Prokurorai ketvirtadienį paskelbė, kad panaikino draudimą motinai Eglei Kručinskienei matytis su vaikais. Moteriai buvo pradėta byla dėl smurto prieš vaikus. Kokios ir kieno klaidos buvo padarytos šioje istorijoje? Ar šiuo atveju suveikė vaiko teisių apsaugos sistema?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė ketvirtadienį kalbėjosi su buvusia vaiko teisių apsaugos kontroliere Rimante Šalaševičiūte, Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio atstove Rasa Žemaite bei Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininku Robertu Šarknicku.
– Šioje situacijoje daug kalbama, kas ko nepadarė, ar teisingai elgėsi tėvai, ar viską padarė atsakingos tarnybos. Bet pamirštamas esminis subjektas – vaikai. Ką vaikai jaučia tokiais atvejais, kai yra atimami iš tėvų, mėnesį praleidžia pas nepažįstamus asmenis. Pone Šarknickai, jūs esate užaugęs vaikų namuose. Yra ryšys tarp tėvų ir vaikų – ką jaučia tas vaikas?
– (R.Šarknickas) Aš niekada gyvenime nebūčiau atlikęs tokio veiksmo, kas įvyko Kaune, ypač vaiko akivaizdoje. Šitas veiksmas jam išliks visam gyvenimui. Tiems vaikams dabar reikalinga aktyvi psichologinė pagalba. Prieš darant veiksmus reikia kompetentingai pagalvoti, kaip elgtis. Ir profesionalas gali klysti, nes yra emocinė drama – kaip sureaguos tėvas, jeigu aš su tuo vaiku ne taip žingsnį žengsiu. Bet šįkart reikėjo išlaukti, neskubėti, įvertinti. Manau, kad atstovai, kurie taip pasielgė, padarė klaidų.
– Kita pusė teigia, kad klaidų padarė ir tėvai, nes iš pat pradžių atsisakė bendradarbiauti su tarnybomis. Ponia Žemaite, jūs pati auginate 5 vaikus. Kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?
– (R.Žemaitė) Žiūrėdama į šitą situaciją, prisimindama Matuko istoriją, tikrai daug kartų savęs perklausiau, ką daryčiau tokiu momentu. Visada gyvenime, jeigu nutikdavo stresinė situacija mano vaikams ir aš matydavau jų reakciją, kad jie patiria stresą, pirmas veiksmas, kurį atlikdavau, – stengdavausi visokeriopai apsaugoti. Visomis įmanomomis priemonėmis – ar nukentėtų mano interesai, ar reikėtų išderinti sistemą. Visada elgdavausi taip, kad pirmiausia mano vaikas būtų saugus.
Jeigu, neduok Dieve, patekčiau į tokią situaciją, visų pirma derėčiausi dėl sąlygų, kaip padaryti, kad visos kitos derybos vyktų vaikams nematant ir nežinant, kad nereikėtų to vaiko tampyti tiek vienai pusei, tiek kitai, kad nebūtų matomas mano sutrikimas ir bejėgystė. Tėvų silpnumas vaikų akyse irgi yra didelis stresas, kaip ir iššūkiai tėvams. Sveiki ir savo vaiką mylintys tėvai pasistengs visomis išgalėmis susidėlioti emocijas ir aplinkybes taip, kad vaikas būtų maksimaliai apsaugotas nuo visų jam nereikalingų veiksnių.
– Ponia Šalaševičiūte, jūs sakote, kad tarnybos ne viską padarė teisingai ir teisėtai.
– (R.Šalaševičiūtė) Be abejo. Dauguma globos namų vaikų, kai buvau vaiko teisių apsaugos kontrolierė, prašydavo: „Jūs ką nors padarykite, aš noriu gyventi pas tėvus, nors per išeigines nuvažiuoti.“ Aš ir aiškindavau, kad tėvai girtauja, kitų problemų turi. Vaiką vis tiek traukia į šeimą.
Šioje situacijoje Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai pirmiausia turėjo vertinti vaikų ir tėvų santykius, turėjo ne taip drastiškai elgtis. Čia pirmoji klaida. Turbūt įvardyčiau ne tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmus, bet ir policijos veiksmus. Apie juos šiandien nekalbame, bet ne pirmą kartą, kad ir Matuko situacijoje, teko susidurti su pareigūnų veiksmais.
