Šių metų vasarą kauniečių sukurtą informavimo sistemą savo autobusuose pradėjo diegti šiauliečiai ir po beveik pusmečio jau pristatė akliesiems. Tikėtina, kad šia naujove (tiesa, Kaune ji veikia jau dveji metai) susidomės ir kiti miestai, todėl jos reikalingumą ir veikimo principą aptariame išsamiau.
Paprasta, patogu, aišku
Akliesiems, savarankiškai besinaudojantiems viešuoju transportu, vienas nepatogiausių dalykų – sužinoti į stotelę atvykstančios transporto priemonės numerį. Tokiais atvejais dažniausiai klausinėjama stotelėje laukiančių žmonių. Tačiau jų tuo metu šalia neregio gali ir nebūti, ne visi žmonės geranoriškai nori padėti, ne visi išgirsta ar iškart supranta klausimą, ne visada tokiu būdu gaunama informacija yra tiksli. Net jeigu viskas klostosi sėkmingai, vis tiek tas nuolatinis klausinėjimas, daugelio neregių nuomone, tampa panašus į „išmaldos“ kaulijimą. Taigi pradėta ieškoti būdų, kaip naudojimąsi viešuoju transportu akliesiems palengvinti.
Beveik prieš penkiolika metų Vilniuje pradėta diegti informavimo sistema, pagrįsta pultelių principu: paspaudus pultelį transporto priemonėje įmontuotas garsiakalbis pranešdavo jos maršruto numerį ir kryptį. Dėl įvairių priežasčių ši sistema tarp sostinės aklųjų ir silpnaregių nesulaukė didelio populiarumo. Po kelerių metų visiems – tiek sistemos naudotojams, tiek jos kūrėjams – tapo aišku, kad ji nebus perspektyvi. Daugelis aklųjų ir silpnaregių sėkmingai naudojasi tokiomis programėlėmis kaip „Trafi“, kuri leidžia matyti ne tik dominančios transporto priemonės maršrutą ir tvarkaraštį, bet ir informaciją, po kiek minučių ji atvyks į konkrečią stotelę. Neregiui tai jau nemažai. Vis dėlto svarbiausia problema išlieka: kaip, neklausinėjant reginčių žmonių, sužinoti konkrečios transporto priemonės numerį? T
ai, kad neregį dominantis autobusas ar troleibusas turi atvykti į stotelę po trijų ar penkių minučių, dar nereiškia, kad tuo metu jis ir atvyks. Troleibusas gali skubėti ar vėluoti, jį gali aplenkti kita transporto priemonė ir į stotelę atvykti pirmoji. Kauniečiai išsikėlė tikslą išvengti šio nepatogumo: jie sukūrė mobiliąją programą, realiu laiku teikiančią garsinę informaciją apie atvažiuojančią transporto priemonę.
Programėlė veikia „Bluetooth“ ryšiu: transporto priemonėje įmontuotos aktyviosios žymos (angl. Beacon) šiuo ryšiu siunčia informaciją tiek į vartotojo telefoną, tiek į autobusų stoteles. Telefonas šią informaciją „pasigauna“ ir paskelbia balsu. Taigi transporto priemonės numerį ir maršrutą neregys išgirsta ne iš joje įmontuoto garsiakalbio, bet iš savo rankoje ar kišenėje laikomo mobiliojo įrenginio. „KVT balsas“ buvo pritaikytas ne tik akliesiems, bet ir silpnaregiams: jame galima keisti teksto ir fono spalvas, šrifto dydį.
Saulius Kavaliauskas buvo vienas pirmųjų kauniečių, „KVT balsą“ išbandžiusių praktiškai. „Pats esu silpnaregis, – sako S. Kavaliauskas. – Dieną dar galiu šį tą įžiūrėti, bet prieblandoje jau ieškau pagalbos. Dabar mano pagalbininkas yra ši programėlė. Aklas žmogus negali stovėti stotelėje ir naršyti telefone. Jis turi ruoštis įlipti iš anksto, todėl programėlė turi dar vieną gerą savybę – perspėja, kada transporto priemonė atvyks.“ Kiti Kaune gyvenantys aklieji ir silpnaregiai programėlės kūrėjams irgi negailėjo gerų žodžių: paprasta, aišku, nesudėtinga išmokti naudotis!
