J.Stalinas kinų valdovą Mao Zedongą vadino ridikėliu, esą tas išorėje raudonas, o viduje baltas. Kitaip tariant, netikras komunistas, nes pripažino rinkos santykius ir taiką tarp klasių.
Tiesa, vis dar galima išgirsti samprotavimų – ir K.Marxas su F.Engelsu, ir V.Leninas turėjo neblogų sumanymų. Gerai pasakė amerikiečių humoristas, aktorius W.Rogeris: „Komunizmas kaip prohibicija: idėja gera, bet neveiksminga.“
Iš esmės nebuvo nė vienos valstybės, kurioje komunizmas būtų įgyvendintas kaip visuomeninė ideologija, buvo tik šalys, kuriose valdžią turėjo (ar tebeturi) komunistai. Komunistiniai projektai nepasiteisino nei Sovietų Sąjungoje (na, V.Putinas mano kitaip, bet dėl to jis ir V.Putinas), nei Šiaurės Korėjoje, nei Kinijoje, nei Kuboje.
Jeigu imtume skaičiuoti, kiek kraujo buvo pralieta komunizmo vardu, turbūt užtektų dar vienam bibliniam tvanui. Kita vertus, krikščionybės vardu kraujo buvo pralieta, ko gero, ne mažiau.
Hm. Kodėl gi tiek pastangų reformuoti visuomenę, maištauti, kovoti, žudyti, ką visa tai galiausiai reiškia? Atsakymas absurdiškai paprastas. Komunistai, kaip ir visi kiti reformatoriai (krikščionys, naciai ir t.t.), norėjo (tebenori) padaryti žmogų laimingą.
Kaip tik dėl to komunizmas primena ir saviugdą, kuri išsivysčiusiame pasaulyje šiuo metu turi labai daug sekėjų, ją taip pat būtų galima vadinti visuomenine ideologija, kurios tikslas kaip komunizmo – padaryti žmogų laimingą. Tik komunistai visus, kurie nenorėjo tapti laimingi, žudė, trėmė arba kišo į kalėjimą, o saviugdos guru atsiperka sekėjų kaltinimu – jūs nevykdėte nurodymų, kuriuos jums pateikiau.
Deja, ir viena, ir kita – idealistinės teorijos, kai jas imama taikyti praktiškai, pasipila kraujas arba nuvažiuoja stogas.
Mane visuomet glumino mintis, esą kapitalizmas – bloga santvarka, bet geresnės už ją nėra. Skamba kaip sumautas lobistų šūkis. Kita vertus, kalbant apie kapitalizmo arba rinkos ekonomikos pranašumus visuomet pabrėžiama motyvacija – esą jeigu žmogus negali užsidirbti, jis nenori dirbti, ir ekonomikai galas. Ko gero, tai subtilesnis mechanizmas: santvarkos nenuleidžiamos iš viršaus, geriausia ta, kuri išauga iš žmogaus prigimties, ir jeigu kapitalizmas – mėšlina santvarka, tai tik dėl to, kad tokia žmogaus esmė.
Kapitalizmas geriausiai tenkina žmogaus egoizmą – žmogus nori būti ir blogas; kapitalizme jam suteikiamos sąlygos elgtis dorai, bet lygiai taip pat yra galimybė elgtis kaip kiaulei – legaliai. Juk net pridėtinė vertė, paprastai kalbant, yra įteisinta vagystė: darbas sukuria daugiau vertės, nei darbdavys sumoka darbuotojui, ir dėl to kapitalisto rankose susikaupia labai daug grynojo pelno.
Kuo mažesnis sąmoningumas, tuo mažiau kapitalistas nori dalintis savo pelnu – „darbo klasė“ istoriškai tenkinasi minimumu.
Bet tai žmogiška, tai būdinga mums, žmogus tiesiog nori sukčiauti, engti, meluoti, persiryti, žudyti jeigu ne tiesiogine, tai perkeltine prasme.
Tiesą sakant, žmogus netgi nori būti apgaunamas, išnaudojamas ir pan., nes jis dažnai paprasčiausiai nežino, ko nori.
Saviugda panaši į komunizmą tuo aspektu, kad vykdydamas guru (nušvitusiųjų, Mokytojų, gyvenimo būdo trenerių) patarimus, turi gyventi labai pozityvų gyvenimą, atsisakyti visko, kas negatyvu, – ir tai reiškia ne tik maistą ar įpročius, turi mesti iš galvos netgi atsiminimus, kurie negatyvūs. Kitaip tariant, turi tapti idealia asmenybe ir gyventi pagal komunizmo statytojo kodeksą. O tai neįmanoma.
Žmogaus esmė – binariškumas, mus sukuria kontrastai, prieštaravimai, kūrybingumui (plačiąja prasme) neužtenka vien nuolankumo ir žaliųjų sulčių gėrimo, jam reikia ir nuodų.
Psichikos specialistai pataria net nevartoti termino „laimė“. Geriau sakyti – pasitenkinimas. Noriu būti ne laimingas, o patenkintas, nes laimė trunka trumpai kaip orgazmas, mažoji mirtis, anot prancūzų.
