Ebru – jausmų išraiškos technika
„Meda Project“ įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamus socialinės reabilitacijos projektus, skirtus šeimoms, auginančioms sunkią ar vidutinę negalią turinčius vaikus. E. Veršininienė įsitikinusi, kad negalios tipas nėra pagrindinis svertas, lemiantis situacijos sunkumą šeimoje.
„Išbraukus bendrus tėvų rūpesčius dėl atžalos sveikatos, terapijos, reabilitacijos, ugdymo ir buities, visas šeimas sieja išgyvenami jausmai, kurie, kad ir kaip būtų liūdna, karčiai nuryjami ir saugiai slepiami tarsi už karnavalinių kaukių. Galiausiai nekramtytas gumulas užstringa gerklėje, o vengiant apie tai kalbėti pasilieka nevirškintas ištisus metus. Toks situacijos neigimas, netgi atsiribojimas vėliau turi pasekmių šeimai“, – sako Eglė.
Jos manymu, priimtiniausias metodas, tarsi lakmuso lapelis be žodžių padedantis atskleisti bendrą neįgalius vaikus auginančių šeimų psichoemocinę būseną, yra ebru – tapymo ant vandens technika. Apie ją Eglė išgirdo prieš 15 metų Stambule. „Nuo pat pirmųjų prisilietimų prie vandens pajutau, kad tai – puiki jausmų išraiškos forma, turinti stiprų terapinį poveikį. Jau vėliau, vykdant devynerius metus besitęsiančius tyrimus ir kuriant naują terapinę metodiką, paaiškėjo, kad ši meno technika be galo priimtina ir lietuviškam mentalitetui“, – sako pašnekovė.
E. Veršininienės teigimu, terapinės ebru technikos galios išryškėja, kai vienu metu sujungiamos iki šiol ugdymo procese dažniausiai atskirai naudojamos relaksacinės priemonės: spalva, judesys, vaizdai, tinkamai parinkti muzikos kūriniai, kuriuos papildomai sustiprina natūralūs smilkalų, eterinių aliejų kvapai, o viską vainikuoja vanduo, tinkama aplinka ir metodiškai parengti klausimai. „Užsiėmimai, vėliau refleksijos žvelgiant į ant vandens sukurtus paveikslus šeimoms garantuoja terapinį poveikį ir atsakymus į viduje glūdinčius klausimus. Tėvams tai galimybė stebėti vaiko emocinės būsenos raidą“, – teigia Eglė.
Emocinio intelekto lavinimo svarba
E. Veršininienė 2010 m. įkūrė socialiniais pagrindais veikiančią VšĮ „Meda Project“ ir terapinę tapymo ant vandens metodiką ėmė populiarinti Lietuvoje. Netrukus duris pravėrė įstaigos filialai – „Ebru Art“ studijos Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, mobilios paslaugos pradėtos teikti visoje Lietuvoje.
Nuo tų pačių metų rugsėjo E. Veršininienė įgyvendina socialinę akciją, kurios pavadinimą sugalvojo patys vaikai – „Už spalvingą ir teisingą vaikystę!“ Projekto lėšos skiriamos terapinėms veikloms, padedančioms vaikams ir suaugusiesiems, besivaduojantiems nuo onkologinių ar kitų sunkių, nepagydomų ligų, patyrusiems netektį ir pan.
Dirbdama su negalią turinčiais vaikais E. Veršininienė teigia supratusi, kad vaiko emocinė gerovė, kaip kertinis akmuo klojanti pamatą jo ateičiai, yra tiesiogiai susijusi su visų šeimos narių emociniu sąmoningumu.
„Emocinio intelekto lavinimas šeimoje – prioritetinis valstybės uždavinys. Nors kalbama, kad reikia kelti Lietuvos gyventojų emocinį intelektą, bet su tuo susijusių projektų finansuoti neskubama. Dažnai fiziškai pavargę, nuo vienos prie kitos institucijos stumdomi, kone kiekviename žingsnyje už savo vaiko gerovę turintys kovoti neįgalius vaikus auginantys tėvai kenčia ir didžiulį emocinį skausmą, apie kurį niekas nekalba. Vietoj realios pagalbos tokios šeimos sistemiškai apkraunamos biurokratinių popierių šūsnimis. Kaip tėvai gali padėti savo vaikui, kokią savijautą jie spinduliuoja, kai jiems patiems reikia emocinės pagalbos?“ – retoriškai klausia E. Veršininienė.
