Mirė profesorius J. A. Krikštopaitis

2018 m. lapkričio 10 d., eidamas 87-uosius metus, mirė Lietuvos mokslo istorijos ir filosofijos bendrijos pirmininkas prof. habil. dr. Juozapas Algimantas Krikštopaitis. Velionis bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas“ Olandų g. 22. Salė Nr. 6.

Lrytas.lt

Nov 12, 2018, 6:56 AM, atnaujinta Nov 12, 2018, 6:56 AM

Atsisveikinti galima nuo 12 val. sekmadienį (lapkričio 11 d.). Karstas išnešamas 12:30 val. pirmadienį (lapkričio 12 d.). Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse.

J. A. Krikštopaičio kelias į mokslo istorijos ir filosofijos lankas pakankamai vingiuotas, bet kiekvienas tų vingių ne vien lėtino žingsnį, bet nešė ir naujus atradimus. Daugelio geriau jį pažįstančiųjų akyse jis yra ryškus humanitaras, sunku jį įsivaizduoti Architektūros ir statybos instituto laboratorijoje matuojantį silikatinio monolito savaimines deformacijas. O juk būtent tame institute prasidėjo jo mokslinė veikla, ten parašė pirmąją disertaciją, 1962 m. apsigynė ir įgijo technikos mokslų kandidato laipsnį. Cheminės technologijos inžinieriui visiškai natūrali tema, bet kas apskritai jį nešė į tą galerą, kai širdis linko į humanitarinius dalykus? Norint suprasti turime prisilaikyti bent šiokio tokio pasakojimo nuoseklumo.

Pasirinkimą lėmė ne polinkiai, bet sveikas pragmatizmas, tėvų diegtos patriotinės nuostatos. Jas formavo ypatinga istorinė terpė, unikalus knygnešystės, vargo mokyklos, slaptas lietuviškų knygų platinimo ir klojimo teatrų fenomenas, pagaliau 1918 m. atsikūrusios Lietuvos valstybės teiktos visiškai naujos galimybės, ligi tol lietuviams nepasiekiamos. Motina Mykolina Obelenytė (Krikštopaitienė) Pirmojo pasaulinio karo metais su pabėgėlių banga atsidūrė Rusijos gilumoje, Voroneže, kur baigė lietuvių mokytojų kursus, visas jos gyvenimas susijęs su pedagogine veikla. Tėvas Bronius Krikštopaitis Suomijoje įgijo tolimojo plaukiojimo jūrų kapitono diplomą, tapo pirmuoju Lietuvos jūrų kapitonu, buvo tarp Lietuvos jūrų laivyno kūrėjų. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui buvo priverstas pasitraukti iš Lietuvos, gyveno JAV, kur 1999 m. ir palaidotas. Šis faktas neabejotinai turėjo esminių padarinių sūnui. Kaune baigęs „Saulės“ gimnaziją, kaip mažiausiai ideologizuotą pasirinko inžinieriaus profesiją. Šį apsisprendimą palaikė, veikiausiai ir formavo mama – humanitaras sovietmečiu visą gyvenimą neišvengtų politizuotos veiklos.

1949 m. Juozas Algimantas įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, bet jį reorganizavus į Kauno politechnikos institutą 1954 m. gavo jau šios aukštosios mokyklos Chemijos technologijos fakulteto baigimo diplomą. Kaip minėta, Architektūros ir statybos institute tyrinėjo silikatų savybes, o 1965 m. jau kaip mokslų kandidatas pradėjo darbą Lietuvos MA Fizikos ir matematikos (nuo 1977 m. Fizikos) institute, vėliau perėjo į Puslaidininkių fizikos institutą. Toks žygis per institutus gali būti ne visai suprantamas be tam tikro paaiškinimo. Architektūros ir statybos institute Krikštopaitis faktiškai tyrinėjo silicio junginių savybes aukštos temperatūros ir slėgio sąlygomis. Tačiau temą reikėjo susieti su Architektūros instituto atliekamų darbų tematika, tad dėl konjunktūros reikalavimų jo disertacija formaliai buvo „įvyniota“ į betonų problematikos dalykus. Su puslaidininkiais dirbę Lietuvos fizikai tuo metu tyrinėjo silicio ir germanio monokristalus, tad Krikštopaičio šuolis pas fizikus buvo visai natūralus. Stačia galva nėrė į Juro Poželos tyrėjų grupę (tarsi tam ir būtų rengęsis), kuriai buvo aktualios puslaidininkių fizinės chemijos problemas.

