Dar viena kunigo veikla – misijos į Sibirą. Kiekvienais metais, kartu su Rusijos lietuvių bendruomenėmis, kunigas tvarko ir prižiūri tremtinių kapus.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir R.Gudelio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kunigas-verslininkas – keistoka kombinacija?
– Jeigu būčiau verslininkas, tikrai nebūčiau turimų lėšų investavęs į dvarą. Jau esu sakęs: turi 3 eurus, investuoji į dvarą ir jau turi 1 eurą. Čia tikrai nėra verslo investicija. Aš šioje vietoje pataisau žurnalistus – čia yra investicija į mūsų krašto kultūrą. Visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo valdoma per dvarų sistemą. Ūkio vienetas buvo dvaras.
Man pavyko po truputį atkurti Bistrampolio dvarą, kuris iš tikrųjų nėra verslas. Jeigu žiūrėtume aplinkui Panevėžio rajoną – ar tai Burbiškių dvaras, Rokiškio ar Biržų pilis – visi jie yra savivaldybių dotuojami, nes vienaip ar kitaip patys iš savęs negali išsilaikyti. Mums paskutiniu metu sekasi išsilaikyti vien iš savos ūkinės veiklos.
– Tačiau Panevėžyje sklinda gandas, kad esate labai verslus žmogus.
– Gal taip tas mano kunigiškas gyvenimas susiklostė. Pačioje kunigystės pradžioje buvo prašoma, kad aš statyčiau Klaipėdoje Juozapo Darbininkų bažnyčią. Ten teko tris metus darbuotis, ūkinės veiklos irgi buvo. Vėliau atėjo toks laikas, kai persikėliau į Panevėžį ir švietimo skyrius atidavė Berčiūnų pionierių stovyklą ateitininkams.
Ten irgi buvau tos stovyklos administratorius. Ten buvo ir virtuvė, ir studentai, ir moksleiviai. Galų gale – susprogdintos bažnyčios atstatymas. Tai vėl gavosi tam tikra ūkinė veikla. Kai Sankt Peterburge buvau rektoriumi, ten buvo ir dėstytojai, ir ūkio darbuotojai, ir didžiulis pastatas. Vėl gavosi tam tikra ūkio veikla. Nenorom ir išmokau.
– Dėl to, kad esate kunigas, versle jums sunkiau ar lengviau?
– Tai ne verslas, o investicija į kultūrą. Negalėčiau atsakyti. Vienose vietose sunkiau, kitose gal šiek tiek lengviau. Jeigu kur nors nusižengėm, gal mažiau pabara, bet kitose vietose daugiau pavydo yra, taip pat tokios kalbos, kodėl jis tai daro. Bet įkritęs į balą, sausas nelipsi. Jau įkritau į šitą Bistrampolio dvarą.
– Lietuvoje tarp žmonių yra daug pavydo. Nesusilaukiate neigiamų atsiliepimų, kad kunigas darosi kažkokį biznį?
– Jau 16 metų dvarą valdom. Pačioje pradžioje buvau labiau nesuprastas. Žmonės mato, kad vyksta statybos ir visiems iš karto atrodo, kad čia bus didžiulis biznis. Bet dabartiniu laiku vis daugiau supratimo, kad tokį objektą išlaikyti, administruoti yra pakankamai didelės lėšos ir to verslo daug nėra.
Kas jau pavydi – Dieve jiems padėk. Kitas dalykas, turiu nemažą palaikymą, ypatingai kultūros žmonių. Mes esame garsūs Bistrampolio festivaliu, jis įeina tarp 100 įdomiausių renginių Lietuvoje, šiais metais jau baigėm 16-ąjį festivalį. Yra čia verslo, bet kultūra nusveria.
– Jūs kunigaujate, esate klebonas. Kaip viską suspėjate?
– Taip. Turiu 3 mažiausias vyskupijos parapijas. Spėju ir ten susitvarkyti. Mūsų kaimai dabar mažėja. Mano parapijos nėra didelės, jose gyvena 300-400 žmonių. Tarnystei skiriu penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, o kitos dienos truputį laisvesnės, tai ir dvarui lieka laiko.
– Kiekvienais metais važiuojate į Sibirą. Ką ten darote?
