Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkės Editos Navickienės ir jos suburtos komandos iniciatyva į šiuos klausimus buvo pasiūlyta atsakyti miesto ir rajono politikams – žmonėms, nuo kurių sprendimų priklauso neįgaliųjų savarankiškumas, jų gyvenimo kokybė, galimybės jaustis visaverčiais visuomenės nariais. Bendraminčių komandos surengta „Pojūčių“ akcija tapo rimtu iššūkiu. Apie ją ir kalbamės su E. Navickiene.
– Kam pasiūlėte įsijausti į neįgaliųjų vaidmenį?
– Įsitraukti į „Pojūčių“ akciją ir patiems pajusti, ką reiškia gyventi neregint arba judant neįgaliojo vežimėliu, kvietėme Šiaulių mieste ir rajone išrinktus Seimo narius, abiejų savivaldybių merus, tarybų narius. Elektroniniu paštu išsiuntėme 100 kvietimų. Deja, atsiliepė tik penki: Šiaulių miesto tarybos nariai Artūras Kulikauskas ir Alfredas Lankauskas, savivaldybės tarybos rinkimuose ketinantys dalyvauti Jovita Vičienė ir Skaidrius Kalytis bei Šiaulių universiteto dėstytojas, Seimo nario Stasio Tumėno padėjėjas Egidijus Elijošius.
Seime Šiaulių miestas ir rajonas turi šešis parlamentarus, o į mūsų kvietimą sureagavo tik trys. Valerijus Simulikas parašė, kad akcijoje nedalyvaus, nes gerai žino Šiaulių situaciją. Iš tiesų, jis labai daug prisidėjo prie Šiaulių specialiojo ugdymo centro kūrimo. Rima Baškienė dalyvavo pirmojoje tokioje mūsų akcijoje, Stasys Tumėnas pranešė, kad jam atstovaus jo padėjėjas E. Elijošius. Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, taip pat jau išbandęs ir neįgaliojo vežimėlį, ir baltąją lazdelę ankstesnėje akcijoje pranešė atostogaujantis ne Lietuvoje, todėl dalyvauti negalėsiąs.
O štai Šiaulių rajono savivaldybės meras ir tarybos nariai šią akciją apskritai ignoravo ir nepaaiškino, kodėl neįgaliųjų problemos jų nejaudina. Gavome ir keletą atsakymų, kuriems komentarų tikriausiai nereikia. Pavyzdžiui, vienas miesto tarybos narys atvirai pareiškė, kad turi kitų darbų, ir paprašė netrukdyti. Kitas pasvarstė, kad artėja rinkimai, todėl nedalyvaus, nes gali būti neteisingai suprastas.
– Ar apie būsimą akciją buvote iš anksto pranešę, įspėję aplankyti numatytų objektų darbuotojus?
– „Pojūčių“ akcija visiems buvo tam tikra staigmena. Šįkart akcijos dalyvius pakvietėme išmėginti visuomeninį transportą, ateiti į savivaldybėje surengtą konferenciją, apsilankyti banke, nueiti į teatrą ir kavinę. Šiaulių universitetas mums paskolino tris neįgaliųjų vežimėlius ir aklųjų naudojamą įrangą – akių raiščius, baltąsias lazdeles. Vienai akcijos dalyvei pasiūlėme vaikštynę.
Prieš leidžiantis į kelionę akcijos dalyviams surengėme instruktažą. Tik atrodo, kad atsisėdai į vežimėlį ir suki ratus rankomis. O iš tikrųjų reikia žinoti, kad neteisingi, staigūs judesiai gali tapti nelaimės priežastimi. Perspėjome, kad susidūrę su kliūtimi eksperimento dalyviai nebandytų remtis kojomis ar stotis.
– Trys neįgaliųjų vežimėliai miesto autobuse – kaip pasisekė tokia kelionė?
– Trys neįgaliųjų vežimėliai autobuse sunkiai tilpo, bet kito autobuso laukti nė vienas neliko. Suplanuotą vienos stotelės kelionę mes įveikėme! Ne be problemų, bet su jomis neįgalieji susiduria kiekvieną dieną, taigi situacija buvo reali, nė kiek nepagražinta. Nors buvome numatę važiuoti žemagrindžiu autobusu, paaiškėjo, kad jame esanti rampa neveikia. Mums pasisekė, kad autobuso vairuotojas buvo labai geranoriškas – pamatęs būrelį laukiančių neįgaliųjų privažiavo prie pat šaligatvio, kartu su mūsų komandos nariu Romualdu Juzukoniu įnešė vežimėlius į autobusą. Tokios pačios pagalbos sulaukėme ir išlipdami. Vairuotoją iš anksto perspėjome, kad važiuosime tik vieną stotelę, nes mygtuko, kuriuo jį būtų galima perspėti apie norą išlipti, autobuse nebuvo.
