Negali aplankyti žmonos kapo
Kaunietis Darius Liaugaudas pernai palaidojo žmoną. Čia pat, Kauno Seniavos kapinėse, ilsisi ir jo tėvas. Deja, neįgaliojo vežimėliu judantis vyras prie šeimos kapo savarankiškai nuvažiuoti negali, nes ant tako yra didžiulė bala (pasak D. Liaugaudo, gerai palijus ji siekia ir 10 centimetrų, neišdžiūsta net vasarą). Be to, pravažiavus balą, išsipurvinus, dar tenka užvažiuoti ant kažkieno sukrautų plytelių.
D. Liaugaudas sako, kad pernai kapinės buvo patvarkytos – išasfaltuoti pagrindiniai takai, sutvarkyta automobilių stovėjimo aikštelė. Tačiau privažiuoti prie kvartalo viduryje esančio kapo tai nepadeda – šoniniai takai neįgaliojo vežimėliu neįveikiami. Ypač tai aktualu rudenį, prieš lapkričio 1-ąją, kai labiausiai norisi aplankyti mirusius artimuosius.
D. Liaugaudas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės įmonę „Kapinių priežiūra“, prašydamas sudaryti galimybę jam privažiuoti prie kapo. Po kurio laiko gavo atsakymą, kad „įmonė „Kapinių priežiūra“ vykdo tik Kauno miesto viešųjų kapinių administravimą bei priežiūrą: išduoda leidimus laidoti, kasa duobes, nagrinėja kapaviečių priežiūra suinteresuotų asmenų prašymus, geni medžius, kitaip rūpinasi kapinių ir kapaviečių aplinka.“ Rašte nurodoma, kad kapinių infrastruktūros keitimo (gerinimo) darbus organizuoja, finansuoja ir atlieka Kauno miesto savivaldybė.
Laikas tinkamai projektuoti kapines
Ši situacija – toli gražu ne vienintelė. Ji atspindi daugelio judėjimo negalią turinčių žmonių rūpestį.
Pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) projektų koordinatorės Gintos Žemaitaitytės, tai, kad turėdamas judėjimo sunkumų žmogus negali nuvažiuoti aplankyti artimųjų kapų, dažnam yra didelis širdies skausmas. Deja, situacija labai sudėtinga, tačiau apie kapinių prieinamumą judėjimo negalią turintiems žmonėms nėra kalbama ir niekas nedaroma. Kapinių priežiūros taisyklėse niekaip nereglamentuojama, kaip turėtų būti įrengiamos kapavietės, žmonės patys jas įsirengia taip, kaip supranta. „Dažniausiai nori nedideliame plote palaidoti daug žmonių, tada tarp kapaviečių praeiti kartais būna neįmanoma net vaikštantiems, jau nekalbant apie judančius neįgaliųjų vežimėliais“, – sako G. Žemaitaitytė.
LŽNS projektų koordinatorės teigimu, netgi privačiose, mokamose kapinėse žmonės negali patekti prie kapavietės, nes takai per siauri, kad pravažiuotų neįgaliojo vežimėlis. G. Žemaitaitytė pasakoja ir apie savo situaciją – kai laidojo tėtį, jau judėjo neįgaliojo vežimėliu, tad paprašė kapavietę skirti arčiau tako, kad galėtų privažiuoti prie jo. Vis dėlto daugelio giminaičių, taip pat ir močiutės, kapų ji nelankė jau daug metų – tiesiog niekaip negali prie jų patekti.
Kita problema, pasak Gintos, – ne visur sudaroma galimybė negalią turinčiam žmogui automobiliu įvažiuoti į kapines. O yra tokių kapinių, kur be automobilio niekaip nepasieksi kapo. Be to, vežimėliu judantis žmogus nenusineš nei žvakės, nei vainiko rankose.
„Apskritai mūsų kapinės dažnai įrengtos kalvotose vietose, kurių vežimėliu neįmanoma įveikti, tačiau rengiant ir projektuojant naujas kapines būtina galvoti apie tai, kad į jas galėtų patekti visi visuomenės nariai. Kuo mes kitokie? – klausia G. Žemaitaitytė. – Turint omeny, kad visuomenė senėja, tikėtina, kad žmonės vis dažniau susidurs su judėjimo problemomis, ateity tai gali būti didžiulis iššūkis.“
Sudėtinga ir nuvažiuoti į kapines
Klaipėdoje įsikūrusio VšĮ Socialinių paslaugų informacijos centro direktorės Evelinos Gulijevos teigimu, kapinių lankymas per Vėlines – ypač jautrus dalykas. „Jaučiame labai didelį savo klientų poreikį nors kartą per metus, bent minėtu laikotarpiu, nuvažiuoti į kapines. Ypač tai būdinga senesnės kartos žmonėms“, – sako direktorė.
Ką daryti žmogui, kuris gyvena antrame ar trečiame aukšte, negali išeiti iš namų ar net dėl ligos nesikelia iš lovos? Artimieji nėra pajėgūs jo išnešti, neturi su kuo nuvežti. Į pagalbą gali ateiti Socialinių paslaugų informacijos centras. Pasak direktorės, įstaiga turi net gulintiems ligoniams vežti pritaikytus automobilius, visą reikiamą įrangą. Komandoje dirba du asistentai-vairuotojai, kurie pasiryžę žmogų nunešti ir iš antro, net iš devinto aukšto. Yra galimybė nuvažiuoti į kapines net gulint. Tiesa, ši paslauga mokama. Mokestis priklauso nuo atvejo – kokiame aukšte žmogus gyvena, kokį atstumą reikės vežti. E. Gulijeva pasakoja, kad keletą metų prieš Vėlines dovanojo savo klientams keliones į kapines.
Pasak Socialinių paslaugų informacijos centro direktorės, pavėžėjimo paslaugas Klaipėdoje teikia ne viena įstaiga, tačiau jomis labiau naudojasi tie, kurie gali vaikščioti, yra savarankiškesni. Jiems pigiau naudotis, pavyzdžiui, socialiniu taksi. Vis dėlto iš trečio aukšto jų niekas neišneš, tad tenka pasikliauti Socialinių paslaugų informacijos centro paslaugomis. Sunkiau senyvo amžiaus asmenims, kurie turi daugybę problemų, dažnai net nevaikšto, tačiau jiems neskiriamos jokios socialinės paslaugos, nes nėra nustatyti specialieji poreikiai.
Pasak E. Gulijevos, paprastai žmonės juos kviečiasi, kai reikia važiuoti į gydymo įstaigą. Artimųjų laidotuvės, kapinių lankymas – taip pat dažnam labai svarbūs dalykai. Direktorė pasakoja, kad centras buvo paskelbęs akciją, jog nemokamai veža judėjimo galimybių netekusius žmones prie jūros, bet norinčių neatsirado. Kapų lankymas – kas kita. Tada žmonės renkasi ir mokamas paslaugas – jei nebūtų tokios pagalbos, sunkiai judantis žmogus iš viso negalėtų išeiti iš namų.
E. Gulijeva sako tikinti, kad netrukus ateis laikas, kai ir jų teikiamos paslaugos bus finansuojamos valstybės ar savivaldybės lėšomis ir žmogui tai kainuos tik simboliškai arba iš viso nereikės mokėti. Iki šiol įstaiga remiama vos per vieną kitą nedidelį projektą.