– Skambinau policijos atstovams ir klausiau, kaip elgiamasi tokiose situacijose. Jeigu jie gauna signalą, kad smurtaujama prieš vaiką, jie iš karto kviečiasi vaiko teisių apsaugos specialistus. Jų vaidmuo nėra labai didelis, didžiausias vaidmuo yra vaiko teisių apsaugos specialistų.
– (R.Šalaševičiūtė) Bet ilgalaikis mamos atskyrimas nuo vaikų prasidėjo nuo to, kad mama buvo uždaryta į areštinę ir iš karto buvo draudžiama bendrauti su vaikais. Tai vaikui yra psichologinis stresas, kuris liks labai ilgai. Mes dabar dirbame su psichiatrais, psichologais. Lietuvoje nėra kriterijų, kaip įvertinti psichologinę žalą, padarytą vaikams, tėvams. Jeigu po to tėvai kreiptųsi dėl moralinės žalos atlyginimo, – tokių kriterijų nėra.
Tarp psichologų, kurie šiandien dirba, nėra psichologinio pasirengimo, priimta beveik 200 naujų žmonių, senieji neturi mokymų, kaip susivokti, kaip elgtis tokioje situacijoje, kai reikia spręsti, kokia grėsmė vaikui, ar vaiką reikia paimti, ar tik surasti, kur jį palikti, ir staigiai išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su vaikais.
– (R.Šarknickas) Kada prasidėjo stresas – nuo pirmo žmogaus, kuris pranešė. Kiek girdėjau, jau tada, kai pranešė dėl pliaukštelėjimo, ta šeima pradėjo stresuoti, jie pradėjo trauktis nuo to žmogaus, vaikai – slėptis. Klausimas, kaip paruošti piliečius, kurie mato pavojų.
– (R.Žemaitė) Norėčiau dar toliau perkelti pradžios tašką. Institucijų komentarai, kad šeimai buvo siūlyta vesti vaikus į darželį, bet jie atsisakė, jau rodo, jog kilo klausimų. Šiaip sau į bet kokią šeimą neateina specialistai su siūlymais privalomai vesti į darželį. Vadinasi, jau tuomet kilo klausimų.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad ta šeima netikusi ar nemoka, nežino, ką daryti. Bet jeigu specialistams kilo klausimų ir iš to išaugo tokio didelio masto problema, o istorijos, panašu, gali kartotis, vadinasi, būtent pradiniame taške, kai kyla abejonių, ar vaikų saugumas ir poreikiai patenkinami, nesuveikė sistema.
– Priimant šią reformą buvo pasakyta, kad vaikas paimamas kraštutiniu atveju. Ar tai buvo kraštutinis atvejis?
– (R.Šalaševičiūtė) Manau, tikrai ne. Pažiūrėkite statistiką. Nuo liepos 1 d., kai įsigaliojo įstatymas, iki rugsėjo 15 d. gauti 3889 pranešimai. Pirma grėsmė nustatyta 2,5 tūkst. O tokių, kurie paimti ir negrąžinti tėvams, perduoti laikiniems globėjams, artimiems giminaičiams, statistika iki spalio 1 d. – 700 vaikų. Tačiau per 2 mėnesius teismai 11 atvejų neišdavė leidimų perduoti vaikus globėjams, paimti iš šeimos. Jau tada buvo klaidų, jas net teisėjai įžvelgė.
– (R.Šarknickas) Lietuva su šita Matuko reforma laiko žmogiškumo, gyvenimo egzaminą. Naujas dalykas, atsirandantis mūsų šalyje, tad nėra ko norėti, kad viskas būtų švaru, sklandžiai. Tai neišvengiama ir mums reikia iš tų klaidų išgryninti, kur neteisingas ėjimas, ir greitai, nelaukiant sutvarkyti.
Viešėjau Vokietijoje, ten tas įstatymas veikia labai seniai, tačiau kai paimamas vaikas, ten reakcija kone dar didesnė. Ir labai gerai, kad visuomenė dalyvauja šitame gyvenime. Kažkuria prasme visuomenė taip pat yra socialinė darbuotoja.