Kauno savivaldybės specialistus nebuvo lengva įtikinti, kad neįgalius vaikus auginančioms šeimoms reikia lavinti emocinį intelektą – tokio projekto paraiška priimta nepatikliai. „Juk įprasta reabilitacijos paslaugas orientuoti ne į šeimas, o į vaikus: jiems reikia psichologų konsultacijų, ergo- ir kitokių terapijų, – prisimena E. Veršininienė. – Kita vertus, mūsų vaikai laimingi bus tik tada, kai matys besišypsančius, patenkintus tėvus“.
Pagalba – visai šeimai
Dabar VšĮ „Meda Project“ vykdomų projektų gausa stebina. „Pagrindinis mūsų tikslas – kad ebru meno terapinės, emocinį intelektą lavinančios ir emocinį raštingumą ugdančios programos pasiektų kiekvieną Lietuvos vaiką, nepriklausomai nuo jo šeimos socialinio statuso, emocinės ar fizinės būklės“, – sako įstaigos vadovė.
Šiam tikslui sukurta universali prevencinė programa EBRU (E – emocijų, B – bendravimo, R – racionalumo, U – ugdymas per šeimos modulį). Tai septynerius metus vykdoma po visą Lietuvą keliaujanti emocinio intelekto lavinimo programa, skirta visai šeimai. Joje gali dalyvauti šeimos, auginančios lengvą negalią arba specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Programa 80 proc. finansuojama valstybės, penktadalį sumos (8 Eur/mėn.) moka programoje dalyvaujanti šeima.
E. Veršininienės teigimu, ši metodika realiai prisitaiko prie individualių vaiko ir šeimos poreikių ir galimybių, skatindama visą šeimą susitikti ir laisvalaikį leisti kartu. Programa įgyvendinama Lietuvos švietimo įstaigose, tad projekto organizatorius gali pasikviesti visi norintys: vaikų globos namai, dienos centrai, kitos nevyriausybinės organizacijos, netgi senelių namai.
Paminėtina, kad veikia ir akredituota neformaliojo vaikų švietimo programa „Ebru – raktas į šeimos gerovę“. Tai – iš dalies mokinio krepšelio lėšomis finansuojamas būrelis, skirtas visiems moksleiviams. Šioje emocinio intelekto lavinimo programoje ypač laukiami vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių ar lengvą negalią. Šia 6 savivaldybėse vykdoma programa siekiama ugdyti emocinį raštingumą, gebėjimą susikoncentruoti, skatinti kūrybingumą, didinti savivertę, gerinti šeimos tarpusavio santykius, lavinti socialinius, bendravimo įgūdžius.
Jau 6 metus įgyvendinamas projektas „Socialinės reabilitacijos paslaugos bendruomenei Kauno mieste“ yra visiškai finansuojamas ir skirtas šeimoms, auginančioms sunkią ar vidutinę negalią turinčius vaikus. „Daugybė neįgalius vaikus auginančių šeimų vis dar stokoja emocinio palaikymo ir aplinkinių supratingumo, – sako viena projekto koordinatorių ir keramikos mokytoja Miglė Juršytė-Pakštalienė. – Pagrindinis šios programos tikslas – neįgalaus vaiko ir jo šeimos narių psichoemocinė reabilitacija per kūrybiškumą, savirealizaciją.“
Šiuo metu nemokamus projekto užsiėmimus Kaune lanko 12 šeimų. Juose mamos su vaikais piešia ant vandens ar lipdo iš molio. Kartą per mėnesį organizuojamas vien mamų susitikimas –moterys turi progos pabendrauti, išmokti ko nors naujo. Per vieną užsiėmimą mamos mokėsi atpalaiduojančio masažo „Drugelis“ subtilybių, susipažino ir su kvapų terapija.
„Programos tikslas – tėveliams suteikti kuo daugiau informacijos, kad susiformavus probleminei situacijai jie žinotų, kaip rasti išeitį. Žinojimas žmogų stiprina, žinių trūkumas formuoja baimes“, – atskleidžia E. Veršininienė.
