Kodėl? Pirma, pagal to paties I.Asimovo tris robotikos dėsnius, robotas negali savo veikimu ar neveikimu padaryti žalos žmogui. Netgi jei ir apskaičiuotų, kad tokia žala proporcinga būsimam gėriui. Ar kaip ten sumakliavota naujausiose Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisose.
Antra, roboto kantrybė begalinė. Todėl jis turi daugiau laiko sąžiningai atsakinėti į nesibaigiančius vaikų klausimus nei mes, kurie, įvairių tyrimų duomenimis, tam aukojame pusvalandį per dieną.
Beje, Danijoje ir robotų gali neprireikti, nes ten kažkaip surandama bent keturias valandas laisvalaikiui, pasivaikščiojimams ir pamokų ruošimui su vaikais. Gal todėl ten ir iečių laužoma mažiau.
Trečia, labiausiai vaikas norėtų dėmesio, šilumos, pagalbos, užuojautos, pavyzdžio.
Bet ne diskusijos, kas tai gali geriausiai suteikti – du biologiniai tėvai, du įsivaikinę tėvai, vieniša mama ar netgi robotas.
Bet palikime nuošalyje fantastiką ir grįžkime į mūsų nuodėmingąją ašarų pakalnę, kurioje jau kone mėnesį kryžiuojasi naujos bangos.
Kažko jos keistokos ir dar kartą įrodo, kaip klasikinės ideologijos vis labiau nebesugeba tiksliai perteikti žmogaus pažiūrų. Vienoje barikadų pusėje tie, kurie tik nutikus kokiai nors nelaimei iškart unisonu baubia: „Kur žiūri valstybė?“
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tokius garsus jie leidžia ir netgi nelaimei nenutikus.
Pavyzdžiui, kodėl valstybė neuždraudžia saldumynų ir tiesiog cukraus? Kodėl vaikiškų žaislų reklamas leidžia?
Žodžiu, kodėl valstybė nepadaro draudimais to, ką turėtų paaiškinti vaikams patys tėvai.
Turėtų, bet, matot, laiko neužtenka. Bukus serialus žiūrėti užtenka, dar bukesniais pokštais feisbukuose dalytis irgi kažkaip suranda atspėjamą minutę, netgi socialinių tinklų profilių nuotraukose įsiamžinti su tais pačiais vaikais laiko pakanka, o, va, paaiškinti – čia jau niekaip.
Ir dėl kažkokio stebuklo šita barikadų pusė apsiverčia ir jau reikalauja, kad valstybė kuo mažiau kištųsi į šeimos gyvenimą.
Suprask, jeigu jau Senajame Testamente, Patarlių knygoje, parašyta, kad reikia vaikui rykštės negailėti, tai ir dabar toji tiesa galioja.
Senajame Testamente dar ne to prirašyta. Ten paaiškinta, kad atsipirkti nuo nuodėmių gali svilindamas nuo jaučių inkstų nuimtus taukus, betgi nepuolame dabar visi į tokius kriminališkus kulinarinius kursus nusidėję administraciniam kodeksui?
Priešingoje pusėje – irgi mažas nesusipratimas. Ten žmonės, kurie iš principo už daugiau laisvės individui, už mažiau taisyklių ir reguliavimo, žodžiu, tegul valstybė daro tik tai, kuo žmonėms pavieniui pasirūpinti neišeina.
Bet dabar jiems irgi kažkaip susipina požiūriai ir pradeda atrodyti, kad valstybės intervencija į šeimos gyvenimą yra jeigu ne gėris, tai bent jau vienintelė išeitis.
O šiaip geriausia būtų paklausti pačių vaikų. O jie, ko gero, labiausiai norėtų, kad suaugę dėdės ir tetos mažiau prasivardžiuotų. Kad nevadintų vienų avansu vaikmušiais, o kitų – juvenaliniais tolerastais.
Kad mažiau sektų pasakas apie grobiamus ir parduodamus vaikus, nes viena, kai jomis tiki penkiametis pyplys, o kita – į antrą amžiaus pusę persiritęs pilietis. Mat tada vaikui gali nebesinorėti užaugti, nes ką ten gero bepamatysi.
Taip pat vaikai norėtų, kad visą tą laiką, sugaištą mitingams, pataisoms, ginčams ir rietenoms, dėdės ir tetos praleistų su jais. Pasivažinėtų dviračiu, padėtų išspręsti uždavinį, paaiškintų, kaip įveikti dar vieną žaidimo lygį.
Ir dar, man regis, vaikai norėtų, kad suaugusieji patys išmoktų suskaičiuoti iki dešimt.
Prieš klijuodami etiketes, prieš sprogdindami emocijas, prieš priimdami sprendimus. Ir, aišku, prieš pakeldami balsą ar ranką. Ir nesvarbu, prieš ką – vaiką ar suaugusįjį.