– Kai dirbau Sankt Peterburge seminarijoje rektoriumi ir buvau Rusijos lietuvių bendruomenės kapelionu, lietuvių bendruomenės pirmininkams iškilo mintis: gerai, atvažiuoja „Misija Sibiras“, 12 studentų 12 dienų, bet yra 600 kapaviečių ir jie visko negali padaryti. Tada buvo nuspręsta, kad ir Rusijos lietuvių bendruomenės gali prisidėti ir tvarkyti kapelius, esančius Sibire.
Jie geriau žino tą poreikį, nes jie ten vietoje gyvena. Visų kapelių, kuriuos tvarkėm, tvarkymo poreikis iškyla iš vietinės regioninės savivaldos. Viena įdomesnė istorija buvo Šamankos kapeliai. Ten teka Irkuto upė, per 50 metų ji pakeitė vagą ir išplovė lietuvių tremtinių ir japonų karo belaisvių kapelius. Į tokią įlanką visi karstai suplaukė, vietinė miško fabriko administracija juos palaidojo, paskambino lietuviams ir sako: „Mes čia palaidojome, jūs pastatykite paminklus“.
Ir kartu su japonais mes pastatėme ten paminklus. Garsiam Sibiro mieste Usoljė Sibirskojė, iš kur druską ėmė, pradėjo miesto centre nykti kapinės, dalį teritorijos padarė parku ir vėl nėra akcento, nors ten daug lietuvių tremtinių palaidota. Ir vėl pati miesto valdžia prašo, kad tai būtų padaryta. Vietiniai lietuviai tikrai gali palaikyti geresnį kontaktą su valdžios atstovais.
– Jeigu kalbėtume apie oficialiosios Rusijos valdžios poziciją dėl tokių misijų, noro sutvarkyti tremtinių kapus – ji yra labai priešiška. Tai netraktuojama kaip elementarus žmogiškumas. Iš to, ką pasakojate, suprantu, kad vietos bendruomenės šiek tiek kitaip reaguoja į lietuvius, kurie atvyksta būtent dėl kapų sutvarkymo?
– Vietinėse bendruomenėse patys žmonės pamato, kad tvarkomi kapeliai, ir jie patys atvyksta ir prisideda prie tvarkymo. Jiems svarbu, kad jų teritorija, miestelis, kaimas būtų gražus. O jeigu kažkas prisideda prie sutvarkymo, tai jie tikrai tam neprieštarauja. Aišku, mes nesivelsim į didžiąją politiką, ten yra kitaip, bet pas mus kapelius tvarko Rusijos lietuviai, kurie turi Rusijos pilietybę.
Kaip iš manęs negali niekas atimti teisės, jeigu noriu eiti žydų ar karaimų kapų tvarkyti, taip iš Rusijos piliečio niekas negali atimti teisės tvarkyti savo tėvynainių kapų. Todėl ir šiais metais Irkutstko, Ulan Udė lietuvių bendruomenės tvarkė kapus, padaryta nemažai darbų. Jie tai gali padaryti ir vienaip ar kitaip šis projektas tęsis. Šiais metais neišleido ne tik „Misijos Sibiras“, bet ir visų kitų grupių – organizacijos „Lemtis“, Židikų mokyklos mokytojų, nes jie Lietuvos piliečiai. Manau, kad šita pozicija yra nelabai teisinga.
– Kaip jums vis pavyksta ten nuvykti? Jūs kelis metus gyvenote Amerikoje – toks faktas iš jūsų biografijos gali pamaišyti? Gal jūs provakarietiškas ir nuvažiavęs maža ką galite prišnekėti apie Rusiją.
– Aišku, kiekvienoje kultūroje yra demonizavimas. Jeigu gyvenai Amerikoje, tai tu baisus Rusijai. Jeigu gyvenai Rusijoje, tai tu baisus Amerikoje. Tas tarpkultūrinis demonizavimas visur yra, bet kunigas paprastai nebūna šnipas.
Šiais metais, kadangi čia įvyko politinė įtampa, tam, kad niekam nesimaišyti po kojomis, aš nevykau į Sibirą. Niekas iš mūsų Lietuvos savanorių nevyko, nes buvome perspėti, kad kol situacija nerami – geriau nevykti.
