Ant buvusio Vilniaus centrinio knygyno pastato Gedimino prospekte, kur prieš šimtmetį stovėjo Lietuvos Valstybės Tarybos rūmai, atidengta lenta pažymi, jog čia dirbo Antano Smetonos vadovaujama tuometinė Lietuvos Valstybės Taryba, Augustino Voldemaro ir Mykolo Sleževičiaus vadovaujami ministrų kabinetai.
Lentelę atidengė keturi premjerai, vadovavę šalies ministrų kabinetams atkūrus nepriklausomybę: Saulius Skvernelis, Algirdas Butkevičius, Gediminas Vagnorius ir Aleksandras Abišala.
Dabartinis Vyriausybės vadovas S. Skvernelis sakė, kad pastangos sovietmečiu „nušluoti šią vietą nuo žemės paviršiaus“ simbolizuoja praėjusio šimtmečio Lietuvos istoriją, kai Lietuvą siekta sunaikinti kaip valstybę.
„Pastatas yra tik vieta, jis neišliko, išliko tik vieta, kurioje posėdžiavo pirmoji Vyriausybė. Tai yra labai simboliška, nes okupacinės valdžios stengėsi ištrinti iš istorijos, iš atminties mums labai svarbias istorines vietas. Šiandien susirinkome atidengti simbolį, kad kiekvienas turistas, praeivis galėtų žvilgtelėti ir prisiminti, pagalvoti apie tai, kokį kelią kaip valstybė praėjome per šimtmetį“, – ceremonijoje teigė S. Skvernelis.
Istoriko Algimanto Kasparavičiaus teigimu, 1918 metų lapkričio 9 dieną Lietuvos Valstybės Tarybos rūmuose, įsikūrusiuose Šv. Jurgio g. 13 (dabar Gedimino pr. 13), pirmąkart į posėdį susirinko modernios nacionalinės Lietuvos valstybės laikinoji Vyriausybė. Ji čia dirbo iki 1919-ųjų sausio 1-osios.
Pirmąjį Ministrų kabinetą sudarė premjeras ir užsienio reikalų ministras profesoriaus A. Voldemaras, finansų ministras Martynas Yčas, vidaus reikalų ministras Vladas Stašinskas, Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas, ūkio ir valstybės turtų ministras Juozas Tūbelis, teisingumo ministras Petras Leonas ir Ministrų Tarybos „dalykų vedėjas“ Kazimieras Vizbaras.
Pirmoji Vyriausybė veikė neilgai, per pusantro mėnesio ji surengė 22 posėdžius, sprendė politinius ir praktinius valdžios perėmimo, ministerijų įsikūrimo, kitų valdžios institutų formavimo ir organizavimo klausimus.
A. Kasparavičius apgailestauja, kad šis pirmųjų vyriausybių pagarbos ženklas atsirado praėjus kone trims dešimtmečiams po nepriklausomybės atgavimo.
Jis džiaugėsi, kad be kitų modernios Lietuvos valstybės kūrėjų, įraše įamžintas pirmosios Vyriausybės vadovas A. Voldemaras – istorikas, eruditas kalbėjęs bemaž 10-čia Vakarų Europos kalbų. Istorikas pabrėžė, kad A. Voldemaro Vyriausybei teko labai sunki užduotis.
„Vyriausybė praktiškai nekontroliavo valstybės sienų, sienos buvo nustatymo stadijoje, reikėjo kurti pasiuntinybes: Berlyne, Berne buvo įkurtos pirmosios dvi pasiuntinybės užsienyje, pradėtos formuoti pasiuntinybės Rygoje, Londone ir Paryžiuje“, – pasakojo A. Kasparavičius.
Jis kaip svarbų asmeninį A. Voldemaro indėlį nurodė sukurtas dviejų ministrų be portfelių pareigybes žydų ir gudų reikalams. Taip siekta užtikrinti lygiateisį tautinių mažumų dalyvavimą valstybės valdyme.
Istorikai A. Voldemaro asmenybę vertina prieštaringai dėl indėlio dviejuose perversmuose: 1926 metų gruodį nuvertus teisėtai išrinktą prezidentą Kazį Grinių ir dėl 1934 metų birželį nepavykusio karinio pučo prieš prezidentą A. Smetoną.
A. Kasparavičius atkreipė dėmesį, kad kariniai perversmai su kur kas daugiau aukų to meto Europoje buvo įprasti – tai vyko Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje ir kitur, tad Lietuva „nebuvo jokia išimtis“,
„Kada jis dirbo pirmosios Vyriausybės premjeru, jokių klausimų šioje vietoje nėra. Kitas dalykas – jis yra vienas tų tarpukario Lietuvos veikėju, kuris tampa premjeru antrąkart po 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo. Bet, tiesą sakant, prie šio perversmo prisidėjo didžioji dalis lietuvių politinio elito“, – sakė A. Kasparavičius.
Penktadienį dabartinės Vyriausybės rūmuose taip pat atidaryta paroda „Pirmieji Lietuvos ministrų kabinetai 1918 metais Vilniuje“, pristatyta knyga „Pirmieji Lietuvos ministrų kabinetai 1918 metais Vilniuje“.
