Vaikštome po Kultūros centro dailės galeriją, grožimės unikaliais darbais – jų iš viso per 2000, ir norėdamas neatrastum dviejų vienodų. Kiekvienas didesnis ar mažesnis darbelis spinduliuoja autoriaus vidinę šilumą. Po galeriją vaikštinėjo ir patys autoriai, tad ir kalbėjomės su jais – ir ne tik apie rankdarbius.
Nepaklausęs medikų rado pašaukimą
„Alvidas Svilys, pasvalietis“, – sako žilas vyriškis, pasidabinęs juodu kostiumu, pasipuošęs peteliške. Alvidas į parodą atvežė medinių lėkščių, druskinę, cukrinę, vazų. „Kai negalia priveikė, supratau: turiu keisti profesiją“, – sako vyras.
Valakupių profesinės reabilitacijos centre jis norėjo išmokti dirbti su medžiu, bet dėl sveikatos su veikiančiais įrengimais dirbti jam nebuvo galima. Pradėjo mokytis dirbti su oda, paskui drožinėti, bet nei viena, nei kita Alvidui nelipo prie širdies. Vyras vis per petį žvilgčiojo, kaip kiti mokosi medį tekinti staklėmis, o grįžęs į Pasvalį neiškentė, nusipirko stakles, namuose įsirengė dirbtuvėlę ir pradėjo tekinti lėkštes, pieštukines ir kitokius dirbinėlius. Vyrui sekėsi, jis tapo tautodailininkų sąjungos nariu, pradėjo dalyvauti mugėse, parodose.
„Dabar turiu tiek darbų, kad apie ligą net prisiminti nėra kada“, – sako Alvidas, bet prisipažįsta, kad liga (epilepsija) jo nepaleido, tik jis išmoko su ja tvarkytis. Įvairių dirbinių vyras padaręs tiek, kad, jei jų nuolat neparduotų ir nedovanotų, namuose abu su žmona nebesutilptų.
Spalvų dermės meistras
Besisukinėdami tarp stendų susitinkame mamą, vežančią sūnų neįgaliojo vežimėlyje. Susipažįstame. Birutė Davidavičienė ir jos sūnus Remigijus – iš Karmėlavos. Remigijus lanko Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centrą, tapo paveikslus, žaidžia šaškėmis, šachmatais, dalyvauja turnyruose. Į „Rudens saulutę“ jis atvežė savo nutapytus paveikslus, kuriuos pamatęs ne vienas aikteli. Tokia nuostabi spalvų dermė!
„Remigijaus negalia – dėl gimdymo traumos“, – pasakoja jo mama. Jau 50 metų vyras prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, sutrikusi jo kalba, sunkiai juda rankos, bet tapo jis nuo mažumės. Birutė pasakoja, kad sūnus vaikystėje sėdėjo uždarytas tarp keturių sienų, mokėsi namuose, bet jau tuomet spalvino, piešė ir neįtikėtinai derino spalvas.
„Užimtumo centre buvo jo darbų paroda, ir „Rudens saulutėje“ dalyvavome jau daug kartų“, – sako Birutė. Ji pasakoja, kad Remigijumi rūpinasi ir jo jaunesnysis brolis, turintis savo šeimą. „O aš kartu su sūnumi – visą jo gyvenimą“, – sako Birutė, kuriai pačiai jau aštuoniasdešimt, ir stumia sūnaus vežimėlį į salę, kur tuoj prasidės iškilmingoji dalis.
Šakių bitutės atskrido kartu
O mes jau kalbamės su Šakių rajono žmonių su negalia sąjungos vadove Stase Vasaitiene. Ji sako organizacijai vadovaujanti jau 10 metų ir visus tuos metus vykstanti į „Rudens saulutę“, vežanti geriausius rajono neįgaliųjų darbus, drauge ir pulkelį jų autorių.
„Mūsų organizacija gyvuoja jau 22 metai, o „Rudens saulutėje“ dalyvaujame nuo tada, kai ji prasidėjo“, – sako Stasė. Šiemet iš Šakių atvyko penkios moterys, visos jos lanko rankdarbių klubą „Bitutės“. Į parodą šakietės atsivežė net 22 darbus ir buvo apdovanotos pilnu krepšiu grybų už darbų įvairovę.
