šalyje dirba tik apie 50 tūkst. jų (28 proc.). Seimo nario teigimu, esant darbo jėgos trūkumui, ilgai trunkančiai emigracijai, ekonomikos perkaitimo požymiams, akivaizdžiai neišnaudojame didžiulio potencialo, esančio čia, Lietuvoje. „Tai mūsų žmonės, galintys ir norintys dirbti, tačiau nesukurdami tam palankių sąlygų uždarome juos į savotiškus getus ir nepadarome reikalingo proveržio“, – sako T. Tomilinas.
Į Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą parlamentaras pasiūlė įtraukti naują straipsnį, nustatantį neįgaliųjų įdarbinimo kvotas viešajame sektoriuje – įstaigos ir organizacijos, kuriose dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, turės įdarbinti 5 proc. neįgaliųjų.
Parlamentaras pripažino, kad kvotų sistema viešajam sektoriui iš pradžių būtų iššūkis, tačiau ilgainiui tai taptų galingu stimulu įgalinti didžiulę grupę žmonių dirbti. „Šiuo metu turime daugiau nei 370 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų, todėl nustačius 5 procentų kvotą vien šiose organizacijose būtų įdarbinta apie 10–15 tūkst. neįgaliųjų“, – sako T. Tomilinas. Tai gerokai daugiau negu šiuo metu dirba socialinėse įmonėse. Be to, parlamentaras tikina nemanąs, kad tuo būtų apsiribota – įstaigoje, kurioje dirba 50 žmonių, galėtų būti ne du trys, o septyni aštuoni neįgalieji. „Viešasis sektorius turi būti pavyzdys“, – pabrėžia T. Tomilinas. Vėliau į šį procesą galbūt įsitrauktų ir privatusis verslas.
Jeigu Seimas šiai Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pataisai pritars, kvotos turėtų būti pradėtos taikyti jau nuo kitų metų sausio. T. Tomilino nuomone, tai būtų reikšminga pagalba neįgaliesiems, nes vykdant socialinių įmonių pertvarką dalis žmonių gali prarasti darbus, o kvotos situaciją subalansuotų ir taptų gera alternatyva.
Finansavimo disproporcijos atskleidžia svarbiausias problemas
Šiuo metu 187 socialinėse įmonėse dirba 7 iš beveik 50 tūkst. visų dirbančių šalies neįgaliųjų. Šių įmonių finansavimo poreikis – daugiau kaip 30 mln. eurų per metus. Atviroje darbo rinkoje dirbančių neįgaliųjų subsidijoms, vadovaujantis Užimtumo rėmimo įstatymu, skiriama 3 mln. eurų. L. Kukuraitis neslepia – tokia didžiulė disproporcija ne tik kelia neįgaliųjų bendruomenės ir darbdavių nepasitenkinimą, bet ir atskleidžia problemas, kurias būtina spręsti.
Pirmoji – teisingumo problema. Pasak ministro, nelygiavertiškumas skirstant finansus ragina iš esmės permąstyti neįgaliųjų įdarbinimo paramą. Ne mažiau svarbi ir paramos taiklumo problema. L. Kukuraičio teigimu, skiriant paramą socialinėms įmonėms neatsižvelgiama į individualius neįgaliųjų poreikius, galimybes, parama priskiriama tam tikram darbingumo lygiui. Darbdaviai gauna neterminuotą subsidiją nepaisant to, kad asmuo galėtų dirbi ir be jokios paramos. L. Kukuraičio nuomone, apie 60 proc. socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų, sulaukdami minimalios pagalbos, galėtų dirbti atviroje darbo rinkoje.
Ministrui abejonių kelia ir kita socialinių įmonių darbuotojų dalis. Jeigu, kaip teigia šių įmonių vadovai, jie iš tiesų tokie neproduktyvūs, kad reikia tokios didelės neterminuotos išmokos, tai ar tikrai neįgaliesiems parinktas tinkamas įdarbinimo variantas – visa darbo vieta, 8 darbo valandos. Galbūt reikėtų pasiūlyti kitokio pobūdžio darbą – tam tikroms neįgaliųjų grupėms specialiai sukurtas apsaugotas darbo vietas. L. Kukuraičio nuomone, socialinių įmonių darbuotojų potencialas arba nuvertinamas, arba pervertinamas, todėl skiriant didžiules valstybės lėšas reikia labai atsakingai visa tai įvertinti.
Trečias problemų srautas – paramos tikslingumas. „Jeigu remiame darbdavius, o ne darbuotojus, neretai kyla klausimas, ar tai tikslinga“, – svarsto ministras. Ypač daug abejonių kyla analizuojant atvejus, kai darbdaviai, pasinaudodami socialinėms įmonėms taikomomis lengvatomis, dempinguodami kainas laimi viešuosius pirkimus. Dažnai tuo pasinaudoja užsienio kapitalo įmonės. Tad valstybė subsidijuoja užsienio kapitalo įmones, nes jos gali pigiai įsigyti šių įmonių siūlomos produkcijos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro teigimu, įvertinus šiuos tris problemų srautus ir buvo parengtas įstatymų pakeitimų paketas. Jį priėmus bus sulygintos Socialinių įmonių ir Užimtumo įstatymų siūlomos galimybės neįgaliesiems įdarbinti.