– Vykstant šiai istorijai pasigirdo kalbų, ar tinkami priimti įstatymai – tas pats nemušimo įstatymas. Gal jį reikia taisyti, atšaukti? Ar toks galimas kelias?
– (R.Šalaševičiūtė) Ne. Tai ne pirmas atvejis, kai neteisėtai paimti vaikai, jie laikomi ir po pusę metų, ir daugiau. Mes tų pamokų turime daug. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas per pusę metų turėjo parlamentinę kontrolę. Iš to, kiek išklausėme, sužinojome, kur yra problemų dėl vaikų paėmimo, – ne įstatymas yra problema. Įstatymas reikalingas, tik jis buvo priimtas pernelyg skubotai, nepasirengus įgyvendinti. Aš pati balsavau prieš centralizaciją, ar reikėjo taip staigiai visą darbą su vaikais iš savivaldybių atiduoti vienai Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, kurioje, atvirai sakau, kai kurie darbuotojai tikrai neturi tinkamos kompetencijos.
– (R.Žemaitė) Jūs klausėte, ar suveikė sistema. Mano akimis, ji tikrai suveikė. Tos sistemos pats pagrindinis ir esminis tikslas yra įteisinti valstybės atsakomybę už vaiko saugumą, šalia esančios pagrindinės tėvų atsakomybės. Kitaip sakant, kiekvieną kartą, kai vaiko teisių specialistai ateina tikrinti, ar vaiko teisės šeimoje yra gerai įgyvendinamos, jie iš karto tikrina, ar valstybė padarė tai, ką įpareigota padaryta.
Prašei darželio – ar gavai, prašei socialinio būsto – ar gavai, o gal ir toliau gyveni su kibiru užšąlančio vandens namuose, prašei ploto savo vaikams, nes gyveni bendrabutyje su keturiais viename kambarėlyje, – ar gavai socialinį būstą. Kiekvieną kartą tikrindama šeimą valstybė irgi pasitikrina, ar iš tikrųjų tos teisės garantuojamos. Mes anksčiau tos teisės neturėjome.
– Esate sakiusi, kad tėvai turi būti ruošiami tėvystei prieš krizes, o ne tada, kai jos ištinka. Tuo irgi turėtų pasirūpinti valstybė.
– (R.Žemaitė) Ir šitame kontekste ta pati tarnyba, ateidama į šeimą arba atvažiuodama į iškvietimą su policija, pasitikrina, ar ji suveikė. Būtent apie tai kalbėjau anksčiau. Jeigu kilo bent menkiausių abejonių, kad vaikui reikėtų privalomo darželio, gal tuomet reikėjo visai sistemai suveikti – gerąja valia siūlyti mokymus, pozityvios tėvystės kursus, socialinį darbuotoją į pagalbą, galų gale klausti, ko reikia, kodėl mes atrandame klausimų, kurie kelia abejonių dėl vaikų saugumo.
– Sutinkate, kad tėvai dabar yra įbauginti?
– (R.Žemaitė) Manau, kad mes labai daug metų sėdėjome visiškai beteisiai, nes dirbantys, vaikus auginantys tėvai neturėjo jokių galimybių reikalauti sau ir savo šeimoms. Kiekvieną kartą buvo sakoma: „Pagal valstybės išgales, pagal savivaldos išgales.“ Net į teismą negalėjai eiti ir reikalauti, pavyzdžiui, darželio ir papildomų išlaidų kompensavimo, nes kiekvieną kartą gaudavai tą patį atsakymą: „Valstybė daro tiek, kiek gali.“
Šiuo atveju išeiti iš tos užguito ir dešimtmečius nepastebėto žmogaus būsenos tikrai labai sudėtinga. Labai raginu naudotis šio įstatymo įteisinta prievole ir kiekvieną kartą eiti, reikalauti. Ne tada, kai jus pagaus parke su vaiku, ne tada, kai pas jus atvažiuos tikrinti šaldytuvo, ar turite ką valgyti. O tada, kai jums kils pirmas klausimas, ar turėsiu ką rytoj įdėti vaikui į šaldytuvą pavalgyti. Tada iš karto – skambinti ir ieškoti pagalbos, eiti ir reikalauti, o ne prašyti. Nes kai ateis paimti jūsų vaikų, jūs turėsite įrodymą: aš prašiau – jūs nedavėte.
