Dar viena reabilitacijos forma
Ginta Žemaitaitytė pasakojo, kad neatsitiktinai šios Konino mieste vykstančios abilimpiados vadinamos žymaus reabilitologo Piotro Januškos vardu. Šio renginio organizatoriai abilimpiadą vertina kaip dar vieną būdą padėti negalią turinčiam žmogui gauti naujų įgūdžių. Todėl šiame renginyje svarbiausia ne rezultatai, o žmonių įgūdžių lavinimas, tobulinimas.
Ginta pasakoja, kad reabilitologas Piotras Januška, kurio vardu pavadinta abilimpiada, 1988 metais iniciavo idėją kurti fondą, kuris remtų neįgalius vaikus ir suaugusiuosius. P. Januška žuvo avarijoje, tačiau fondo veikla nenutrūko. Šiuo metu fondui „Melnica“ vadovauja Andrzej Obalski. Viena iš fondo veiklų ir yra organizuoti abilimpiadas.
Šį kartą Konino mieste vykusioje abilimpiadoje dalyvavo 140 žmonių, turinčių judėjimo ir proto negalią. Dalyviai susirinko iš įvairių Lenkijos neįgaliųjų organizacijų. Šis renginys, kaip ir kiti šiais metais šalyje vykstantys renginiai, buvo skirtas Lenkijos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti.
Renginys vyko vienoje iš pagrindinių miesto mokyklų. Keturių aukštų mokyklos pastatas visiškai pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negalią: visuose aukštuose veikia keltuvai, visur nuolydžiai, kiekviename aukšte įrengti vežimėliais judantiems žmonėms pritaikyti tualetai. Prie kabinetų durų ant grindų nubrėžtos geltonos linijos, kurios rodo, kiek atsidaro durys, kad vaikai bėgiodami būtų atsargesni.
Nustebino vietinės valdžios aktyvumas
Abilimpiada vyko šeštadienį, spalio 27-ąją. Ginta sakė buvusi nustebinta, kad į renginį, nors jis vyko išeiginę dieną – šeštadienį, susirinko daug vietinės valdžios ir įvairių įstaigų atstovų: miesto vicemeras, būrys savivaldybės ir socialinių tarnybų darbuotojų, šventės rėmėjų.
Ne vieną abilimpiadą Lietuvoje organizavusi Ginta Žemaitaitytė sako, kad jai ir kitiems delegacijos nariams labai patiko prieš prasidedant renginiui vykęs įspūdingas abilimpiados dalyvių prisistatymas. Kiekviena dalyvių grupė prisistatyti svečiams ir komisijos nariams turėjo per tris minutes. Komandos pranoko viena kitą: įžygiuodavo su vėliavomis, nešė pačių nupieštus plakatus ar tiesiog pasakojo apie savo komandos narius. „Mūsų abilimpiadose tokios tradicijos nėra, o vertėtų susikurti“, – sako pašnekovė.
Pasak G. Žemaitaitytės, jautėsi, kad prisistatymus komandos ruošė iš anksto ir nemažai prie jų padirbėjo: siuvosi kaukes, repetavo dainas, pasakojimus. „Mane per visą abilimpiadą žavėjo dalyvių nuoširdumas, betarpiškumas“, – džiaugiasi Ginta.
Po renginio grupių vadovai nuoširdžiai aiškino šio renginio organizavimo specifiką, dalijosi darbo grupėse subtilybėmis. „Mums buvo labai įdomu išgirsti, kaip šio renginio organizatoriai paruošia vietas rungčių dalyviams, į ką pirmiausia kreipia dėmesį, kaip ir pagal ką atrenka žmones, dalyvausiančius vienoje ar kitoje rungtyje“, – pasakoja pašnekovė.
