Kalbėkime apie aplinką visiems
Patraukliai ir suprantamai su universaliu dizainu į seminarą susirinkusius savivaldybių, architektų bendruomenės, neįgaliųjų organizacijų narius supažindino Neįgaliųjų reikalų departamento iniciatyva sukurti filmukai. Įtaigiais vaizdais ir juos papildančia dalykiška informacija seminaro dalyviams buvo priminti septyni svarbiausi universalaus dizaino principai: visų lygybė, lankstumas, paprastas ir intuityvus naudojimas, tinkama informacija, tolerancija klaidoms, mažiausios jėgos sąnaudos, optimalus dydis ir erdvė.
Filmuota medžiaga – ne vienintelis Neįgaliųjų reikalų departamento indėlis šviečiant ir supažindinant visuomenę su universaliu dizainu. Departamento direktorės Astos Kandratavičienės teigimu, departamentas aktyviai prisideda prie šių principų įgyvendinimo. „Prie aplinkos pritaikymo mūsų departamentas prisiliečia keliomis programomis. Pirmiausia – jis kartu su visos šalies savivaldybėmis finansuoja būsto pritaikymą neįgaliesiems: patekimą į namus, patogų higienos, kitų patalpų prieinamumą. Kasmet pritaikoma apie 400 būstų, šioms reikmėms išleidžiama apie 1,5 mln. eurų, – seminaro dalyviams pasakojo A. Kandratavičienė. – Taip pat turime programą, pagal kurią apie 100 neįgalius vaikučius auginančių šeimų turi galimybę ne vien prisitaikyti būstą, bet ir įsigyti jiems būtinų sensorinių priemonių. Lietuvoje yra apie 15 tūkst. negalią turinčių vaikų, maždaug pusė jų turi proto ar psichikos negalią. Jiems palankios ir patogios aplinkos kūrimu turime pradėti rūpintis nuo mažens, o ne tada, kai užaugs.“
Departamentas konkursu atrenka ir specialistus, kurie konsultuoja projektuotojus universalaus dizaino klausimais, kasmet patikrina apie 2 tūkst. projektų, analizuoja, ar jie atitiktų neįgalių žmonių poreikius. „Mūsų atstovai dalyvauja ir statybų užbaigimo komisijose. Per metus jų būna apie 600“, – sako A. Kandratavičienė.
Direktorės teigimu, tiek projektų, tiek darbų vis daugėja. Bedarbiaudamas su Socialinės apsaugos ir darbo bei Aplinkos ministerijomis departamentas teikia siūlymus, kaip pakoreguoti, papildyti Statybos įstatymą. Nuo 2016 m. į jį įtraukta nuostata, kad visi renovuojami pastatai turi būti pritaikyti neįgaliesiems, o nuo šių metų įsigaliojo kita labai svarbi nuostata – aplinkos pritaikymas būtinas atliekant ir paprastąjį remontą. Tai didelis iššūkis, vis dėlto turime atvirai prisipažinti, kad kuriant universalią aplinką reikia reikšmingesnio proveržio. „Prieš 8-erius metus ratifikavusi Neįgaliųjų teisių konvenciją Lietuva įsipareigojo užtikrinti visiems lygias teises ir galimybes. Laikas kalbėti apie ne apie specialų pritaikymą neįgaliesiems, bet apie aplinką visiems“, – pabrėžė A. Kandratavičienė.
Universalumas – plati sąvoka
Centrinės projektų valdymo agentūros Socialinės apsaugos projektų skyriaus viršininkės Justinos Jakštienės nuomone, universalaus dizaino tema aktuali ne tik turizmui – ji vienodai svarbi visoms gyvenimo sritims. Juolab kad ir turizmą šiandien suprantame kur kas plačiau nei vien tik pažintines ar poilsines keliones. Ūkio viceministras Gediminas Miškinis vardijo ir kitas jo rūšis: sveikatos, verslo, kultūrinį, nišinį. Visos jos susijusios su kasdieniu mūsų gyvenimu, taigi ir universalios aplinkos būtinybe.