– Tai reiškia, kad žmonės, kurie atvyksta tiesiog tvarkyti kapų, ten suvokiami kaip kažkokie šnipai?
– Ne. Vietiniai žmonės taip tikrai nesuvokia, ypatingai Sibire. Jie džiaugiasi kiekvienu atvykusiu, kuris tikrai priešiškai prieš jų kultūrą ir gyvenimą nėra nusistatę. Kai tvarkom lietuvių kapelius, tai tvarkome ir dalį jų kapų. Todėl jie tikrai nėra nusistatę priešiškai. Buvo tokia istorija. Šiais metais atvyko Šventasis Tėvas. Kai atvyko Jonas Paulius II, buvau atvykimo komitete.
Šiais metais tikrai niekur neprisidėjau, bet vienoj vietoj pavyko prisidėti. Šventasis Tėvas Vilniaus Katedroje aplankė Šv. Kazimiero koplyčią ir, Vatikano tarnybų patartas, Tremtinių koplyčią, padėjo gėlių prie Korbiko Marijos. Man yra tekę prieš 3 metus tekę tvarkyti kapelius Korbike.
Vietiniai gyventojai Mariją ten laikė stebuklinga. Kapeliai Sajanų kalnuose, o apie 1985 m. per visą tą kaimą ėjo gaisras. Sudegė visas kaimas, didžioji dalis kapelių ir liko trikampis – nesudegę lietuvių tremtinių kapeliai su Korbiko Marija ir dar dalis rusų kapelių. Tai kai mes ten tvarkėm, vietiniai džiaugėsi, kad kažkas prisideda prie jų krašto tvarkymo.
Korbiko Mariją ir ten gyvenantys budistai, ir pravoslavai laikė to kaimo gelbėtoja. Kai sudegė visas kaimas, visi žmonės išsigelbėjo. Dabar tas originalas, kurį pastatė tremtiniai, yra atrestauruotas ir stovi Tremtinių koplyčioje, o ten pastatyta identiška skulptūra. Ji visada yra aprišta budistų kaspinais – maldavimo ženklais.
Arba kartais, nors ir tolokai važiuoti, vestuvininkai atvažiuoja padėti gėlių prie Korbiko Marijos, nors ten beveik kilometras, kaip kelio nėra, nes kaimas sunykęs, medžioklinė teritorija.
– Kunige, ką žmogiškąja prasme reiškia sutvarkyti tuos kapelius? Jums reikia gauti leidimus, susižinoti, kur, atrasti, tvarkyti.
– Visa logistika užsiima vietos lietuvių bendruomenės. Kartais tuose kapeliuose ir jų giminės palaidoti, nes jie irgi yra tremtinių vaikai. Logistika tampa gerokai lengvesnė. Tik gaila, ne visose vietovėse turime stiprias lietuvių bendruomenes.
Dažniausiai jie save vadina meilės tremtiniais, nes kita pusė nėra lietuviška arba jie yra gavę kokį nors profesionalų darbą, tarkime, aviacijos srityje, nes Lietuvoje nebuvo galimybių, arba baigę kokį universitetą geologijoje, kalnakasyboje, nes Lietuvoje tokių profesijų nėra. Jie ten pasilikę. Pasaulis margas ir kiekvieno ten esančio lietuvių bendruomenės nario likimas irgi įvairus.
– Kaip apibūdintumėte jų ryšį su Lietuva?
– Tie, kurie jungiasi į lietuviškas bendruomenes, aišku, nori išsaugoti šitą ryšį. Jų ryšys pirmiausia per šeimą, jie čia turi pusbrolių, pusseserių ir visada vyksta bendrystė. Kitas ryšys yra per kultūrinį gyvenimą – kai kur yra šokių kolektyvai.
Kitas ryšys – per sportinę veiklą. Kaip žinote, vyksta pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Dar kitas būna per verslą – kažkas medieną ar kitokia prekyba užsiima.
– O emocinis ryšys?
– Emocinis ryšys visada yra. Jie visada papasakoja apie savo tėvus, kaip juos vežė į Sibirą. Visi visada prisimena, nors ne visi tai neišgyveno, tą paskutinę dieną, kai juos krovė į sunkvežimius. Šitą dieną beveik visi prisimena.