Į savo eksperimentą buvome įtraukę ir kai kuriuos kitus būtinus veiksmus – bilieto įsigijimą, jo pažymėjimą. Čia be lydinčio žmogaus ar kitų keleivių pagalbos vežimėliu judantis keleivis neišsiverstų – pats iki vairuotojo nenuvažiuotų, belieka pasikliauti kitų žmonių geranoriškumu.
Autobusu važiavo ir keletas senyvo amžiaus žmonių. Jie neslėpė, kad kelionės visuomeniniu transportu visada kelia nerimą: sunku įlipti ir išlipti iš toli nuo šaligatvio sustojančių autobusų. O jeigu lauke lyja ar būna slidu, geriau iš namų kojos nekelti.
Mieste dar yra žemagrindžių autobusų, kurių rampos ne visuose neveikia, bet priemiestiniais autobusais ar mikroautobusais vežimėliu ar su vaikštyne judančiam žmogui važiuoti apskritai labai sunku. Ne kartą yra buvę, kad vairuotojas, užuot išlipęs ir padėjęs tokiam keleiviui, prieš jį uždaro duris ir nuvažiuoja. Nors tik pernai buvo skelbtas konkursas priemiestiniams maršrutams aptarnauti, situacija nepagerėjo, nes esą į viešųjų pirkimų sąlygas nereikėjo įtraukti reikalavimo, kad autobusai turėtų būti pritaikyti neįgaliesiems.
– Galbūt geriau nuteikė vizitas į miesto savivaldybę? Juk ir prie pastato yra nuolydis, ir viduje įrengtas keltuvas.
– Šiam vizitui sumodeliavome situaciją: esą radome skelbimą apie savivaldybėje organizuojamą seminarą, kuriame kviečiami dalyvauti ir visuomenės atstovai. Nors rateliais judėti nepratusiems akcijos dalyviams nuolydžiu užvažiuoti nebuvo lengva (tam iš tikrųjų reikia fizinės jėgos), į pastatą mes patekome be problemų, juolab kad mūsų delegaciją pamačiusios savivaldybės darbuotojos net duris atidarė (paprastai taip nebūna).
Išbandymai laukė viduje. Keltuvas viduje iš tiesų yra, bet jis kelia tik į lygį tarp pirmo ir antro aukštų. Ten yra gyventojų priėmimo kabinetai, į kuriuos nusileidžia ir meras, ir kiti specialistai. Bet mes juk ne į priėmimą, o į konferenciją atvažiavome. Ir netgi pasinaudoję keltuvu atsidūrėme prie į antrą aukštą, kuriame ir yra konferencijų salė, vedančių laiptų. Neregiais tapę akcijos dalyviai laiptais užlipo, bet ratukininkai liko apačioje. Šioje konferencijų salėje dažnai vyksta įvairūs pasitarimai, susitikimai su visuomene, bet judantys rateliais juose nedalyvauja. Neseniai pas mus lankėsi asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ atstovas Ričardas Dubickas. Svečią laiptais užnešė administracijos direktoriaus pavaduotojas ir dar keli savivaldybės darbuotojai.
Šįkart diskusiją surengėme prie laiptų. Į ją pasikvietėme mero pavaduotoją Justiną Sartauską, trumpam prie mūsų stabtelėjo administracijos direktoriaus pavaduotojas Gintautas Sitnikas (deja, ilgesniam pokalbiui jis nerado laiko). „Jeigu nėra galybių įrengti lifto, galima įrengti keltuvą arba įsigyti laiptų kopiklį ir problemos neliks“, – racionaliu pasiūlymu su mero pavaduotoju pasidalijo akcijos dalyviai.
– Šiaulių dramos teatras – ką tik po rekonstrukcijos. Rekonstruojami pastatai turi būti pritaikyti neįgaliesiems. Ar šio Statybos įstatymo reikalavimo buvo laikomasi?
– Spaudoje buvo skelbiama, kad teatre baigti darbai, susiję su žiūrovų erdve: sutvarkyta didžioji salė, prieigos, grimo kambariai. Be to, prieš metus atnaujinta ir žiūrovams pritaikyta mažoji salė, kuri anksčiau buvo naudota repeticijoms. Kaip ten jautėmės mes? Dabar į teatrą patekti tikrai paprasta. Ir kasos darbuotoja labai paslaugi: viską paaiškino, parodė. Taigi prieigose – viskas gerai, kol nepatenki į pačią žiūrovų salę. Vietos vežimėliams čia visai nėra nei apsisukti, nei prie kėdžių eilės įsitaisyti. Mūsų komandos narys R. Juzukonis yra dirbęs Radviliškio kultūros namuose. Jis pasakoja, kad buvo rastas būdas, kaip šią problemą spręsti: kelios kėdės buvo prisuktos specialiais varžtais, kad atsiradus poreikiui jas būtų galima išimti ir padaryti vietą vežimėliui. Kitas komandos narys sakė, kad ant tako turintis sėdėti rateliais judantis žmogus negali jaustis oriai. O čia juk teatras – kultūros įstaiga.