Savitarpio pagalba ir metamorfozės
Per užsiėmimus šeimos kviečiamos savo jausmus „ištaškyti“ vandenyje arba imtis raminančios veiklos – lipdyti iš molio. Austėjos (18 m.) mama Laima pasakoja mačiusi ir projekto, ir savo vaiko metamorfozę, nes į užsiėmimus kartu su dukra vaikšto jau šeštus metus. „Lankomės dėl to, kad čia labai patinka Austėjai. Anksčiau piešdavo tik lapo kamputyje. Laikui bėgant piešiniai didėjo ir plėtėsi, mačiau, kaip keitėsi jų spalvos. Projektas neįgaliems vaikams leidžia atsipalaiduoti, išreikšti, tiesiog dažais ištaškyti savo jausmus“, – sako Laima ir priduria, kad šį rugsėjį pati susiruošė lankyti dailės studiją.
Kalbintos mamos išduoda, kad joms šie susitikimai – tarsi pagalbos sau grupė. Emilijos mama Jurgita teigia, kad čia turi progos bendrauti, dalytis patirtimis, išeiti iš namų į kitą aplinką. „Nauda mamoms gal net didesnė negu vaikams, – sako ji. – Čia susirenka vienmintės, su panašia patirtimi, suprantančios, ką reiškia auginti kitokį vaiką.“
Lipdymo iš molio subtilybių mokanti Miglė pasakoja, kad prieš keletą metų į šį projektą atėjo kaip viena dalyvių, nes taip pat augina neįgalų sūnų, o štai jau metus pati veda užsiėmimus kitoms mamos, padėdama joms savo emocijas išlipdyti molio lentelėse.
Justo mama Živilė prie projekto veiklų prisijungė prieš metus. Jai apie šias veiklas papasakojo kita, taip pat neįgalų sūnų auginanti mama, su kuria susipažino raidos centre. „Iš pradžių buvo labai keista, nejauku. Po keleto užsiėmimų galvojau: kokia palaima – mano vaikas saugus, o aš piešiu, geriu arbatėlę ir galiu pailsėti.“
Padeda ir savanoriai
Už poilsį mamos turi būti dėkingos ir iš užsienio atvykusiems savanoriams. Metų pradžioje šeimas pasitiko iš Prancūzijos atvykusi psichologė Anabelė, o šiuo metu su šeimomis dirba Henrike Paske. Ji rūpinasi, kad mamoms dalyvaujant kūrybiniuose užsiėmimuose vaikai, nenorintys piešti ar lipdyti, turėtų ką veikti – bendrauja su jais, žaidžia, leisdama mamoms atsipalaiduoti.
Iš Vokietijos atvykusi aštuoniolikmetė Henrike pasakoja nežinojusi, kokias studijas pasirinkti baigus mokyklą, tad pasekė sesers pavyzdžiu ir tapo Europos savanorių tarnybos nare bei metams atvyko į Lietuvą. Savanoriaudama „Meda Project“ projektuose ji susipažįsta su mūsų šalies kultūra, žmonėmis, pramoksta kalbos.
Savanorės manymu, svarbu padėti sudėtingose situacijose atsidūrusiems žmonėms, padėti stiprinti šeimos ryšius. Savanorė prisideda ne tik prižiūrėdama specialiųjų poreikių vaikus, kol jų mamos piešia ar lipdo iš molio, bet ir pati moko piešimo ant vandens technikos, padeda tvarkytis po užsiėmimų ar ruošti studiją susitikimams. „Europos savanorių tarnyba man tapo nuostabiu keliu į naujas patirtis ir pasaulio atradimą kuo daugiau padedant kitiems“, – sako Henrike.
Paroda ir diskusija
Metų pabaigoje planuojama projektą vainikuojanti per metus sukurtų darbų paroda – „Kokia ta mūsų Lietuva?“ Ji skirta Lietuvos 100-čiui paminėti ir atskleidžia šeimų, auginančių negalią turinčius vaikus, emocijas ir išgyvenimus. Parodos tikslas – paskatinti diskusiją apie šių šeimų realius išgyvenimus: kuo jos panašios ir kuo skiriasi nuo kitų.
Per parodos atidarymą planuojama organizuoti ir atvirą diskusiją apie būtinybę lavinti emocinį intelektą. Prie diskusijos bus kviečiama prisijungti kuo daugiau neįgaliuosius ir jų šeimas vienijančių organizacijų.