Seimo nario T. Tomilino pasiūlytų projektų paketu žengiama dar toliau: sumažinamas darbdavių subsidijavimas tiek atviroje, tiek uždaroje darbo rinkoje, siūloma papildomų priemonių, kurios skatintų įsidarbinti, mažintų kliūtis patekti į darbo rinką ir joje dalyvauti. Pasak L. Kukuraičio, įgyvendinus šiuos įstatymų projektus gerokai išaugtų neįgaliųjų galimybės įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, turimi resursai būtų perskirstomi tolygiau ir daugiau investuojama į kliūčių mažinimą, o ne darbdavių subsidijavimą.
Rems ne įmones, o neįgaliuosius
LNF administracijos direktorė H. Varnienė pasidžiaugė, kad pateiktos įstatymų pataisos apriboja socialinių įmonių galimybes savanaudiškai naudotis neįgaliųjų integracijai skirtais pinigais. Tačiau, pasak jos, ne mažiau svarbu, kad sutaupytos lėšos atitektų naujoms paslaugoms, padedančioms neįgaliesiems įsidarbinti: kvalifikacijai kelti, tarpininkavimui tarp neįgaliojo ir darbdavio, pagalbai išsilaikyti darbo rinkoje ir pan.
Vis dėlto Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) atstovui Alvydui Valentai neįgaliųjų užimtumo sistemos pertvarka kelia ir nemažai nerimo. Pasak jo, jeigu įsigalios įstatymų pataisos, pagal kurias 30–40 proc. darbingumą turintys neįgalieji bus remiami tik pusę metų, keturis penkis dešimtmečius gyvuojančios LASS įmonės žlugs. Ir labai abejotina, kad jose dirbusius 50-mečius kas nors norės įdarbinti. Pasak A. Valentos, LASS narių nuomone, pereinamasis laikotarpis turėtų būti ilgesnis – metai dveji, per kuriuos jie galėtų pasiruošti, persikvalifikuoti, baigti kokius nors nuotolinius kursus.
T. Tomilinas patikino, kad sunkiausios negalios darbuotojams ši pertvarka tikrai nepakenks – jiems bus išsaugotos visos iki šiol skirtos subsidijos ir jos bus taikomos ne tik socialinėse įmonėse, kaip buvo iki šiol, bet ir atviroje darbo rinkoje. O turintiems mažesnę negalią numatytos įvairios pagalbos priemonės, padėsiančios įsidarbinti, išsilaikyti darbo rinkoje: apmokymas dirbti konkrečioje darbo vietoje, lydimoji pagalba, transporto subsidijos ir kt.
Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovę Daną Migaliovą domino, kaip bus individualizuoti neįgaliųjų poreikiai, koks paslaugų paketas jiems bus sukurtas, kokios paslaugos bus finansuojamos ir ar visi neįgalieji galės tose programose dalyvauti. Pasak jos, iki šiol intelekto sutrikimų turintys asmenys negali pretenduoti net į paprasčiausias darbo vietas. Ar turinčius Dauno sindromą atvira darbo rinka priims taip, kaip, pavyzdžiui, privačiojo verslo kavinė „Pirmas blynas“?
H. Varnienės teigimu, pakeitus Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą Lietuvoje neliko nedarbingų asmenų, tad galimybių įsidarbinti išties padaugėjo. Žinoma, reikės pastangų šviečiant darbdavius, nes daugelis jų menkai išmano apie negalią turinčių žmonių galimybes ir poreikius darbo rinkoje, turi išankstinių nuostatų, todėl būtina šviesti ne tik juos, bet ir platesnę valstybinėse įstaigose dirbančią bendruomenę.
Neįgaliųjų teisių konvencija skatina sukurti maksimaliai atvirą darbo rinką, visiškai lygiavertę ir neįgaliesiems. Pasak socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio, tai reiškia, kad turi būti naikinamos visos – tiek fizinės, mentalinės, pasiekiamumo, tiek galimybių dirbti atviroje darbo rinkoje – kliūtys. „Ir tai turėtų būti mūsų pagrindinis prioritetas“, – pabrėžia ministras.
Negalią turinčių žmonių galimybėms ir poreikiams individualizuoti kitąmet bus skiriama itin daug dėmesio. L. Kukuraitis užsiminė apie neįgalumo nustatymo reformą, profesinės reabilitacijos sistemos peržiūrą. Visos šios priemonės turėtų iš esmės pakeisti požiūrį į neįgaliųjų užimtumą.