Pastaruoju metu ypač populiarėjant sveikatos turizmui J. Jakštienė ragino prisiminti mūsų poliklinikų ir ligoninių aplinkos universalumą. Moteris prisipažino, kad jai pačiai Santaros klinikose būna labai sunku susiorientuoti: kur palikti automobilį, kaip patekti į reikiamą korpusą, į kurį aukštą pakilti, kaip rasti gydytojo kabinetą ir pan. „Įsivaizduoju, kaip ten sudėtinga žmogui, kuris blogai mato“, – kalbėjo J. Jakštienė. Jos nuomone, sveikatos infrastruktūra besąlygiškai susijusi su universaliu dizainu. Ir ne visiems pokyčiams reikia didelių investicijų, nemažai dalykų galima pakeisti paprastomis priemonėmis. Pavyzdžiui, silpnaregiams labai padėtų kontrastingomis spalvomis nudažytos, su sienomis nesusiliejančios durys, reljefiniai užrašai, šviečiančios lentos, nenutrūkstantis spalvinis žymėjimas grindyse. Pasak jos, kaip būtų paprasta orientuotis didžiulėse Santaros klinikose, jeigu ant jų grindų būtų nupieštos skirtingų spalvų juostos: žalia juosta veda į chirurgijos korpusą, raudona – į kardiologijos, mėlyna – į konsultacijų polikliniką ir pan. Nebrangu, o susiorientuoti padėtų visiems be išimties, nepaisant, ar žmogus turi specialiųjų poreikių, ar ne, gyvena Lietuvoje, ar čia atvyko kaip sveikatos turistas.
J. Jakštienės nuomone, negeresnė situacija ir švietimo srityje. Pasak jos, jeigu paanalizuotume švietimo turinį, mokymų, paslaugų universalumą, pamatytume, kad nedaug pajudėjome nuo akmens amžiaus. Čia vis dar galioja principas: mokytojas moko, vaikai klauso. O universalumo, suvokimo, kad berniukai informaciją priima vienaip, mergaitės kitaip, aktyvesniems vaikams reikia kitokio įtraukimo, kad tarp mokinių esama ir intravertų, ir ekstravertų, su žiburiu reikia ieškoti.
J. Jakštienės teigimu, universalios aplinkos temos svarstymų jai neteko girdėti nei Švietimo ir mokslo, nei Sveikatos apsaugos ministerijų posėdžiuose. „Tai Vyriausybės lygmens, tarpinstitucinio bendradarbiavimo klausimas, – pabrėžia J. Jakštienė. – Labai džiaugiuosi, kad Ūkio ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ėmėsi lyderystės – ne tik šviečia visuomenę, bet ir rodo labai aiškią kryptį, kur link turėtume judėti.“
Universalaus dizaino sąvokos Statybos įstatyme nebepakanka
Nuo 2017 m. sausio 1 d. universalaus dizaino sąvoka įtraukta į Statybos įstatymą. „Vis dėlto šis įstatymas reglamentuoja tik statybą, t. y. infrastruktūrą, – pabrėžia J. Jakštienė. – Čia visiškai nepaminėtos jokios elektroninės paslaugos, elektroninės informacijos pateikimo formos, informacinės sistemos, komunikaciniai dalykai.“ Tiesa, ji yra girdėjusi, kad Statybų techninis reglamentas, kuris reglamentuoja aplinkos pritaikymą negalių turintiems žmonėms, bus pakeistas į Universalaus dizaino reglamentą. Tikėkimės, kad tada jo apimtis bus išplėsta.
Svarbiausias universalaus dizaino aspektas – neišskirti konkrečių žmonių grupių. Nereikia kurti aplinkos neįgaliesiems, įrengti specialių keltuvų ar atskirų įėjimų. Pasak J. Jakštienės, atskirų įėjimų neįgaliesiems (iš kitos pastato pusės, kiemo ar pan.) naujuose ar rekonstruojamuose pastatuose neturėtų būti.
