Nors Lietuva tai, atrodo, rengiasi padaryti jau po poros savaičių Maroke, o tas dokumentas rengtas kone dvejus metus, sujudimas dėl to kilo tik dabar.
Pasaulyje dėl šio dokumento triukšmauja, jam prieštarauja arba reikalauja jį atidėti Lenkija, JAV, Didžioji Britanija, Italija, Izraelis, Australija, Bulgarija, Vengrija, Austrija, Čekija, Slovakija, Švedija, Šveicarija.
Estijoje šis klausimas gali sugriauti valdančiąją koaliciją.
Vis garsesnė diskusija įsisiūbuoja ir svarbiausioje Europos Sąjungos valstybėje Vokietijoje. Būtent jos valdžia su kanclere A.Merkel priešakyje įvardijamos kaip pagrindinės šio dokumento stūmėjos ir sulaukia daugiausia kritikos.
Žinoma, lengviausia būtų numoti ranka ir paskelbti, kad šį triukšmą kelia radikalūs dešinieji. Tačiau kritiką žeria ir pirmuoju smuiku ima griežti toli gražu ne jie vieni.
Kas labiausiai kelia nerimą dokumento kritikams? Jie nuogąstauja, kad beveik galutinai ištrinamas skirtumas tarp nelegalios ir legalios migracijos. Negana to, esą migracija skelbiama ne tik neišvengiamu dalyku, kaip kokie nors gamtos procesai, bet ir absoliučiu gėriu, kurio valstybės net kone specialiai turėtų siekti, jį savaip pareguliuodamos.
Dokumento kritikai taip pat įžvelgia, kad neigiami migracijos padariniai net neminimi, kaip ir galimos priemonės jiems mažinti. O migrantus priimančios visuomenės įpareigojamos tiesiog visokeriopai garantuoti jiems gerovę.
Todėl baiminamasi, kad šis dokumentas dar labiau paskatins nelegalią migraciją iš vadinamojo trečiojo pasaulio valstybių į Vakarų Europos šalis, be to, apribos ES narių suverenitetą vykdyti savarankišką migracijos politiką.
Bet dokumento šalininkai atkerta, kad jis nesukuria jokių teisinių įsipareigojimų, o tik atspindi bendrą valią imtis nuoseklios migracijos politikos.
Tačiau kritikų tai neįtikina.
Lietuvoje dėl dokumento pirmieji triukšmą ėmė kelti dešinieji politikai, vadinamojo konservatorių talibano atstovai A.Ažubalis ir L.Kasčiūnas, taip pat radikalių euroskeptikų atstovas prezidento rinkimuose A.Juozaitis.
Seime jau įregistruotos dvi rezoliucijos, raginančios Vyriausybę nepritarti JT paktui. Vakar sujudo ir Seimo Užsienio reikalų komitetas, išsikvietęs pasiaiškinti vidaus reikalų ir užsienio reikalų ministrus E.Misiūną bei L.Linkevičių.
E.Misiūnas, kuris Maroke ir turėtų pasirašyti paktą, jau ėmė blaškytis aiškindamas, kad nors Vyriausybė jam ir pritarė, galutinio sprendimo dar nėra. Suprantama, jo formaliai atstovaujamos Seimo valstiečių daugumos gretose pasipriešinimas šiam dokumentui turėtų didėti.
O tuo metu prezidentės D.Grybauskaitės globotinis L.Linkevičius kartoja tai, ką kategoriškai nukirto ir pati šalies vadovė, – Lietuva pasirašys dokumentą, jokių pavojų jis nekelia, buvo pakankamai apsvarstytas.
Aišku, migracijos pavojai Lietuvai toli gražu ne tokie kaip Vakarų Europai. Kita vertus, pritarti tokiam šalies valdžios viršūnių elgesiui irgi pavojinga. Regis, jį vėl lemia jau įprastas noras pasirodyti uoliais pirmūnais. Be to, galima įtarti ir asmenišką D.Grybauskaitės išskaičiavimą siekti tarptautinės karjeros – vėl pasirodyti geriausia europiete ir A.Merkel drauge.
Bet skubos darbą velnias neša. Tokia liaudies išmintis mūsų valdantiesiems šią savaitę buvo priminta ne kartą.
Streiką tęsia dalis mokyklų su mokytojais, protestuojančiais prieš Seimo pavasario sesijos paskutinėmis akimirkomis paskubomis prastumtą vadinamąjį etatinio mokytojų apmokėjimo modelį.
Švietimo ir mokslo ministerija bei premjero S.Skvernelio toliau ginama ministrė J.Petrauskienė teigia, kad tariasi su protestuotojais ir jau darys jiems nuolaidų. Pedagogai tai neigia ir žada streikuoti toliau.
Bet daugiausia triukšmo toliau kelia vadinamoji Matuko reforma – vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka, Seime kone absoliučiai vieningai palaiminta po visą šalį sukrėtusio vaiko nužudymo Kėdainiuose.
Šią reformą spaudžiami visuomenės kiek įmanoma greičiau stūmė socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis, net reklamavęsis ant vaiko kapo, taip pat pati šalies vadovė D.Grybauskaitė.
Tada skambėjusių retų perspėjimų, kad nors pati vaikų apsaugos nuo smurto šeimose idėja yra gera ir reikalinga, ji tvirtinama formaliai, nepasirengus, nebuvo klausomasi.
Dabar užplūdę skandalai rodo, kad ir vaiko teisių apsaugos specialistai nepakankamai parengti, ir jų per mažai, ir reformai dramatiškai trūksta finansavimo.
Žmonės vis dažniau (ir pagrįstai) klausia: ar šiuo metu valstybės sistema labiau saugo vaikus, ar juos iškart paimdama iš šeimų (netgi darydama šiurkščių klaidų) labiau traumuoja?
Savo politinius žaidimus jau žaidžia ir „tradicinės šeimos“ gynėjai nuo „supuvusios Europos“.
Viena pagrindinių bėdų, jog pats L.Kukuraitis, galintis tik dejuoti, kad reformai įgyvendinti dar trūksta 300 mln. eurų, nevaldo padėties. Bet į garsėjančius raginimus Seime palikti postą ministras reaguoja kategorišku „ne“. Po ilgos tylos vakar pagaliau ištarė ir prezidentė: reformai nepasirengta.
Galbūt apmalšinti visuomenės aistras ir sumažinti baimę padės ką tik įregistruotos Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisos.
Net 58 įvairioms frakcijoms atstovaujančių Seimo narių pasirašė bendrą projektą, pagal kurį vaiko teisių apsaugos sistemoje būtų taikomi papildomi saugikliai, neleisiantys tarnyboms be objektyvių priežasčių iš tėvų atimti vaikų, ir įgyvendinamas principas, kad pagalba vaikui pirmiausia turi būti teikiama šeimoje.