Trylika metų tyrinėjo fizikos ir fizinės chemijos reiškinius įvairiose medžiagose. Atkreipsime dėmesį į vieną iš tų reiškinių: 1970 m. gilindamasis į chemines „redokso“ reakcijas germanio monokristalo paviršiuje, J. A. Krikštopaitis aptiko anksčiau nepastebėtą nepusiausvyrių elektros krūvininkų generaciją. Reiškinį pastebėjo, kai kristalo sąlytyje su skysčiu prasideda oksidacijos-redukcijos reakcija. Panašų poveikį sukelia siauras intensyvios šviesos srautas, nukreiptas į monokristalo paviršių. Lietuvio tyrinėjimai buvo paskelbti Sovietų Sąjungoje leistame prestižiniame akademiniame chemijos žurnale �лектрохимия (1971, t. 7, Nr. 10, p. 1579–1581). Aptiktas efektas susilaukė pripažinimo, autorius buvo kviečiamas į konferencijas ir net į užsienio renginius. Į tarptautinius simpoziumus jam buvo užvertos durys, mat virš jo anketos Damoklo kardu kabojo lemtingas antspaudas „nevyjezdnoj“ – be teisės išvykti į užsienį. Asmens biografija neatitiko ideologinių santvarkos reikalavimų. Buvo ribojami asmeniniai kontaktai su užsienio mokslininkais, neprieinama gyvybiškai svarbi pradėtus tyrimus tęsti informacija. Praėjo trys dešimtmečiai ir už artimos tematikos darbus 2007 m. Nobelio premija chemijos srityje buvo paskirta vokiečių mokslininkui Gerhardui Ertlui (Gerhard Ertl). Beje, garsaus fizikochemiko prof. Hainco Gerišerio (Heinz Gerisher, G. Ertlo disertacijos vadovo) tyrėjų grupės praeityje siųsto kvietimo Krikštopaičiui teko atsisakyti dėl jau minėtų aplinkybių. Tai aktuali tema mokslo istorikams plačiau panagrinėti mažos valstybės mokslininkų dramą, kai galimybes ir tarptautinį pripažinimą lemia ne gabumai ir įdėtas triūsas, bet visai kitos priežastys ir veiksniai. Tą klausimą yra nušvietęs prof. Romualdas Šviedrys (JAV).

Tuo pačiu metu (1970-ųjų pradžia), kai Krikštopaitis sėkmingai gilinosi į „redokso“ reakcijas, galima pastebėti pirmą aiškų pokytį jo biografijoje, galop sugrąžinsiantį jį savojo pašaukimo link – arčiau humanitarinių mokslų. Nuo 1972 m. jis jau dalyvauja prof. Pauliaus Slavėno organizuoto gamtos mokslų ir technikos istorijos tyrinėtojų būrelio veikloje. Kai 1978 m. Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės institute buvo kuriama mokslo filosofijos tyrinėtojų grupė, į ją buvo pakviestas ir Krikštopaitis. Naujas posūkis jo gyvenime, galutinai susiejęs su mokslų istorijos ir filosofijos tyrinėjimų problematika. Institute Krikštopaitis vadovavo Humanizmo filosofijos skyriui, kartu ėmėsi rašyti antrąją disertaciją – filosofijos daktaro. 1982–1986 m. lankė paskaitas Maskvos valstybiniame universitete, SSRS MA Filosofijos institute, SSRS MA Gamtos mokslų technikos istorijos institute Maskvoje. 1989 m. apsigynė antrąją disertaciją „Sampratų apie materijos medžiagiškumą evoliucija. Istorinė-metodologinė analizė“. Po nostrifikacijos 1993 m. jam pripažintas habilituoto daktaro (humanitariniai mokslai, filosofija) laipsnis, vėliau suteiktas ir profesoriaus vardas.