– Ponia Šalaševičiūte, ar reikia kaip nors keisti dabar veikiančią vaiko teisių apsaugos sistemą?
– (R.Šalaševičiūtė) Nemanau, kad reikėtų keisti įstatymus. Tik reikia daugiau dirbti su tais naujais žmonėmis, kurie atėjo. Mūsų parlamentinės kontrolės metu ministras Linas Kukuraitis sakė, kad ir tarp senųjų darbuotojų, pasilikusių dirbti, yra tokių, kurie nesugeba prisitaikyti prie naujo įstatymo. Reikia dirbti su jais. Jie turi įgyti psichologinių žinių, susivokti, kad nėra aukščiau šeimos. Nes iš tikrųjų ir man dirbant, ir kai vadovavau parlamentinei Vaiko gerovės grupei, buvo visokių nusiskundimų. Aš drąsiai darau išvadą, kad dalis atėjusiųjų mano: mes esame virš jūsų, jūs esate niekas.
– (R.Žemaitė) Ministerija deda daug pastangų, kad tai keistųsi, aš galiu tai paliudyti. Sukviesta ekstrinė Vaiko gerovės taryba ir ministerijoje yra reakcija. Kalbu apie norą tobulinti sistemą.
– (R.Šalaševičiūtė) Noras yra, bet nėra daroma tiek, kiek reikėtų ir kiek galima daryti. Parlamentinės kontrolės metu buvo išsakytos visos pastabos, jos buvo priimtos. Po 3 mėnesių mes vėl kartosime ir žiūrėsime, kokie pokyčiai. Natūralu, kad pažiūrėjęs į bet kokią daromą reformą po pusės metų rezultatų nepamatysi.
– Yra dvi medalio pusės. Negalima visos kaltės suversti vien tik pareigūnams, nes žmonės nenorės dirbti šio darbo. Pone Šarknickai, ar dar galima ką nors padaryti? Kokias pamokas iš šios istorijos turėtume išmokti?
– (R.Šarknickas) Gerai, kad reforma atėjo. Lyg per greitai, bet pažiūrėkime, 50 metų mes jos neturėjome, prieš vaikus smurtavo, juos kankino, mėtė. Reforma atsirado, Europos Sąjunga prašė daug metų Lietuvos vyriausybių, ir pagaliau šioje Vyriausybėje priėmėme tokį jautrų įstatymą – jis buvo reikalingas, kad bent sustabdytų vaikų išėjimą. Aš žiūriu per savo prizmę kaip Seimo narys ir tėvas. Mano tik statusas Seimo nario, bet aš esu žmogus, tėvas.
Tie atvejai, kurie neviešinami, po įvairių situacijų yra tvarkomi. Gal reikėtų aktyviau, greičiau priimti sprendimus. Skuodo rajone prieš mėnesį buvo atvejis, aš jo neviešinau, bet sunerimau, kad du kartus gavau tą patį atsakymą.
Per vieną žiniasklaidos priemonę kreipėsi į žurnalistę dėl pagalbos šeimai. Kaimynas paskambino, matyt, vedamas kažkokio keršto. Atvažiavo paimti dviejų vaikų, vienas vaikas miegojo, kitas žaidė kieme. Toje situacijoje buvo tik policininkas. Kur psichologas, įvertinimai, kiti specialistai?
– (R.Šalaševičiūtė) Tas bauginimas nėra blogai. Iš aplinkos girdžiu, kad tos socialinės rizikos šeimos pradėjo įsidarbinti, nebegirtauti. Anksčiau iki 17 val. negerdavo, nes gali atvažiuoti socialiniai darbuotojai. Kadangi dabar budima visą parą, tos šeimos, kurios kėlė pagrįstų baimių, pradėjo tvarkytis.
– (R.Žemaitė) Kita vertus, šeimos turėtų būti ne tik įbaugintos, bet ir jaustis sustiprintos. Turime labai daug galimybių, kurių anksčiau neturėjome.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV
