Tiesa, R.Paksas prieš tapdamas prezidentu dar buvo Vyriausybės vadovas, Vilniaus meras, o jo sprendimai kėlė daug abejonių ir nerimo strateginiu požiūriu.
Tuo metu nuo užpakalinės sėdynės vairuojančio R.Karbauskio iniciatyvos kol kas susirūpinimo dėl Lietuvos likimo ar pavojingo posūkio nekelia. R.Karbauskio vadovaujami politikai net nemurmėdami sutiko su opozicijos programa didinti išlaidas gynybai. Iš valdančiųjų negirdėti nė užuominos apie gal ir ne tokius prastus „kolchozmečius“, visiškai nesiginčijama istorinėmis temomis.
Vieningas balsavimas dėl A.Ramanausko-Vanago pripažinimo faktiniu valstybės vadovu rodo, kad tai iš anksto frakcijos viduje kietai sutarta nuostata. Net V.Landsbergis pagyrė R.Karbauskį už teisingą poziciją.
Valstiečiai nuosekliai laikosi euroatlantinės politikos ir demonstratyviai nesivelia į diskusijas apie ES ateitį. Manau, kai valstiečiai pagaliau apsispręs, kas bus jų kandidatas į prezidentus, jis ar ji kartos trafaretinius teiginius ES tema.
Opozicija faktiškai negali pasakyti jokio rimto priekaišto valdančiųjų su R.Karbauskio pritarimu pasirinktiems krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministrams. Kritikos strėlės urmu krinta ant kitų ministerijų tikintis, kad jos pasieks ir vairuojantį nuo užpakalinės sėdynės.
Bet jeigu norime būti objektyvūs, paklauskime, iš kur kilo problemos, kurias kritikuojamos ministerijos turi spręsti. Teigiama, kad blogiausia situacija švietimo sistemoje. O kokia ta situacija buvo prie kitų vyriausybių?
Štai Pasaulio jaunimo forume tuometis premjeras A.Kubilius gyrė ministrą G.Steponavičių už laiku vykdomas modernias švietimo reformas. Tai kada gera situacija staiga pavirto tragiška? Nežinau, koks likimas laukia dabartinių Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimų. Mokytojų nuomonės pasidalijusios. O ką? Geriau nieko nedaryti ir laukti, kol į valdžią sugrįš opozicija, kuriai patiko liberalų reformos.
Staiga prisiminta, kad kai kurie ūkininkai oligarchai yra supirkę per daug žemių. Jeigu ne buvusi R.Karbauskio veikla, tikriausiai ir nebūtų atkreiptas dėmesys. O juk oligarchams galimybė be saiko įsigyti žemių ne dabar atsirado. Bet kažkodėl nei buvusioms valdžioms, nei niekam kitam tai visiškai nerūpėjo.
Viename TV forume šia tema A.Kubilius be „klaidingo gėdos jausmo“, kaip yra rašęs A.Puškinas, prisipažino, kad būdamas premjeras jautėsi esąs miestietis ir visiškai nesidomėjęs, kas „tame žemės ūkyje“ vyksta.
Jau ketveri metai vyksta sankcijų karas su Rusija. Ir vaikui aišku, kad sankcijos gali būti teisingos morališkai, bet visada ir visiems kare dalyvaujantiems žalingos ekonomiškai. Sankcijų taisyklių pažeidimas gresia baudomis ir bausmėmis. Budrus teisėsaugos žvilgsnis privalo stebėti, ar kas nors nesikėsina pažeisti taisyklių.
Tačiau vieša paslaptis, kad tiek Europoje, tiek kitur viena „stebėtojų“ akis primerkta. Tiek asmenų, kuriems sankcijos taikomos, tiek verslo atžvilgiu. Išmanūs veikėjai visada suras būdą net apėję sankcijas nenusikalsti.
Nežinau, ar Lietuvai, kad ir kaip norint įsprausti R.Karbauskį į kampą, naudinga šią temą eskaluoti ir būti „pavyzdžiu“ kitoms valstybėms. Anksčiau ar vėliau sankcijų karas pasibaigs, nes savo prigimtimi sankcijos yra priešiškos globalizacijai, kuri yra jau kaip gamtos dėsnis technologijų ir ūkio pažangai.
Daugiausia dėmesio, netgi pašaipaus, valstiečiai sulaukė dėl alkoholio ribojimo politikos. Nežinau, kam asmeniškai ši idėja atėjo į galvą (R.Karbauskis skelbiasi nevartojąs alkoholio), bet sumanyta talentingai. Net neabejoju, kad kitoms partijoms tai sukėlė pavydą.
Konservatoriai įvairiais pavadinimais dar Sąjūdžio laikais po savo sparnu turėjo M.Valančiaus draugiją, bet tų idėjų perkelti į valstybinę politiką niekas nesiryžo.
Valstiečiai gali pridaryti daug kvailysčių, bet vien dėl šios, ypač provincijoje populiarios idėjos jie dar ilgai turės gausų palaikytojų būrį.
Vis dėlto ar yra valstiečių ir jų idėjinio vado, neįžeidžiant, kvailų darbų? Smulkių – daug, bet reitingams jie įtakos neturi. Iš stambesnių ir sunkiai paaiškinamų kvailysčių – LRT tyrimas. Kiek pamenu, visos valdžios siekė pasiimti LRT, bet tai darė gana subtiliai.
Taigi nešališkai pažvelgus didžiosios politikos požiūriu R.Karbauskio lyg ir nėra už ką peikti. O gal yra kita priežastis, kodėl net ant užpakalinės sėdynės tampomas už skverno?
Vienas paprastas statybininkas, valstiečių rėmėjas, taip dėstė savo mintis. R.Karbauskis į politiką grįžo norėdamas tapti prezidentu. Kad nesusikompromituotų, kukliai pasitraukė į niekam neįdomų Kultūros komitetą, bet sutiko vadovauti frakcijai. Konkurentai drauge su šalininkais žiniasklaidoje tą gudrybę perkando ir greitai surado „kompromatą“ – moterį. Vėliau prisikabino prie žemių, trąšų ir KGB pėdsakų ant jų. Kad R.Karbauskiui net minties nebekiltų kandidatuoti į prezidentus. Ir priešai, statybininko nuomone, savo tikslą pasiekė.
Dabar kipšas žino, ką valstiečiai nuspręs. Bet pašnekovas nebuvo linkęs susitaikyti su nežinomybe. Jo manymu, nepaisant visokių puolimų ir pliurpalų, R.Karbauskiui derėtų kandidatuoti į prezidento postą, nes jis turi daug šalininkų. Esą R.Karbauskiui nereikėtų elgtis, kaip kadaise pasielgė V.Landsbergis, iš mandagumo užleidęs vietą S.Lozoraičiui.
