– Turbūt esate jauniausias mano pašnekovas. Galėtumėte žaisti kompiuteriu, gyventi paauglišką gyvenimą, bet sakote, kad jums tai absoliučiai neįdomu, ir renkatės visai kitokius dalykus. Kodėl? – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė paklausė R.Sako.
– Paauglystė yra toks laikas, kai yra labai daug laisvo laiko.
Labai nuobodu leisti tą laiką žaidžiant kompiuterinius žaidimus ar ką nors kitą darant, nes tas laikas tiesiog išmetamas iš gyvenimo. Man nuobodu, dėl to renkuosi kitokį laisvalaikį.
– Rytai, bet juk žmogus turėtų išgyventi visus gyvenimo etapus – vaikystę, paauglystę. Jūs lyg norite prašokti. Iš karto taikotės į suaugusiojo gyvenimą.
– Vaikystę jau išgyvenau, o paauglystėje yra daug laisvo ir išmesto laiko. O jo išmesti, nes dabar suprantu, kuo noriu būti, nenoriu.
Dėl to dabar stengiuosi pereiti į kitą pakopą.
– Jūsų laisvalaikis yra dalyvavimas įvairiausiose diskusijose, taip pat rašote knygą apie geopolitiką, planuojate būti žurnalistu, komentuojate visus valstybėje vykstančius procesus, domitės istorija.
Ar nuo mažų dienų buvote šiek tiek kitoks vaikas? O gal įtaką padarė tėveliai?
– Mažiems vaikams skaito pasakas, o man mama pasakojo, kad skaitydavo enciklopedijas. Man tai būdavo labai įdomu. Gal tai kiek lėmė.
Būdamas septynerių metų aš namuose rašydavau laikraščius – „Neužmirštuolė“, „Laisva spauda“, „Nepriklausomybė“.
Ten būdavo straipsniai apie S.Darių ir S.Girėną, karalių Mindaugą, Sausio 13-ąją.
– Kas jums apie visa tai pasakojo?
– Tuo metu informaciją dažniausiai išsikirpdavau iš sąsiuvinių. Apie Sausio 13-ąją, nes domėjausi istorija, pats surašiau visą monologą.
– Ir būdamas visai mažas perskaitėte Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“.
– Taip, ketvirtoje klasėje.
– Ne per sunku buvo skaityti?
– Ne, mane labai traukė ta knyga. Dabar galvoju, reikėtų antrą kartą perskaityti, bet reikia rasti laiko. O tada laiko buvo, perskaičiau ir labai džiaugiuosi.
– Jūs komentuojate visus politinius reiškinius Lietuvoje, nevengiate kritikuoti valdžios. Jums politika labai įdomu?
– Taip. Save sieju su žurnalistika, politine žurnalistika. Aš nesakyčiau, kad visus politinius reiškinius komentuoju. Gal labiausiai pikta man pasidarė, kai prasidėjo įvykiai su Registrų centro duomenimis. Tada supratau, kad mums yra negerai, kai tai vyksta.
O apskritai politika susidomėjau jau anksčiau. Tai buvo iš istorijos perėjimas į politiką. Seimu, Vyriausybe jau penktoje klasėje domėjausi.
Aš turiu savo nuomonę apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ją susidarau skaitydamas straipsnius, kitų žurnalistų komentarus.
– Kokia ta nuomonė apie Lietuvos politiką?
– Negali būti vienareikšmė – ar bloga, ar gera. Apie kiekvieną dalyką konkrečiai reikėtų šnekėti.
– Tarkime, apie Ramūną Karbauskį ir Seimą ką manote?
– Tai, ką R.Karbauskis su savo pakalikais daro, man labai baugiai atrodo.
Kiek skaičiavau, per dvejus metus gal septynis kartus visaip mėgina daryti įtaką žiniasklaidai – LRT užėmimas, bandymas padaryti, kad žiniasklaidoje 50 procentų būtų tik pozityvių naujienų.
Vladimiras Putinas irgi taip pradėjo kadencijas.
Jeigu mes nereikšime savo nuomonės apie tai ir nebūsime labai atidūs, kažkada būsime kaip V.Putino Rusija.
Tai, ką daro R.Karbauskis, nėra gerai demokratijai.
– Atrodo, kad jums ši valdžia nelabai patinka?