Jau prieš dvejus metus vienas mobiliosios programos kūrėjų Paulius Lengvenis sakė: „Programėlę vertiname kaip socialinio pobūdžio projektą, todėl tik džiaugsimės, jeigu ji paplis ir kituose miestuose, juolab kad visa informavimo sistema nesudėtinga, greitai sumontuojama. Vaizdžiai kalbant, į nedidelę kvadratinę dėžutę – mobiliąją žymą – užtenka įkišti du laidus, kad ji gautų maitinimą ir pradėtų siųsti informaciją į mobilųjį įrenginį, kuris neregiui ją paskelbtų balsu.“
Prireikė beveik pusmečio
Per dvejus metus kauniečių sukurta programėlė buvo tobulinama ir dabar vadinasi „Transporto balsas“. Tokia ji ir pasiekė Šiaulius.
„Iš aklųjų ir silpnaregių dažnai sulaukdavome skundų, kritikos dėl miesto autobusuose blogai veikiančių švieslenčių, nepakankamos informacijos apie į stotelę atvykstančią transporto priemonę, – pasakoja UAB „Busturas“ plėtros ir marketingo vadovė Rigita Tijūnaitienė. – Panorome jiems padėti ir kartu padaryti ką nors tikrai naudinga miestui. Svarstėme įvarius variantus, bandėme užsienietiškas mobiliąsias programas.
Daugelis jų nemokamos, lyg ir tiktų, bet sukurtos tik angliškai suprantantiems vartotojams. Pasirinkome savą, lietuvišką, kauniečių sukurtą informavimo sistemą, o „Kauno autobusai“ ją perdavė neprašydami jokio užmokesčio. Į 100 stotelių sumontavome 100 specialių, į neregio telefoną informaciją perduodančių žymų. Programėlę „Transporto balsas“ žmonės nemokamai gali atsisiųsti iš „Google Play“.
Įdiegti naują informavimo sistemą Šiauliuose užtruko apie pusmetį, tačiau, pasak R. Tijūnaitienės, labai norint galima apsisukti ir greičiau. „Sistemą pradėjome diegti vasarą, reikalingi specialistai atostogavo, todėl darbai užsitęsė. Manau, kad tokio dydžio mieste kaip Šiauliai šią sistemą būtų galima įdiegti per 3–4 mėnesius“, – sakė „Busturo“ atstovė. Pašnekovė neslėpė: naujoji sistema – įranga, testai, montavimo ir paleidimo darbai – šiauliečiams kainavo apie 35 tūkst. eurų. Daug tai ar mažai, galima spręsti iš to, kad vilniečiai, kurdami savą viešojo transporto informavimo sistemą, kalba apie 10–15 kartų didesnę sumą.
Paklausta, kaip jos bendrovė sužinojo apie kauniečių sistemą, R. Tijūnaitienė sakė, kad tai nebuvo jokia paslaptis. Nuo 2016 metų apie tai žinojo visos viešojo transporto kompanijos. Pasak jos, galėtų būti viena sistema visoje Lietuvoje – būtų mažiau sąnaudų diegiant, būtų lengviau palaikyti ir tobulinti. „Neturėtų atsitikti kaip su e. bilietu: visi miestai įsidiegė, bet kiekvienas skirtingai“, – sakė „Busturo“ atstovė.
Ar lengva išrasti dviratį
2015 m. viduryje, reaguojant į Vilniuje gyvenančių aklųjų ir silpnaregių nepasitenkinimą prieš dešimtmetį įdiegta pultelių pagrindu veikiančia informavimo sistema, buvo iškelta graži ir inovatyvi „kalbančio miesto“ idėja. Jos pagrindą sudarytų miesto viešosiose erdvėse, transporto priemonėse ir visur, kur reikia, sumontuoti garsiniai švyturiai. Kaip jie veiktų (valdomi mobiliuoju telefonu ar specialiu pulteliu), jau techniniai sprendimai.
