Jis vyko dėl Registrų centro duomenų teikimo ir sunaikinto Vyriausybės pasitarimo įrašo, kuriame premjeras piktinosi, kodėl žiniasklaidos verslui šie duomenys turi būti prieinami nemokamai, o kitiems – ne.
Neseniai prezidentės patarėjai vėl prisiminė tą šūkį ir dar supliekė Vyriausybę, kad nustatydama išimtį žurnalistams kartu sukūrė ilgą sąvadą sąlygų, kokia žiniasklaida gali tuos duomenis gauti. Šis sąvadas – galimybė manipuliuoti, o to išvengti būtų galima tik be jokių sąlygų ir nemokamai atvėrus tuos duomenis visiems.
Tokiems žodžiams galima šimtu procentų pritarti. Bet štai čia vėl kyla klausimai: kodėl Dalia Grybauskaitė, pasakiusi A, nepasako ir B; kodėl nebaigia sakinio ir minties?
Juk diskusijos dėl Registrų centro duomenų teikimo ir siūlymai juos atverti visiems – senesni nei vakarykštis mūšis, skamba jau kone dešimtmetį.
Bene svarbiausia tų projektų autorė – ne Prezidentūra, o Teisingumo ministerija. Tačiau lygiai taip pat seniai žinoma, ties kokiu klausimu tos diskusijos visuomet ir neišvengiamai baigdavosi. Jis skamba taip: iš kur paimsime tuos pinigus, kurių centras neišvengiamai neteks leidęs imti savo duomenis nemokamai?
Suma – ne tokia jau ir maža. Štai 2017 metais už duomenų teikimą Registrų centras gavo 14,7 mln. eurų, o visos jo pajamos siekė 39,1 mln.
Žinoma, gal tų beveik 15 mln. eurų šiai įmonei nebūtinai ir reikėtų, galėtų be jų išsiversti? O jei ne? Vadinasi, juos reikės paimti iš biudžeto? Kieno sąskaita?
Bet apie ką mes čia? Negi tai pirmas kartas, kai politikas ar politikė (kad ir pati aukščiausioji) pasisvaido patogiais šūkiais, o į konkrečius praktinius klausimus, kurie jau ne tokie malonūs, atsakyti nesivargina.
