Seimo ir socialdemokratų veteranas Algimantas Salamakinas vakar atskleidė, kad prieš rinkimus tikrai nelankė jokių viešųjų ryšių mokymų, kurie neva truko visą mėnesį ir atsiėjo per 13 tūkstančių eurų.
Politikas tiesiog pervedė viešųjų ryšių agentūrai „Piar“ pinigus, kuriuos partija skyrė jam, kaip kandidatui vienmandatėje apygardoje.
Taip pat pasielgė ir tuometis partijos pirmininkas premjeras Algirdas Butkevičius, ir Seimo narė Irena Šiaulienė.
Mat socialdemokratai gudravo norėdami apeiti įstatymų reikalavimą partijai neviršyti išlaidų už paslaugas rinkimų kampanijai limito, o kartu norėdami atsiskaityti su agentūra už paslaugas būtent partijai, o ne vienmandatinės apygardos kandidatams.
Kad tokie veiksmai buvo apgaulė, A.Salamakinas vakar pripažino naujienų portalo lrytas.lt videolaidoje „Ne spaudai“.
Tiesa, politikas tvirtino, kad už šį ir kitus panašius pažeidimus iš partijos dotaciją atėmusi Vyriausioji rinkimų komisija buvo pernelyg griežta, ir įžvelgė dvejopus standartus.
– Jūs jau tiek metų Seime. Ko jums dar reikėjo išmokti prieš praėjusius rinkimus? – paklausėme A.Salamakino.
– Taip, išties, žiūrint pagal visus tuos popierius, aš turėjau visą mėnesį mokytis.
Bet, atleiskite, aš jau septintą kadenciją Seime ir šioji – tikrai paskutinė.
– Bet gal neapsimoka trauktis? Kai tiek pinigų ir laiko investavote į tuos mokymus, ar nevertėtų persigalvoti?
– (Juokiasi.) Atsakydamas į šį klausimą rimtai, pasakysiu, kaip yra. Partija tikrai pinigų nevogė – nei dėžutėse nešė, nei kaip nors kyšius ėmė. Tai yra deklaruoti pinigai, gauti iš valstybės ir iš nario mokesčio.
Aš rinkimų štabe nedirbau, bet kandidatavau vienmandatėje apygardoje, taip pat buvau ir rinkimų sąraše. O vienmandatėje mums leidžiama išleisti daugiausia 20 ar kiek ten tūkstančių. Tuo nelabai domėjausi ir to tiesiog nežinau. Kadangi savų pinigų išleidau tik 3 ar 4 tūkst., man iki to limito dar buvo likę labai daug.
Taigi partija pervedė man pinigus – 12 ar kiek ten tų tūkstančių, o po to aš tą pačią dieną juos grąžinau atgal, į kažkokią „piaro“ įmonę, kuri ten kažką mokė.
Todėl dabar sakau – manęs mokyti nereikia, bet tuos, kurie bus po manęs, – reikia.
– Vadinasi, jokiuose mokymuose jūs nedalyvavote?
– Ne, tikrai nedalyvavau. Nenoriu meluoti, atrodysiu tikrai idiotiškai, jei sakysiu, kad mėnesį kažkur sėdėjau ir neva mokiausi.
– Štai ir atsakymas, liudijantis, kad regime senąjį gerąjį A.Salamakiną, o ne antikos dievą.
– (Juokiasi.) Jūs teisus. O ką jie ten mokė, kaip mokė – jau ne mano reikalas. Aš asmeniškai sakiau: „Gal nedarykit šito.“
Bet kadangi tuometis partijos pirmininkas irgi tą veiksmą padarė, dar Gediminas Kirkilas ar dar kažkas atliko tokį patį pavedimą, pasakiau: „Ma jį velniai. Galiu pervesti, bet aš tuose žaidimuose tikrai nedalyvausiu.“
– Tačiau kaip tai apibūdinti? Kas tai yra? Nekaltas sukčiavimas? Šventas melas?
– Sakyčiau taip: pažeidimas yra, bet kad jis šiurkštus – abejočiau.
– Kodėl?
– Šiurkštus pažeidimas būtų tuomet, jei būtų naudoti kokie nors nešvarūs pinigai, jei dėžutėje būtų imtas kyšis.
– Bet buvo atliekami fiktyvūs sandoriai.
– Koks skirtumas? Aš esu ir sąraše, ir vienmandatėje. Bet sąrašo aš negaliu finansuoti, nors sėdžiu tose pačiose dviejose dėžutėse. Tai ir pervedi tuos pinigus. Pažeidimas yra.
Pasirodo, mes patys, įstatymų leidėjai, uždėjome kažkokias lubas – kiek galima tam, kiek galima anam.
– Gal tų lubų ir reikėtų laikytis?
– Taip, jeigu jau uždėjome, reikėtų laikytis.
Užtai ir gavome truputį žemiau juosmens už šitą veiksmą.
Bet Vyriausioji rinkimų komisija dėl mūsų turėjo spręsti bent jau analogiškai, kaip ir tais atvejais, kai lygiai taip pat buvo įkliuvusios kitos partijos.