Įdomu, kad net tapęs įteisintu filosofu, su cecho broliais ne visada rasdavo bendrą kalbą. Lėmė ne tiek charakterių skirtumai, kiek požiūris į patį tyrimų objektą. Dauguma filosofų savo tyrimų objektui dažniausiai taikė turimo humanitarinio išsilavinimo kriterijus, o įgijęs fizinės chemijos inžinieriaus specialybę Krikštopaitis galėjo remtis ir gamtos mokslų pažinimo kriterijais. Gal todėl daug paprasčiau sutardavo su mokslo istorikais ir Vakaruose dirbančiais mokslo filosofais. Beje, gamtamokslinio pažinimo jis taip pat nesuabsoliutina. Pasak Krikštopaičio, neturėdami pakankamo humanitarinio pagrindo gamtos mokslų apologetai rizikuoja nuslysti į technokratų gretas. Reikalinga dermė, aukso pjūvio sinonimas. To siekė. Taigi humanitaras iš pašaukimo su stipriu gamtamoksliniu pamušalu – taip galėtume pavadinti mūsų profesorių. Tai jo ir kaip filosofo, ir kaip mokslo istoriko stiprybė.

Veikiausiai į šią jo savybę dėmesį atkreipė astronomas ir mokslo istorikas akad. P. Slavėnas, kuris iš savo 1950 m. įkurtojo mokslo istorijos būrelio išugdė Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendriją. Tapo jos pirmuoju pirmininku, faktiškai išugdė ir savo pasekėją. Po P. Slavėno mirties 1991 m. jo garbingas pareigas perėmė J. A. Krikštopaitis. Jam teko nemažai prisidėti ir prie Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijų organizavimo bei tolesnės plėtros. Šie forumai dar sovietmečiu buvo tapę tam tikra laisvos minties ir net – nežinančiam sunku patikėti! – tautinės savimonės raiškos vieta. Žinoma, pirmiausia dviejų Latvijos mokslo milžinų profesorių – mediko, klinikinės onkologijos pradininko Paulo Stradinio (Pauls Stradiņš, 1896-1958) ir jo sūnaus organinės chemijos atstovo Janio Stradinio – pastangų ir autoriteto dėka. Šių akademikų veiklai derėtų skirti išsamų atskirą straipsnį (dar geriau – monografiją), o šiandien pasakysime, kad Lietuvoje tokio masto ir horizonto platumo asmenybių neturime ir vargu ar greitai turėsime. Jie buvo ir vieni svarbiausių 1958 m. birželio 6–7 d. Rygoje surengtos pirmosios Baltijos šalių mokslo istorikų konferencijos organizatoriai.

1987 m. neoficialiai susitikę Baltijos šalių mokslo istorijos vadovai, tęsdami subrandintas idėjas, ryžosi pasitraukti iš SSRS nacionalinio gamtos mokslų ir technikos istorijos susivienijimo, kuris ligi tol koordinavo ir Baltijos šalių mokslo istorijos bendrijų veiklą. Nenagrinėsime, kaip subtiliai ir diplomatiškai pasinaudojus M. Gorbačiovo pertvarka buvo įkurta Baltijos mokslo istorikų koordinacinė taryba, nuo kurios ir prasidėjo trijų šalių mokslo istorikų kelias į savarankiškumą. 1988 m. vasario 10 d. akad. J. Stradinio pastangomis koordinacinę tarybą patvirtino Latvijos MA Prezidiumas, neužilgo Estijos MA. Lietuvos MA analogišką sprendimą priėmė mokslo istorikų patriarcho P. Slavėno ir realiai mokslo istorikų bendrijai vadovavusio J. A. Krištopaičio teikimu.

Liko žengti lemiamą žingsnį. 1988 m. gegužės 19 d. Maskvoje prasidėjo SSRS nacionalinio gamtos mokslų ir technikos istorijose susivienijimo plenumas. Gavęs žodį akad. J. Stradinis išdėstė, kad trijų mokslų akademijų sprendimais Baltijos mokslo istorikų koordinacinė taryba nuo šiol vadovaus savo kraštų mokslo istorikų veiklai, palaikydama tradicinius ryšius su SSRS respublikų mokslo istorikais. 1990 m. spalio 29 d. buvo įkurta savarankiška Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociacija, kurios pirmuoju prezidentu tapo J. Stradinis (Latvija), o viceprezidentais – J. A. Krikštopaitis (Lietuva) ir Karlas Siilivaskas (Estija).

Faktiškai tai buvo Baltijos šalių mokslo istorikų naujos eros pradžia, kurios reikšmę sunku pervertinti. Minėtų metų spalio 4–6 d. Vilniuje vyko 16-oji Baltijos mokslo istorikų konferencija, kurią organizuoti teko J. A. Krikštopaičiui. 1993 m. rugpjūčio 22–29 d. XIX pasaulio mokslo istorikų kongrese Saragosoje (Ispanija) Baltijos mokslo istorikų asociacija, kuriai atstovavo du jos viceprezidentai J. A. Krikštopaitis ir K. Siilivaskas, buvo priimta į Tarptautinę mokslo istorikų ir filosofų sąjungą (IUHPS/DHS).