Teatras dar nėra galutinai baigęs visų darbų, jo planuose yra ir didžiosios salės kėdžių keitimas. Tad gal mes pačiu laiku čia apsilankėme... Tikimės, kad bus atsižvelgta į mūsų išsakytas pastabas. Labai svarbu, kad visuomeninės paskirties statinių remontai, rekonstrukcijos būtų atliekami tariantis su neįgaliaisiais.
– O savo finansinius reikalus Šiauliuose neįgalieji gali savarankiškai tvarkyti?
– Šiaulių bankas ruošiasi persitvarkyti, todėl šįkart atlaidžiai vertinome prie įėjimo į pastatą esantį laiptelį. Tik patarėme būtinai pasikonsultuoti, kad po remonto bankas būtų patogus visiems. Nudžiugino, kad rateliuose sėdintis žmogus gali savarankiškai pasinaudoti lauke įrengtu bankomatu.
– Kokias išvadas padarė „Pojūčių“ akcijos dalyviai? Ar Šiauliai neįgaliesiems draugiškas miestas?
– Aptardami akcijoje patirtus įspūdžius atkreipėme dėmesį, kad regos negalią turintiems žmonėms mieste dar labai sunku orientuotis. Net baigiamame tvarkyti pėsčiųjų bulvare akliesiems nėra vedimo takų, nepagalvota ir apie kitus jų saugumą užtikrinančius grindinio paviršius. Dar viena, ko gero, ne tik Šiauliams, bet ir kitiems miestams aktuali problema – pritaikant aplinką neįgaliesiems visiškai pamirštama apie žemaūgius žmones. Jie lieka visiškoje atskirtyje.
Liūdina ir formalus požiūris į aplinkos prieinamumą visiems. Tiesiog neturėjome kur akių dėti, kai su „Savarankiško gyvenimo“ asociacijos atstovu nuėjome papietauti į vieną iš prestižinių miesto kavinių. Pirmiausia mus pasitiko ant panduso stovintis didžiulis vazonas su jame augančiu medžiu. Šiaip ne taip patekusių vidun mūsų laukė dar vienas iššūkis – į rūsyje įsikūrusią kavinę vedė laiptai. Sukibę vyrai nunešė R. Dubicką žemyn. Vis dėlto labiausiai visoje šioje situacijoje sukrėtė kavinės atstovų ištarta frazė, kad su tokia problema jie nebuvo susidūrę. Kol neįgalus žmogus bus laikomas problema, pokyčių nebus.
– „Pojūčių“ akcija – ne pirma tokio pobūdžio iniciatyva Šiauliuose. Prieš kelerius jūsų surengtame festivalyje „Nenusigręžk“ neįgaliojo vežimėlį ir baltąją lazdelę išmėgino miesto meras, Seimo narė. Ar po jos kas nors pasikeitė?
– Visuomenės ir politikų požiūrio kaita – ilgalaikis procesas. Mus džiugina, kad po akcijos meras dažnai dalyvauja neįgaliųjų renginiuose, atidžiau įsiklauso į mūsų poreikius, kviečia mus pristatyti aktualias problemas. Neįgalieji daug dažniau įtraukiami į miesto renginius. Šiaulių dienose jau tris kartu su muzikos pasaulio įžymybėmis koncertavo „Spalvų muzikos“ orkestras. Ar mums šito gana? Ne, todėl ir surengėme dar vieną akciją. Ir tai tikrai ne paskutinis mūsų bandymas paskatinti pokyčius. Ją aptardami nusprendėme tokias akcijas rengti dažniau.
Neįgaliųjų dienos proga sumanėme surengti socialiai atsakingos įmonės rinkimus. Šįkart dėmesį sutelkėme į universalų dizainą – kvietėme šiauliečius siūlyti neįgaliesiems, senjorams ir mamoms su vežimėliais geriausiai pritaikytas įmones. Buvo galima siūlyti sveikatos, maitinimo, transporto, kultūros, sporto ir kitas įmones. Į šią apklausą įsitraukę šiauliečiai pasiūlė 8 įvertinimo vertas įmones. Visas jas apdovanosime, taip jų pavyzdžiu paskatindami sekti ir kitas.
Yra daugybė būdų į mūsų problemas atkreipti visuomenės dėmesį. Stengiamės vis kitaip paskatinti permainas, parodyti, kad visi esame vienos bendruomenės nariai, visi vieni kitais turime rūpintis, vieni kitiems padėti.
