V . Dumbliausko aiškinimu, komitetai šioje situacijoje sujungia du interesus: žmonių nepasitikėjimą partijomis ir atskirų politikų nenorą savęs sieti su partijomis, bet vis tiek būti valdžioje. Tokiu atveju, tvirtina V. Dumbliauskas, būtent komitetai tampa puikia priemone šio tikslo siekiantiems politikams.
„Manau, čia sutampa šiuo atveju keli interesai. Tačiau kyla labai rimtas klausimas, į kurį iki šiol neturiu atsakymo, – kaip tie visuomeniniai rinkimų komitetai paveiks partinę sistemą. Kol kas matome tik plėtimąsi. Tai rodo ir liberalų pavyzdys – politikai išeina pagal pavardes“, – sako V. Dumbliauskas.
Jis svarsto – jeigu belieka tik politiko vardas ir pavardė, kokioms vertybėms šie politikai atstovauja: „Žinoma, tie visi liberalai, kurie išėjo iš partijos, kalba, kad jie už vertybes, kad liberalizmas jiems labai artimas ir jie visą laiką dirbs dėl tų idėjų, bet čia iš esmės yra asmeniniai interesai, būdas išlikti valdžioje. Partija buvo priemonė. Ta priemonė tapo neefektyvia ir dabar tie žmonės, kurie save laiko politikais, vertais būti valdžioje, imasi kitos priemonės.“
„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris laikosi panašios pozicijos. Jo teigimu, rinkimų komitetus galima vertinti kaip galimybę turėti labiau tiesioginę demokratiją nei iki šiol, tačiau kartu tai kelia ir pavojų.
„Ši sistema pavojinga tuo, kad dar daugiau visiškai atsitiktinių asmenų ateina į valdžią ir tie asmenys yra visiškai neatskaitingi, bent jau pagal dabartinį Lietuvos įstatyminį reglamentavimą ar, tiksliau, nereglamentavimą“, – atkreipia dėmesį V. Bruveris.
Jis priduria nematantis didesnių grėsmių, jeigu komitetai būtų geriau reglamentuoti įstatymais: „Jeigu nustatome aiškią atskaitomybę ir reglamentavimą šių dalykų, tai kodėl ne? Bet aš pirmiausia žiūrėčiau šioje vietoje kaip galbūt tradicinis politologas, kad tai yra tradicinės politikos nykimas.“
V. Bruveris antrina V. Dumbliauskui, kad dažniausiai šiuos komitetus bekuriantys asmenys paprasčiausiai ieško lengvesnio kelio į politiką: „Žiūrime į daugumą tų visų komitetų ar Vilniuje, ar kituose miestuose ir matome, kad tai tiesiog yra konjunktūros gaudytojai, stambios ir neaiškios interesų grupės, kurios ieško kuo lengvesnio kelio, kaip patekti į valdžią kuo greičiau suburiant aritmetinį skaičių.“
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius L. Bielinis pabrėžia – demokratiniame procese paprastai siekiama, kad visuomenė atsakingai ir aktyviai veiktų savo valstybėje nuo žemiausio iki aukščiausio lygmens. Tačiau dabar diskutuojama visai ne apie tai.
„Dabar kalbame „norėtųsi, kad tie, kurie atstovauja, būtų labai atsakingi“. O mes sudėję rankas lauksime? Taip, sutinku, kad didžiąja dalimi komitetai dabar renkami kviečiant iš viršaus, bet iš tikrųjų mes turime suvokti (tai mano asmeninė nuomonė) – politinės partijos labai didelės ateities neturi. Jos praeito etapo industrinės visuomenės struktūros, skirtos politiniam veiksmui“, – tvirtina L. Bielinis.
Jo įsitikinimu, dabar vykstantis komitetų ieškojimas ir kiti politiniai procesai sietini su žemu piliečių aktyvumu: „Kol pilietinis aktyvumas bus žemas iš apačios, tol mes turėsime visokius darinius, primetamus iš viršaus: ir partijas, ir komitetus, ir dar kažką tokio. Kai pilietinis aktyvumas išties taps dideliu, įtakingu, tada tos pačios politinės struktūros įgis visai kitokią kokybę ir turės visai kitokią reikšmę mums, kaip valstybei.“
L. Bielinis atkreipia dėmesį – nors daug kam komitetai atrodo kaip laikinai susibėgusios grupelės, tačiau Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 70 partijų ir didžioji jų dalis, tvirtina politologas, susibėgusios tokiu pat būdu ir tikslu.
Visos diskusijos apie artėjančius rinkimus, partijų ateitį ir komitetus klausykitės įraše.
Parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