Kol vilniečiai laužė galvas, kas, ką ir kaip turėtų daryti, kauniečiai padarė net pradėję vėliau. Sostinės akliesiems kilo klausimas: ar Vilniaus miesto savivaldybė negalėtų, užuot kūrusi savą, tiesiog perimti kauniečių sukurtą sistemą? Juolab kad mobiliosios žymos, kurių pagrindu ji veikia, yra ne kas kita kaip tie patys garsiniai švyturiai.
2016 m. pabaigoje Vilniaus miesto savivaldybės Elektroninio miesto departamento vadovas Jonas Pidkovas netikėtai užkluptas negalėjo pasakyti ar pažadėti nieko konkretaus. Jis pripažino, kad kauniečių pasirinktas sprendimas vertas dėmesio ir Vilniaus savivaldybę galėtų sudominti, paprašė atsiųsti daugiau informacijos.
Bėgo laikas, bet iš savivaldybės žinių nebuvo. Pagaliau 2017 m. viduryje paaiškėjo – vilniečiai kurs savą sistemą, kuri, suprantama, bus pranašesnė už kauniečių. Šių metų sausio pradžioje įvyko pirmasis sistemą kuriančių savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ specialistų ir aklųjų atstovų susitikimas. Jame aklieji supažindinti su būsimos sistemos principais. Kertiniai jos stulpai – internetas, neregio turimas specialus pultelis ir transporto priemonėje įtaisytas garsinis švyturys.
Atitinkamoje interneto svetainėje neregys ar silpnaregis susikurtų paskyrą, kurioje pasižymėtų konkretų maršrutą, kuriuo planuoja vykti. Pasak „Susisiekimo paslaugų“ darbuotojų, daugiau nieko daryti jam nereikėtų. Neregio pažymėtą maršrutą „matytų“ tuo maršrutu važiuojanti transporto priemonė, o jo turimas pultelis, veikiantis „Bluetooth“ ryšiu, suaktyvintų toje priemonėje esantį garsinį švyturį. Suaktyvintas švyturys informuotų apie atvykusį į stotelę reikalingą troleibusą ar autobusą. Sistemos privalumas: „kalbėtų“ tik ta transporto priemonė, kuri neregiui ar silpnaregiui reikalinga, kitos – tylėtų.
Ne vienam neregiui kilo klausimas, ką daryti žmonėms, kurie patys nesinaudoja nei kompiuteriais, nei išmaniaisiais įrenginiais, o tokių tarp vyresnio amžiaus aklųjų ir silpnaregių esama nemažai. Deja, panašaus pobūdžio klausimus uždavinėti kol kas tiesiog nėra prasmės, nes nėra pačios informavimo sistemos. Dabar jau tikrai aišku, kad sistema nepradės veikti nei šių metų pabaigoje, nei pirmaisiais ateinančių metų mėnesiais.
Taigi nuo kauniečių sukurtos ir įdiegtos nesudėtingos ir tikrai nebrangios viešojo transporto sistemos praeis mažiausiai dveji su puse, o gal ir visi treji metai. Įmonės „Susisiekimo paslaugos“ atsakingų darbuotojų teigimu, sistemos kūrimas ir diegimas vėluoja, nes derinamos techninės specifikacijos. Neoficialiai išsakoma ir kita priežastis: sukurti ir įdiegti sistemą kainuotų apie pusę milijono eurų – ieškoma pigesnių variantų. Jeigu tokia ar panaši suma tikrai reikalinga, tada daugiau negu keista, kodėl vilniečiai nepasinaudojo jau sukurtu produktu. Net jeigu būtų reikėję jį patobulinti ar pataisyti, būtų kainavę mažiau, ir jau galėtume kalbėti apie rezultatą.
Neįgalieji kai kada ironiškai juokauja, kad jie yra tarsi višta, dedanti auksinius kiaušinius – tas socialinis sluoksnis, kuriuo prisidengus galima „prasukinėti“ abejotinos vertės projektus... Vadinamieji įgalieji dažnai nuoširdžiai nesupranta, ko tiems neįgaliesiems dar reikia! Vis dėlto dėl vilniečių kuriamos daugelį kartų brangesnės informavimo sistemos kyla daugybė klausimų ir kol kas nėra nė vieno atsakymo.