– Ne. Aišku, yra tokių dalykų, kuriuos daro gerai, bet jų pagrindinis tikslas yra žiniasklaida, kaip ją užimti, ir daug draudimų.
Tai prie gero neprives.
– Apie nemėgstamus politikus viskas aišku. O kas mėgstamiausi?
– Man Ingrida Šimonytė labai patinka ir, aišku, Valdas Adamkus. Juos labai gerbiu, net laikau pavyzdžiais. Jie diplomatiški, žino, dėl ko eina į politiką. Jie neina ten ko nors uždrausti ar tiesiog gauti pinigų.
– Jums yra tekę nemažai bendrauti su V.Landsbergiu. Koks įspūdis apie profesorių?
– Jis yra labai fainas, šiltas, turintis gerą humoro jausmą. Su juo faina šnekėtis. Jis nėra toks, kaip galima pamanyti apie politiką, – skaito vien knygas apie ekonomiką ar politiką ir gali vien tik apie tai šnekėti.
Man labai smagu su juo šnekėtis, nes mes kalbam ir apie vaikystėje skaitytas knygas, ir apie jo vaikystės džiaugsmus. Mes manome, kad politikai yra tik tokie, kokius juos dabar matome.
Bet juk vaikystėje V.Landsbergis buvo toks pat, kokie mes visi.
– Ko labiausiai nemėgstate iš Lietuvos politikų?
– Aš nenorėčiau sakyti, ko nemėgstu. Tikrai nesimpatizuoju Rolandui Paksui.
Apskritai man keista, kad kai kurie žmonės mano, kad vienmandatėje išrinkti Seimo nariai turi dirbti tai vienmandatei apygardai. Taip nėra. Jie turi dirbti Lietuvai.
Tačiau būna taip, kad į valdžią išrinkti žmonės nemano, kad politikas yra gera profesija, nes visi ima kyšius, yra tik už save.
Kai mes tai pakeisime, kai bus daugiau tų, kurie kovoja už visuomenę, tada ir pasikeis požiūris. Man atrodo, kad gerųjų pavyzdžių politikoje daugėja.
– Tai kas bus naujas Lietuvos prezidentas?
– Aš nenorėčiau prognozuoti, bet žinote, už ką norėčiau balsuoti.
– Jūsų bendraamžiai, draugai supranta jus? Regis, jums net nėra apie ką šnekėtis su draugais, vargu ar jie politikuoja.
– Buvusioje mokykloje būdavo, kai pradedu šnekėti, sakydavo: „Vėl apie politiką.“ Ir šioje mokykloje taip: „Nepradėk šnekėti, nes apie politiką šnekėsi.“
Visiems neįdomu. Sunku rasti bendrų temų, nes mano bendraamžiams įdomiausia kompiuteriniai žaidimai. Manęs tai nekabina.
Aš visada buvau maištininkas. Man tai patinka.
Štai dabar ruošiame peticiją mokyklai, nes sakė, kad yra tokia galimybė – sugrąžinti mokytoją.
Mums labai patiko viena mokytoja, bet ją pakeitė. Tai rengiame peticiją ir kreipsimės į direktorių.
– Pradėjote kalbėti apie mokyklą. Labai daug šnekama, kad mūsų mokyklose ugdymo sistema nėra gera, nes neskatina jaunų žmonių mąstyti analitiškai. Ką manote?
– Mūsų ugdymas yra iškalti, pavyzdžiui, istorines datas, per kontrolinį parašyti jas ir gauti dešimtuką. Ačiū Dievui – mūsų mokytoja yra kitokia, ji neverčia mūsų kalti.
Aš datų nesimokau, žinau maždaug kuriuo laikotarpiu buvo įvykiai, ir tiek. Svarbiausia, kas vyko, o kada tai vyko, galima surasti bet kurią akimirką pažiūrėjus savo telefone.
Mes turėtume mokytis kritiškai vertinti informaciją, ją susirasti ir žinoti, kaip panaudoti. Nes dabar mokomės sukaupti daug informacijos, o ką su ja daryti, nežinia. Tai yra blogai.
Štai, tarkime, man nelengva morfologiškai išnagrinėti ar kirčiuoti, kartais nesuprantu, kodėl taip kirčiuojama.