Lietuvai sugrįžus į nepriklausomos valstybės vystimosi kelią Krikštopaitis tapo Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Atkuriamojo Senato nariu. Moralinį pasitenkinimą juto, galėdamas savo patirtį pritaikyti originaliame paskaitų kurse „Humanitariniai gamtos mokslų pagrindai“. Šį kursą apie humanitarinio išsilavinimo svarbą inžinieriams du dešimtmečius skaitė VDU ir Kauno technologijos universitete (KTU), kur dalyvavo magistrų ir daktarų rengimo programose, taip pat Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) magistrantams, epizodiškai Rygoje ir Tartu.

Kelerius metus Krikštopaitis rūpinosi įsteigti mokslo istorijos ir filosofijos magistrantūrą. Paaiškėjo, kad Lietuvos aukštosioms mokykloms to nelabai reikia. Net KTU buvo sutiktas skeptiškai: girdi, užsienyje studijuojama, bet nereiškia, kad tiks Lietuvai... Supratęs, kad be diplomatijos neapsieis, Krikštopaitis griebėsi gudrybės. Pasitelkė prof. Romualdą Šviedrį, kuris mokslo istorijos disciplinas ligi šiol dėsto Niujorko universiteto Politechnikos institute Brukline, ir vieną 1999 m. dieną jį pristatė KTU rektoriui: štai didelę tarptautinę patirtį turintis žmogus, kuris sutiko dalyvauti mūsų programoje... Tada kitas reikalas. Magistrantūrai iškart uždegta žalia šviesa, reikalai pajudėjo. R. Šviedrio garbei pasakysime, kad jis nuoširdžiai įsitraukė į darbą, bene 40 kartų iš Niujorko savo lėšomis skrido į Lietuvą, skaitė paskaitas, nors jokio atlyginimo čia negavo. Net ir Lietuvos pilietybė ligi šiol jam neatstatyta, nors septynmečiui 1944 m. su tėvais teko pasitraukti iš gimtojo Kauno ir Lietuvos. Nebent galime pasidžiaugti, kad 2004 m. R. Šviedriui suteiktas KTU garbės daktaro vardas, 2010 m. jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Gaila, kad naujoji magistrantūros programa išsilaikė tik iki 2004 metų. Priežastys banalios: susidurta su studijų sistemos netobulumais, biurokratinėmis kliūtimis.

Darbas Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, kuris po kelių reorganizacijų pavadintas Lietuvos kultūros tyrimų institutu, teikė kūrybinės laisvės pojūtį, netrukdė ir plačiai visuomeninei veiklai. Iki 2011 m. Krikštopaitis buvo šio instituto vyriausiais mokslo darbuotojas, kartu ligi šiol vadovauja Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijai. Pripažinimą jis pelnė ir kaip mokslinio gyvenimo Lietuvoje organizatorius. Nuo 1994 m. kasmet rengia mokslo istorijos ir filosofijos konferencijas „Scientia et historia“, jam suteiktas Latvijos ir Estijos mokslo istorikų ir filosofų sąjungų garbės nario vardas. Buvo pakviestas rengti simpoziumus Pasauliniuose mokslo istorikų kongresuose Meksike (2001), Pekine (2005) ir Tarptautinėje Europos mokslo istorijos bendrijos konferencijoje Vienoje (2008).

