Kodėl taip atsargiai buvo vartojamas žodis „Nepriklausomybė“? Atsakoma: toks buvo gudrus Sąjūdžio planas. Kiek pats patyriau, jokių instrukcijų šiuo klausimu iš Sąjūdžio lyderių nebuvo.
Taip, Sąjūdis turėjo būti atsargus ir paisyti, ką kalba viešai. Bet ar iš tikrųjų visi kalbantys mitinguose ar žiniasklaidoje sakė viena, o tyliai galvojo apie nepriklausomybę, man pačiam ir po daugelio metų tebėra kirbantis klausimas.
Žinoma, tikrojo žmonių galvojimo nepatikrinsi. Banali tiesa – Sąjūdžio iniciatyvinė grupė viešai apie nepriklausomybę nekalbėjo. Ar aptarinėjo šią temą kituose „formatuose“ (namie, virtuvėje), galbūt sužinosime iš atsiminimų. Kalbos per mitingus atitiko „perestroikos“ žodyną – viešumas, savarankiškumas, stalinizmo nusikaltimai, tremtys, kultūros paveldas, lietuvių kalbos ir tradicijų gelbėjimas, ekologija.
Bet įvyko ir tai, ko iniciatyvinė grupė net norėdama nebūtų galėjusi sustabdyti. Kitaip sakant, Sąjūdžio atsiradimą visuomenė suprato kaip užkoduotą tekstą, kurį supratus nebūtina to pasakoti kiekvienam pasitaikiusiam. Kaip tą signalą suprato Maskva, atskira tema. Jeigu būtų prieinami Rusijos archyvai, būtų galima parašyti mokslinį darbą. „Perestroikinė“ tematika, palaikoma ir oficialios valdžios, sėkmingai laikėsi iki Sąjūdžio suvažiavimo.
Užkoduotoji nepriklausomybės mintis taip pat nesnaudė. Savomis priemonėmis buvo tikslinama, ką galbūt norėjo pasakyti Sąjūdžio lyderiai. Per Sąjūdžio suvažiavimą žodis „nepriklausomybė“ nuskambėjo du kartus. Pirmą kartą – iš V.Landsbergio tėvo lūpų, antrą – aštrioje R.Paulausko kalboje, po kurios delegatai gerokai sutriko.
Iki šiandien yra manančių, kad tai buvo gudriai suplanuota, kiti tebevadina provokacija. Tačiau provokuoti nebuvo ko, nes visas Sąjūdžio suvažiavimas buvo unikalus dvilypio mąstymo pavyzdys. Dalyviai nuolat atsistodami plojo ir oficialioms „nepavojingoms“ kalboms, ir jų potekstei. Audringų plojimų galėjai sulaukti net perskaitęs orų prognozę.
Sudvejintas mąstymas buvo okupuotos Lietuvos kasdienybė, tad ir lemtingo istorijos posūkio metu nieko nestebino skatinimas matyti daugiau, negu parašyta.
Štai Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio bendrosios programos projekto pirmas sakinys: „Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis yra savaveiksmis pilietinis judėjimas, kuris remia ir gilina Tarybų Sąjungos Komunistų partijos vadovybės pradėtą socialistinės visuomenės persitvarkymą demokratijos ir humanizmo pagrindais. Sąjūdis kilo kaip pilietinė iniciatyva, išreiškianti visuomenės moralinį ir tautinį atgimimą.“ Antras sakinys yra „špyga kišenėj“ pirmam sakiniui.
Kaip buvusio Sąjūdžio Seimo tarybos nario manęs neretai paklausiama: ar per mažesnio rato Sąjūdžio lyderių pasitarimus nebuvo kalbama apie tikrąjį Sąjūdžio tikslą – nepriklausomybę – atviriau? Galiu atsakyti: išėjus parūkyti daug kas buvo pasakoma, bet ten, kur buvo protokoluojama, visi laikėsi nerašytos taisyklės kontroliuoti savo žodžius.
Prisimenu vieno reikšmingo Sąjūdžio pareiškimo redagavimą. Jo projekte kažkieno valia atsirado žodžiai apie geresnį socializmo veidą, nei buvo tikrovėje. R.Ozolas iškart kategoriškai pasiūlė tą žodį išbraukti ir daugiau niekada Sąjūdžio pareiškimuose jo nebeprisiminti.
Kitas garbingas ir įtakingas tarybos narys, pavardės neminėsiu, prieštaraudamas norintiems išbraukti žodį paaiškino, kad pasaulis nieko geriau už socializmą nėra sugalvojęs, bet, deja, jis buvo vienos valstybės iškreiptas ir subjaurotas.
Kilo diskusija, ir tik dėl gudrios V.Landsbergio formuluotės, iš kurios nebuvo aišku, geras ar blogas tas socializmas, ginčas baigėsi taikiai. Dabar sunku pasakyti, ar pasipriešinęs žodžio išbraukimui garbingas asmuo tai darė iš įsitikinimo, ar norėdamas apsisaugoti nuo įvairių „interpretacijų“, nes vyravo nuomonė, kad visus Sąjūdžio posėdžius įrašo KGB.
Skaitant Sąjūdžio programą ir kitus po šia vėliava sukurtus dokumentus kyla dar viena mintis. Ar dabartinis jaunas žmogus, matantis tik „nuogą“ tekstą ir nežinantis ano meto gyvenimo, mąstymo ir raiškos „kelio ženklų“, adekvačiai suvoks jų turinį?
Atvirai sakant, Sąjūdžio programos tekstas be potekstės atrodo kaip eilinė anų laikų SSRS „pagerinimo“ akcija. Kaip joje ir parašyta: „Demokratizuojant visuomenę, būtina grąžinti tikrąjį turinį šūkiui „Visa valdžia – Taryboms.“ Ir ar dėl to Sąjūdžio suvažiavimo delegatams reikėjo šokti iš sėdimųjų vietų ir audringai ploti? Žinoma, kad ne. Žmonės audringai reagavo už potekstę.
Manau, dabartiniam jaunam mokytojui papasakoti Sąjūdžio istoriją kur kas sudėtingiau nei apie bet kurį kitą Lietuvos istorijos laikotarpį. Reikia atsakyti į daugybę keblių klausimų.
Kodėl Lietuvos išsilaisvinimas prasidėjo tada, o ne anksčiau, pavyzdžiui, chruščioviniu metu? Kodėl daug lietuvių sutiko bendradarbiauti su okupantais, o paskui staiga sukilo? Ir ar sukilo, kaip teigia B.Genzelis, šviesesnioji visuomenės dalis, o kiti paprasčiausiai stebėjo, kas bus? Kaip paaiškinti A.Brazausko fenomeną?
Netgi istorikams tai nelengva užduotis. O ką jau kalbėti apie istorijos vadovėlius. O kada Lietuvoje baigėsi „perestroikinis“ laikotarpis ir prasidėjo konkretus kelias į nepriklausomybę?
Mano manymu, po 1989 metų birželio 9 dienos. Tada, kai Lietuvos Sąjūdžio remta delegacija demonstratyviai išėjo iš SSRS liaudies deputatų suvažiavimo. Tai buvo konkretus signalas Maskvai apie tikrąjį Sąjūdžio tikslą.
