Nors prabėgo nemažai laiko, šiuo metu tarybos opozicijos politikas A.Zuokas puikiai prisimena, kokį pasirašė pirmąjį įsakymą.
„Savivaldybė tuo metu buvo Gedimino prospekte, kur dabar yra prekybos centras GO9. Mano kabinetas buvo trečiame aukšte, kur dabar yra drabužių parduotuvė „H & M“.
Tuo metu savivaldybėje dirbo apie 1200 darbuotojų, išsibarsčiusių net 22 skirtingose Vilniaus vietose. Niekas iki tol nebuvo bandę jų surinkti į vieną vietą. Vien finansų specialistų, buhalterių buvo 143 etatai.
Pristačiau miesto planus ir, nors buvo nelengva, pasakiau, kad vienas mano pirmųjų darbų bus savivaldybės administracijos reforma, kitaip tariant, mažinsime darbuotojų skaičių“, – „Sostinei“ pasakojo A.Zuokas.
– Apie tai, kad Vilniui reikia didesnės gyventojų pajamų mokesčio dalies, pradėjote kalbėti, kai miestą ėmė smaugti skolos. Ar pirmosios kadencijos pradžioje 2000 metais jums atrodė, kad Vilnius gali pragyventi ir iš 40 procentų gyventojų pajamų mokesčio?
– Tuo metu, kai pirmą kartą tapau meru, Vilniaus skolos buvo nemažas galvos skausmas. Mačiau Vilnių kaip galimą visos Lietuvos ekonomikos garvežį, bet centrinė valdžia nedavė pinigų net degalams.
Prisimenu, man atėjus Vilnius vien gyventojų pajamų mokesčio valstybei buvo skolingas 100 mln. litų – beveik trečdalį viso miesto metinio biudžeto.
Ši skola buvo susidariusi prieš rinkimus padidinus atlyginimus mokytojams.
Kasmet Vilnius vien iš privatizavimo gaudavo apie 100 milijonų litų ir šiuos pinigus skirdavome miestui tvarkyti ir plėtoti: rekonstravome Gedimino prospektą, jame įrengėme didelę požeminę stovėjimo aikštelę, pastatėme Karaliaus Mindaugo tiltą, rekonstravome Konstitucijos prospektą, pradėjome tiesti aplinkkelius, plėtojome dešinįjį Neries krantą.
– Į mero kabinetą grįžote ir antrajai, ir trečiajai kadencijai. Ar finansinė situacija kas kartą vis keitėsi?
– Kai baigiau savo antrąją kadenciją, miesto finansinė situacija buvo suvaldyta, skolos tuo metu siekė apie 278 milijonus litų.
Tačiau kai meru buvau išrinktas trečiajai kadencijai 2011 metais ir atėjau po mero Juozo Imbraso, miesto skolos siekė net 700 milijonų litų – tris kartus daugiau, nei buvo man baigus kadenciją.
Tačiau skolos augo ne tiktai dėl kai kurių mero sprendimų – tuometė Vyriausybė ir Seimas smarkiai sumažino Vilniaus miestui skiriamas lėšas, teko skolintis pinigų iš bankų.
Kita priežastis – Vilnius buvo pradėjęs nemažai projektų pagal Europos Sąjungos paramos programą, bet savivaldybė taip pat turėjo prisidėti, ir neretai ši dalis siekdavo iki 40 procentų.
Todėl norint išlaikyti ES paramą vėlgi teko skolintis. Jei tie projektai būtų sustoję, šiandien Vilnius būtų nei išvažiuojamas, nei pravažiuojamas.
– Dabartinis meras Remigijus Šimašius nevengia pabrėžti, kad jis suvaldė miesto skolas. Ką jūs atsakytumėte į tai?
– Pavadinčiau tai politine savigyra. Skolos tapo pagrindine jo rinkimų kampanijos tema, beje, labai populistine.
Nuolatinis gyrimasis, kad išgelbėjo miestą nuo bankroto, – tiesiog melas. Vilnius kaip miestas negali bankrutuoti – tai absoliučiai neteisingas teiginys.
– Kai atsisėdote į mero kėdę, pasiūlėte negirdėtą idėją – praplėsti Vilniaus teritoriją įsigyjant vieną iš Graikijos salų. Kaip dabar vertinate šį savo sumanymą?
– Pirmas bandymas išplėsti Vilniaus ribas buvo Lentvario ir Riešės gyventojų noras prisijungti prie sostinės. Gyventojai buvo surinkę parašus, taryba pritarė, bet viskas įstrigo Seime ir Vyriausybėje.
O idėja įsigyti tuo metu sunkius finansinius laikus išgyvenusios Graikijos salą kilo trečiosios kadencijos metu ir šią mintį aš išsakiau konferencijoje jauniems verslininkams norėdamas parodyti, kad idėjos gali būti didelės ir uždegančios.
Jeigu Vyriausybėje būtų buvę daugiau kūrybingų žmonių, tokia sala iš tikrųjų galėjo tapti Vilniaus dalimi, skalaujama Jonijos jūros. Dabar sala priklauso Kataro karališkajai šeimai.
– Per pirmąją jūsų kadenciją Vilniuje atsirado oranžiniai dviračiai. Nesitikėjote, kad vilniečiai gali tiek oranžinių dviračių pavogti, sulaužyti?
– Vilnius buvo pirmasis pasaulyje, bandęs įgyvendinti tokį dviračių dalijimosi projektą.
Vėliau Viena (Austrija) buvo pirmoji, kuri įgyvendino jį techniškai gerai paruoštą.
Matyt, tuo metu buvau naivus ir maniau, kad galima susitarti su miestiečiais ir tokio susitarimo laikytis.
Iki šiol turiu nuotrauką iš savivaldybės įmonės „Grinda“ teritorijos, kur buvo sukrautas sulaužytų dviračių kalnas. Rezultatas tikrai nuliūdino.
Tiesa, dviračių parduotuvių savininkai džiaugėsi, kad po oranžinių dviračių projekto smarkiai išaugo dviračių pardavimo mastas. Žmonės suprato, kad dviratis gali būti puiki susisiekimo priemonė, o mes pradėjome tiesti naujus dviračių takus.