Su mokslo istorija susiję vaisingiausi Krikštopaičio gyvenimo metai. Parašė 14 knygų (iš jų 11 monografijų, iš kurių dvi parašytos su bendraautoriais), 300 mokslinių, antra tiek mokslo populiarinimo straipsnių ir esė. Būtų neteisinga skirti mokslinę ir visuomeninę veikla į du skirtingus etapus – iki 1990 m. Kovo 11-osios ir nuo šios lemtingos datos prasidėjusios atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės sąlygomis. Jo pasaulėžiūra nepasikeitė, jo širdyje Lietuva visada buvo ta pati – nepriklausoma. Kitas dalykas, kad laisvės sąlygomis atsirado naujos galimybės reikštis ligi tol ypač Lietuvos humanitariniams mokslams dėl politinės cenzūros neįmanomose srityse. Kaip keitėsi Krikštopaičio mokslinių interesų diapazonas matyti iš Krikštopaičio parašytų knygų. 1984 ir 1986 m. rusų kalba buvo išleistos knygos Klasikinė medžiagos koncepcija ir Fizikinė realybė kvantiniu aspektu. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje Krikštopaitis daugiau dėmesio sutelkia į valstybingumo, pilietiškumo, kultūros dalykus, apmąsto naujus iššūkius, kuriuos aktualizuoja atgauto valstybingumo ir pasaulinės globalizacijos procesai. Kelių knygų pavadinimai: Saugi valstybė: idėja ir tikrovė (2004 m., su A. Rimaite), Pasakojimų sandara: Struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija (2006), Nepakartojamos akimirkos: susitikimai su kultūros kūrėjais (2011), Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje (2013), Neįveikiama teatro galia (2014), Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai (2015 m., su L. Klimka).

Iš profesoriaus parašytų mokslo istorijos knygų ypatingo dėmesio nusipelno monografija „Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss“ (2001 m.), skirta fizikochemikui, pirmosios elektrolizės teorijos autoriui ir dviejų pamatinių fotochemijos dėsnių atradėjui Teodorui Grothusui (1785–1822), bene plačiausiai pasaulyje žinomam su Lietuva susijusiam mokslininkui. Įdomu, kad gilindamasis į mūsų užsimintąjį redokso reiškinį, Krikštopaitis aptiko kristalo dendritų augimo ankstyvuosiuos tyrimų rezultatus, kuriuos aprašė Teodoras Grothusas. Tuomet šio mokslininko darbais ir susidomėjo. Būtent per Grothusą suėjo į artimesnę pažintį ir su J. Stradiniu. Šia savo monografija Krikštopaitis tarsi pratęsė 1966 m. Stradinio rusų kalba išleistą pirmąją pasaulyje šiam mokslininkui skirtą studiją. Latvių mokslininkas dėmesį pirmiausia sutelkė į T. Grothusą chemiką, o Krikštopaičiui rūpėjo atskleisti jo įvairiapusiškumą, parodyti pirmtako mažiau tyrinėtus aspektus. Šiuo metu baigiama ruošti leidybai kita jo knygą apie T. Grotthussą. Tai naujais tyrimais papildytas ir pakoreguotas pirmojo leidimo tekstas. Šį tekstą verčia Latvijos mokslininkai ir žada netrukus išleisti Rygoje.

Savo jubiliejinių (21016) metų Marso mėnesį Krikštopaitis pasitiko dviem naujomis knygomis. Vieną – Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa – parašė pats, kita yra jo tėvo tolimojo plaukiojimo kapitono Broniaus Krikštopaičio prisiminimų knyga Jūrų keliais. 1979 m. ji buvo išleista Čikagoje, kur priverstinio emigranto dalią patyręs gyveno ir 1999 m. mirė pirmasis Lietuvos jūrų kapitonas. Dabar sūnaus pastangomis knyga išleista ir Lietuvoje. Sūnus atliko dvigubą priedermę: pagerbė tėvo atminimą ir suteikė galimybę Lietuvos skaitytojams susipažinti su reikšmingu Lietuvos istorijos tarpsniu, kai iškovojus nepriklausomybę pirmieji lietuviai ryžosi įrodyti, kad ir jų prie valstietiškų darbų pratusioms rankoms gali paklusti jūros laivų šturvalai.

J. A. Krikštopaitis išleido knygą Albina Makūnaitė: dramatinė dailės poetika. Tai žmonai skirta knyga. A. Makūnaitė (1926–2001) žymi lietuvių dailininkė grafikė, daugelio parodų dalyvė, pagarsėjusi knygų iliustratorė, Lietuvos valstybinės premijos laureatė, nusipelniusi meno veikėja, liaudies dailininkė.

