Žinoma, 16 tūkst. balsų už I.Šimonytę ir keturiskart mažiau už V.Ušacką – skaičiai nedideli. Tačiau šie rinkimai tiek partijai, tiek jos kandidatei davė didelės reklaminės naudos. Ar jis bus ilgalaikė?
Viena vertus, matyti, jog I.Šimonytė gali pretenduoti ne tik į dešiniųjų rinkėjų balsus. Vienas galimų jos papildomos paramos šaltinių – didžiulė dar neapsisprendusių rinkėjų masė.
Vis dėlto I.Šimonytė greičiausiai bus pirmiausia dešiniosios stovyklos kandidatė, taigi atsimuš ne tik į populiarumo lubas, bet ir į kitą balsų medžiotoją šiuose medžioklės plotuose G.Nausėdą.
Kas iš jų bus pirmesnis, paaiškės vėliau, kai galutinai nuslūgs pirminių rinkimų, kuriuos konservatoriai pavadino demokratijos švente, euforija. Mat tos euforijos triukšme skendo daugelis klausimų, kuriuos net šios partijos priešininkai kėlė tik puse lūpų.
Štai valstiečių lyderiai teigė, jog konservatorių rinkimai negali būti laikomi išties demokratiškais todėl, jog partijos elitas ir propagandininkai iš kailio nėrėsi palaikydami I.Šimonytę, o jos konkurentas V.Ušackas buvo maišomas su žemėmis, pirmiausia jį skelbiant Rusijos agentu.
Taigi, anot kritikų, buvo iš anksto aišku, jog V.Ušackas šioje „demokratijos šventėje“ neturi jokių galimybių. Tai – tiesa. Tačiau kodėl patyręs diplomatas, kuris pats puikiai turėjo visa tai suvokti, apskritai sutiko joje dalyvauti?
Tai, kad V.Ušackas ketina siekti prezidento posto, buvo vieša paslaptis jau kelerius pastaruosius metus. Mažiausiai porą metų jis faktiškai vykdė rinkimų kampaniją – tiek aktyviai reklamuodamas save visuomenėje, tiek stengdamasis sukaupti kuo didesnę verslo paramą.
Be to, pretendentu į prezidentus buvęs ambasadorius oficialiai pasiskelbė nesulaukęs konservatorių „demokratijos šventės“. Vadinasi, buvo logiška manyti, jog jis apskritai tuose rinkimuose nedalyvaus, o jei dalyvaus ir pralaimės – vis tiek sieks prezidento posto jau kaip nepartinis kandidatas.
Bet kokiu atveju, sutikęs dalyvauti, o po to dar ir pareiškęs, jog pralaimėjimo atveju apskritai trauksis iš trasos, V.Ušackas kone beviltiškai sukomplikavo savo padėtį ir vėjais paleido kelerių metų įdirbį.
Regis, tokio elgesio nesuprato net artimiausi jo komandos žmonės. Jie ragino V.Ušacką vykdyti vieną iš seniai parengtų planų – pareikšti, jog konservatorių rinkimai nebuvo garbingi, ir pasiskelbti nepriklausomu kandidatu.
Tokį posūkį lyg ir pranašavo, pavyzdžiui, V.Ušacko šalininkų naktinis budėjimas prie balsadėžių urnų, taip esą apsisaugant nuo galimo rinkimų rezultatų klastojimo.
Vis dėlto V.Ušackas nuolankiai pasitraukė į nuošalę ir net pažadėjo paramą I.Šimonytei. Galima spėti, jog taip pasielgti jį paskatino triuškinamas pralaimėjimas.
Tačiau į svarbiausius klausimus liko neatsakyta. Kodėl jis apskritai sutiko dalyvauti šiame spektaklyje, kurio baigtis buvo aiški iš anksto? Kodėl prieš tai jis Kaune pasiskelbė sieksiąs prezidento posto kaip „žmonių ambasadorius“ ir pristatė savo komandą?
Neabejotina, kad partijos vadovybė įkalbinėjo diplomatą būtinai dalyvauti partijos vidaus rinkimuose. Juk jei juose nebūtų buvę būtent V.Ušacko, propagandinis šio renginio efektas būtų buvęs kur kas menkesnis.
Kitiems potencialiems kandidatams jau anksčiau atsisakius kovoti su I.Šimonyte, ji faktiškai būtų likusi rinkimuose viena. Kur jau čia „demokratijos šventė“?
Kartu konservatoriams buvo svarbu sudeginti paties V.Ušacko šansus arba bent maksimaliai jiems pakenkti.
Rezultatas – V.Ušackas ne tik pašalintas iš prezidento rinkimų trasos, bet ir, regis, iš didžiosios politikos apskritai.
Taip buvo užganėdinta ir buvusį ambasadorių svetimu laikanti konservatorių vadovybė, ir senų sąskaitų su juo turinti dešiniųjų sąjungininkė prezidentė D.Grybauskaitė.
Norom nenorom peršasi prielaidos, kad V.Ušackas į šį laužą buvo arba įviliotas kokiais nors pažadais, arba įstumtas pagrasinimais.
Gal jam buvo pažadėta aukšta vieta partijos kandidatų į Europos Parlamentą sąraše?
Bet šaltiniai konservatorių stovykloje tvirtina, kad tokie pažadai nieko verti, tai esą rodo kito pretendento į prezidentus Ž.Pavilionio likimas.
Esą šis politikas atsiėmė savo kandidatūrą išgirdęs partijos vadovybės pažadą skirti jam aukštą vietą europarlamento rinkimų sąraše. O kiek vėliau partijos prezidiumas uždraudė tokiuose rinkimuose dalyvauti Seimo nariams, kurie išrinkti vienmandatėse apygardose. Ž.Pavilionis toks ir yra.
Politikos užkulisiuose taip pat sklando kalbos, jog aiškiai nelogiškus V.Ušacko veiksmus galima paaiškinti tuo, kad jis buvo pagąsdintas, jog bus paviešinti slapta užfiksuoti jo kontaktai su Maskvos pareigūnais tuo metu, kai jis dar buvo Lietuvos užsienio reikalų ministru, o Rusija buvo pradėjusi karą su Gruzija.
Kad ir kaip būtų, po konservatorių „demokratijos šventės“ liko mįslių.