Per diktantą parašau žodį ir žiūriu, kad jis visai netinka. Ką aš darau? Kelis variantus pasirašau ir kažkuris iš jų tinka – įdedu jį į sakinį ir dažniausiai pataikau į kontekstą.
Aš skaitau daug knygų. Esu įsitikinęs, kad reikia skatinti jaunų žmonių susidomėjimą knygomis. Pasiūlyti paskaityti vieną ar kitą knygą, gal ką nors išsirinks.
Gal kokį nors paskatinimą duoti, jeigu perskaitai knygą ir ją papasakoji.
Reikia skatinti, o ne taip, kad turi perskaityti iki tos ar anos dienos, o jei neatsiskaitai – dvejetas.
Tai labai demotyvuoja, nes knygos tampa tik literatūros pamokos objektu, niekuo daugiau.
– Apie ką jūs pats knygą rašote?
– Apie geopolitiką. Aš ruošiuosi padaryti trečią pasaulinį karą, tačiau tikiuosi, kad jo realybėje niekada nebus ir tokio varianto nereikės svarstyti, kaip galimo.
Ten Donaldas Trumpas bus kaip veikėjas, ir V.Putinas. Galbūt kažkuris būsimas Lietuvos prezidentas ten veiks. Tai bus tokia istorija.
– Koks tai žanras? Drama ar veiksmo trileris?
– Trileris tikrai nebus.
– Kodėl jūs pasirinkote tokią temą?
– Kai pradėjau rašyti, jau labai domėjausi politika. Sugalvojau pavadinimą knygai: „Diplomatija ir taika, arba Trečias pasaulinis karas“. Pagal tai ir pradėjau rašyti.
– Situacijos išgalvotos, tik personažus pasirinkote konkrečius?
– Taip. Bus pakeisti vardai, pavardės, bet bus galima suprasti, kas ten yra.
– Kodėl personažais pasirinkote būtent pasaulio didžiųjų valstybių lyderius – D.Trumpą, V.Putiną?
– Nes ten bus ne tik apie Lietuvos geopolitinę situaciją, bet apie viso pasaulio.
Akivaizdu, kad D.Trumpas gali lemti viso pasaulio likimą. Man pačiam labai įdomu, kaip vienas žmogus gali pakeisti visą pasaulį.
– Ką jūsų tėveliai sako apie jūsų pomėgius?
– Nedraudžia. Man geriausia tai, kad leidžia visa tai daryti. Daugiau kaip ir nieko nereikia.
– Ar jie skatina kuriomis nors sritimis labiau pasidomėti? Suprantu, kad su jumis ir diskutuoti gana sudėtinga, nes labai daug žinote?
– Gaila, nesurandu su kuo diskutuoti savo aplinkoje. Tėvams visiškai neįdomu politika.
Bet jie mane skatina nesustoti. Kita vertus, manęs ir skatinti nereikia, aš labai savarankiškas.
– Kai baigsite mokslus, norėtumėte dirbti žiniasklaidoje, tik studijuoti ne žurnalistiką?
– Norėčiau studijuoti politologiją.
– Labai daug jaunų žmonių išvažiuoja studijuoti į užsienį, dažniausiai ten ir lieka. Kaip ketinate elgtis?
– Aš užsienyje tikrai nenoriu likti visam gyvenimui, norėčiau išvažiuoti studijuoti, jau esu radęs universitetą, geriausią pasaulyje, tik bijau, kad ten nepateksiu. Labai norėčiau, bet žinau, kad bus sunku.
Norėčiau kokius metus pagyventi Paryžiuje, Londone ar Amerikoje, pamatyti, kaip ten veikia žiniasklaida, politika ir kaip tai galima pritaikyti Lietuvoje.
Lietuva yra mūsų tėvynė ir mes galime ją keisti. Mūsų tokia yra pareiga.
– Jūs patriotas?
– Stengiuosi būti. Man patriotiškumą tikriausiai įskiepijo ne tik tėvai, bet ir istorija – visos kovos dėl laisvės. Tai ir padarė mane tokį patriotišką.
Noriu gyventi ir dirbti dėl Lietuvos. Mano linkėjimas lietuviams – būti labiau bendruomeniškiems ir labiau mylėti Lietuvą.
Tai ir yra svarbiausia. Tik bendruomenė gali ką nors pasiekti, vienas žmogus nieko negali pasiekti. Tai sakė ir popiežius.