J. Jakštienė pasakoja, kad dalyvaujant posėdžiuose, kuriuose svarstomos galimybės skirti lėšų universaliam dizainui, teko išgirsti pačių įvairiausių atsikalbinėjimų. Štai keletas jų: „Mažareikšmis aspektas, sprendžiant dideles šalies mastu problemas“, „Reikalauja papildomo dėmesio, kontrolės, laiko, kaštų“, „Neįmanoma išspręsti visų problemų iškart“, „Tokie gyventojų segmentai čia retai lankosi“... Gerai, kad tokios išankstinės nuostatos po truputį gludinasi, keičiasi. Vis dėlto apie tai reikia kalbėti dar daugiau ir garsiau.
Kodėl mums visiems reikia universalaus dizaino?
Vis didėjantį universalaus dizaino poreikį ir svarbą kasdieniam mūsų gyvenimui rodo įvairūs tyrimai ir prognozės. Viena jų – šiemet Europos Komisijos patvirtinta senėjimo ataskaita. Lietuvoje senėjimas vienas sparčiausių ES. Prie jo prisideda jaunimo emigracija, mažas gimstamumas. Prognozuojama, kad iki 2040 metų Lietuvoje vyresni nei 65 metų žmonės sudarys daugiau kaip 30 proc. gyventojų (2016 m. turėjome mažiau nei 20 proc.). Neguodžia ir kitas rodiklis – labai sparčiai daugėja vyresnių nei 80 metų asmenų. 2040-aisiais 10,5 proc. lietuvių bus perkopę šią amžiaus ribą.
Ilgėjanti gyvenimo trukmė reikalauja, kad viešosios erdvės (aikštės, vandens telkinių pakrantės ir kitos, taip pat ir turistinės vietos) būtų orientuotos į vyresnio amžiaus žmones. Didžiosios Britanijos tyrimų duomenimis, vyresnio amžiaus asmenų kelionės nuo 2009 iki 2013 m. išaugo 20 proc., o jų vertė – 33 proc. Šie duomenys motyvuoja daryti viską, kad tokių turistų kuo daugiau atvažiuotų ir į mūsų šalį.
Ar esame pasirengę priimti turistus?
J. Jakštienės nuomone, kalbėdami apie turizmą turime turėti tam tikrų duomenų, statistikos. Pavyzdžiui, ar žinoma, kiek yra atvykstančių turistų, kokio amžiaus, kokie jų specialieji poreikiai, kiek iš jų juda rateliais? Deja, tokios statistikos labai trūksta. O jos neturėdami negalime atlikti kaštų ir naudos analizės, išsiaiškinti, kokių priemonių privalome imtis, į ką sutelkti dėmesį.
Beje, tie patys Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad iš neįgaliųjų rateliais keliauja tik 6 proc., nors dažniausiai kalbame apie aplinkos prieinamumą būtent judėjimo negalią turintiems asmenims. O štai kurčiųjų keliauja gerokai daugiau – 24 proc. Ar pagalvojame apie turizmo infrastruktūros pritaikymą jų poreikiams (pavyzdžiui, gestų kalbos gidą)? Ar regėjimo negalią turintiems turistams galėsime pasiūlyti apsilankyti muziejuje? Kurio iš jų eksponatus, reljefinius atspaudus (kaip Italijoje) bus galima paliesti?
Šiuo požiūriu Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovės Gintos Žemaitaitytės pranešime optimizmo taip pat nedaug. Jos teigimu, Lietuva dar nėra tinkamai pasirengusi priimti negalią turinčių turistų. Didžiausiais trukdžiais pranešėja įvardijo aplinkos (nepritaikytas transportas, viešbučiai, kultūros objektai, įvairios prieigos ir kt.) ir socialinius (požiūrio) barjerus. Nerimauti verčia ir G. Žemaitaitytės pateikti duomenys (tiesa, jie kelerių metų senumo), kad Lietuva ir Latvija patiria neigiamą neįgaliųjų ir senjorų turizmo grupių augimą. Lietuvos augimas yra –2,3 proc. (neigiamas). Panašu, kad universalaus dizaino stoka tam turi didelės įtakos.