Organizacijos vadovė supažindina su Elena Stratkauskiene. Elytė, taip ją vadina draugės, į „Rudens saulutę“ atvažiavo pirmą kartą ir atvežė savo megztų vaikiškų drabužėlių: „Kai susirgau sunkia liga, kurį laiką sėdėjau namie užsidariusi, nieko nemačiau, tik savo negalią. Bet kaimynė ištempė į Žmonių su negalia sąjungą, į rankdarbių būrelį. Pradėjau ne tik megzti, bet ir atradau su kuo pasikalbėti, drauge pasijuokti, ir gyvenimas prašviesėjo.“
O kita šakietė Danutė Dirsienė, turinti negalią nuo gimimo, susidomėjo popieriaus lankstinių menu. „Snaigę padariau iš tualetinio popieriaus“, – sako Danutė ir pasakoja, kad siuvinėja kryželiu paveikslus, mezga raštuotas pirštines, kojines, o į šventę atvažiavo jau trečią kartą: „Dirbau buhaltere, o dabar esu laiminga, kad galiu lankyti rankdarbių būrelį, kaskart ko nors naujo išmokstu.“
Gėlėmis pražydusios kruopos
„Ar norite pamatyti paveikslų iš kruopų?“ – klausia Švenčionėlių dienos centro žmonių su negalia rankdarbių būrelio vadovė Giedra Bielskė ir vedasi pasižiūrėti savo būrelio moterų sukurtų darbų. Dienos centro lankytojos Vandos Bagdziun paveikslai iš kruopų tiesiog stulbina. Pati darbų autorė kuklinasi, sako, kad ją išmokė vadovė.
Kiekvieną ketvirtadienį moterys susirenka Švenčionėlių socialinių paslaugų dienos centre ir darbuojasi, mokosi naujų rankdarbių. „Mes ne tik iš kruopų ir kavos pupelių darbelius darome“, – sako taip pat Švenčionėlių socialinių paslaugų dienos centrą lankanti Regina Lašinskienė ir rodo savo iš popieriaus padarytas gėles, miniatiūrinius dviratukus iš pagaliukų.
Netoliese sutinkame kaišiadorietę Julę Morkūnienę. Moteris sako, kad jos paveikslus iš odos jau nupirko, tad maža ką beturinti parodyti, nebent mezginius. Moteris, buvusi medikė, teturi 50 procentų darbingumo, tačiau dalyvauja ir Žmonių su negalia sąjungos veikloje, ir Neįgaliųjų draugijoje, o į „Rudens saulutę“ atvažiavo jau trečią kartą.
Mama, tu tik tapyk
Ukmergiškę tautodailininkę Rimą Pocienę randame šalia jos nutapytų paveikslų, odos dirbinių. „Daug jau pardavėm“, – sako moteris ir pasakoja, kad anksčiau nė nemaniusi tapyti, bet išėjusi į pensiją pradėjo piešti gėles ant lėkščių, butelių, taurių, artimieji ir kaimynai gyrė, grožėjosi, tada moteris pradėjo tapyti paveikslus. „Vyras padarė molbertą, vaikai rėmų privežė ir ragina: „Mama, tu tik tapyk“, o aš užkloju kilimą, kad dažais neaptaškyčiau, ir dirbu. O Žmonių su negalia sąjungoje išmokau ir su oda dirbti.“ Moteris savo darbus ne tik parduoda, bet ir mielai dovanoja.
Kita ukmergiškė Janina Kuprienė rodo iš odos padarytas rožytes, vazą ir sako, kad, padariusi vieną ar kitą darbą, savęs klausia: „O kodėl aš taip padariau? Ar negalėjau kitaip?“ Moterį kamuoja astmos priepuoliai, bet du kartus per savaitę ji skuba į Ukmergės krašto žmonių su negalia sąjungą ir kartu su bendramintėmis mokosi naujų rankdarbių.
Kol kalbamės, Kultūros centro fojė skamba linksma muzika, griežia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Molėtų rajono filialo kaimiškos muzikos kapela „Berželis“.
Salėje prasideda iškilmingoji dalis. Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkė Dalia Unikienė sveikina susirinkusius, džiaugiasi jų darbais ir perskaito garbės pirmininkės, šios gražios šventės sumanytojos Lionės Aleksienės sveikinimą. Visus darbštuolius ir svečius sveikina Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas, Ukmergės savivaldybės darbuotojai, Lietuvos žmonių su negalia prezidentė Rasa Kavaliauskaitė.
Skambėjo dainos, dainavo neįgaliųjų kolektyvai, Kėdainių paraplegikų asociacijos nariai parodė spektaklį „Dobilo ir Ramunės meilė“. Dovanų, prizų, padėkų gavo visi darbų autoriai, o į namus išsivežė ir pačią didžiausią dovaną – šventės šilumą, supratimą, pripažinimą.