Naujas rungtis parsivežė į namus
Dalyviai varžėsi dešimtyje rungčių: tapė, piešė ant stiklo, darė dirbinius iš gipso, dirbo dekupažo technika, kūrė paveikslėlius iš popieriaus, darė atvirukus, gamino ir puošė tortus, siuvinėjo, kūrė kompozicijas iš gėlių, rungėsi kompiuterinio raštingumo srityje. Kiekviena komanda turėjo atskirą kabinetą, kuriame žmonės dirbo niekieno netrukdomi ir neblaškomi. Darbas vyko tris valandas. Pasibaigus renginiui vertinimo komisija gausiai apdovanojo visus dalyvius, nes lėšų dovanoms ir prizams dosniai skyrė fondas ir rėmėjai.
Nijolės Zenkevičiūtės nuomone, į pas mus vykstančių abilimpiadų programą derėtų įtraukti ir Lenkijoje pamatytas pas mus nepraktikuojamas rungtis. Nijolei labai patiko rungtis, per kurią abilimpiados dalyviai galėjo pasitikrinti savo kompiuterinį raštingumą ir pasirungti, kas šioje srityje stipresnis. Rungties dalyviams buvo skirtas visas antrasis mokyklos aukštas. Kabinetuose stovėjo daug kompiuterių. Komandos gavo skirtingas užduotis: vienos jų turėjo kompiuteriu sukurti atvirukus, kitos – įdomų skelbimą. Kompiuteriu sukurtus darbus komandų nariai komisijai pateikė atspausdinę spausdintuvu. „Pas mus rengiamose abilimpiadose ši rungtis anksčiau buvo, paskui kažkodėl mes jos atsisakėme, dabar, pamačiusi, kaip įdomiai šią rungtį veda abilimpiados organizatoriai, pradėjau mąstyti, kad ir į pas mus vykstančius panašius renginius vertėtų vėl ją įtraukti“, – sako Nijolė Zenkevičiūtė.
Kupiškio aklųjų ir silpnaregių filialo vadovė Kristina Malinauskienė susižavėjo paveikslėlių kūrimu iš popieriaus ritinėlių. „Visi dalyviai dirbo labai kruopščiai ir sukūrė tikrai originalius darbelius“, – pasakoja Kristina, mananti, kad tokia rungtimi galima paįvairinti ir pas mus vykstančias abilimpiadas. Kristina šiltai prisimena susitikimą su alpakomis, kurios, pasibaigus rungtims, buvo atvestos susitikti su renginio dalyviais. „Tie jaukūs, į lamas panašūs švelniakailiai gyvūnėliai man atrodė tarsi vilnos gabaliukai. Galėjome juos paglostyti, paniurkyti. Nuostabi terapija – draugaudami su alpakomis visi tapome artimesni, ramesni“, – džiaugiasi Kristina.
Belieka pridurti, kad Lietuvoje taip pat auginamos alpakos ir jos galėtų dažniau padraugauti su negalią turinčiais žmonėmis. Gyvūnėliai, ko gero, nieko prieš, o rėmėjų teks paieškoti.
Ar puošime tortus?
Mūsiškius sudomino ir dar viena nematyta rungtis – tortų gamyba ir puošyba. „Ši rungtis ugdo rankų miklumą, kūrybiškumą, estetinį skonį“, – sako N. Zenkevičiūtė, mąstanti, ar atsirastų galimybė įtraukti ir šią rungtį. Kažkuo nauja buvo ir dar viena rungtis. Nijolė pastebėjo, kad gyvomis gėlėmis rėmėjų gausiai aprūpinti abilimpiados dalyviai kūrė kompozicijas iš gyvų gėlių, o pas mus panašios kompozicijos kuriamos iš sausų. Nauja mūsiškiams buvo ir siuvinėjimo rungtis. Apie šios rungties įtraukimą taip pat žadama pagalvoti.
Nijolė, Ginta ir kiti Lietuvos žmonių su negalia sąjungos nariai džiaugėsi šiltu priėmimu ir sakė, kad įdomu būtų surengti bendrą abilimpiadą su Lenkijoje vykusios abilimpiados dalyviais. „Piešdami ant stiklo ar dirbdami dekupažo technika, mes tikrai nenusileidžiame kaimynams, tad galėtume surengti bendrą abilimpiadą ir išmėginti savo jėgas“, – sako N. Zenkevičiūtė.