Kad ir pastarosios kelios mūsų iš kitų išskirtos profesoriaus knygos skatina atsidėti baigiamosioms išvadoms. Akivaizdu, kad Krikštopaitis – aštriai asmeninę atsakomybę jaučianti asmenybė. Ne vien už savo šeimos ir artimus žmones, bet ir už mokslo sritis, kurioms skyrė savo kūrybinę energiją ir gabumus. Jam rūpi, kas vyksta Lietuvos teatruose, mene, visame vis greitėjančiame mūsų gyvenime. Renesansinio mastelio žmogui kitaip ir būti negali. Beje, profesorius ne be ironiškos šypsenėlės mus tikriausiai pataisytų: nerenesansinio žmogaus. Jis labai emocionaliai išgyvena susidurimus su kasdienio gyvenimo netobulumais, valdžios netoliaregiškais sprendimais ir akivaizdžiomis klaidomis. Kartais jį apleidžia filosofui taip reikalinga sokratiška rimtis: jis gali karščiuotis, energingai gestikuliuoti ir piktintis, paberti įvairaus plauko biurokratų adresu labai teisingus priekaištus, nors supranta, kad tai nieko nepakeis, nebent pavyks nuleisti susikaupusį garą. Deja, ne filosofų galioje pasukti pasaulio ašį. Tada nieko kito nelieka, kaip išsilieti naujame esė ar publicistinio straipsnio forma. Amžina inteligento drama: matyti, suprasti ir nieko negalėti pakeisti. Lieka paskutinė atspirtis – išsigelbėjimas kūryboje. Mokslo istorija J. A. Krištopaičiui – tai niekad nesibaigiantis intriguojantis nuotykis, kupinas dramatiškų minties posūkių, kai gamtamokslinės analizės galimybėmis ir humanitaro nuojauta atskleidžiamos netikėtos mąstymo ir kūrybinės veiklos ypatybės, atveriančios naujus ir vaizduotę jaudinančius pažinimo tolius. J. A. Krikštopaičio veikla ir gyvenimo būdas yra būtent tokios aukštos prabos mokslo istoriko pavyzdys.

Seniai suvokė, kad bet kuri kūryba – tai kultūros dalis, mokslas jam taip pat yra ir kultūros fenomenas. Neabejotinai sociologo, lyginamųjų civilizacijos studijų profesoriaus Vytauto Kavolio įtaka, ką pripažinti nėra joks nusižeminimas. Kultūros dalykuose jis rado įkvėpimo kaip plataus akiračio mokslininkas, gal jam tai ir buvo savotiškas relaksas, dvasinės pusiausvyros palaikymo forma. Kas dar, jei ne natūra ir kultūra drauge gali beprotiškai modernizuotis pasinešusiam pasauliui priminti apie taip reikalingus stabdžius, suteikti stabilumo mūsų vieninteliam duotam gyvenimui. Juk tai ne eksperimentų laukas.

Šandien Juozą Algimantą Krikštopaitį palydėsime į paskutinę kelionę.

J. A. Krikštopaičio išleistos knygos:

  1. Didžiuoju Pamyro keliu (1962)
  2. Bronius Krikštopaitis. Jūrų keliais. Jūrų kapitono atsiminimai (2015, 1979)
  3. Klasikinė medžiagos koncepcija (1984 m., rusų kalba)
  4. Fizikinė realybė kvantiniu aspektu (1986m., rusų kalba)
  5. Snieguotosios viršūnės (1959)
  6. Prievartą patyrusiųjų laikysena (1997)
  7. Saugi valstybė: idėja ir tikrovė (2004 m., su A. Rimaite)
  8. Pasakojimų sandara: Struktūrinė tikrovę aiškinančių tekstų interpretacija (2006)
  9. Albina Makūnaitė: dramatinė dailės poetika (2006)
  10. Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss (2001)
  11. Nepakartojamos akimirkos: susitikimai su kultūros kūrėjais (2011)
  12. Išmintis, atsiverianti pažinimo kelyje (2013)
  13. Neįveikiama teatro galia (2014)
  14. Istorijos vėjų pagairėje. Lietuvos mokslo ir švietimo raidos bruožai (2015 m., su L. Klimka)
  15. Iškilių asmenybių gyvenimo tiesa: susitikimai su lietuvių kultūros kūrėjais (2016)
  16. Gyvenimas paaukotas mokslui. Dramatiška Theodoro Grotthusso istorija (2016)
  17. Kūrybinės galios proveržio liudininkai. Susitikimai su kultūros turinį lemiančiomis asmenybėmis (2018)
  18. Pati naujausia knyga – Prakalbinta kasdienė patirtis – dar yra Naujosios Romuvos redakcijoje. Tai bus autoriaus dienoraščio fragmentai, arba „pokalbiai su savim ir kitais“.

Parengta pagal Gedimino Zemlicko ir Algimanto Grigelio straipsnius

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.