Švedijos pavyzdys
Prieš diskusiją VDU atidaryta LNF drauge su Švedijos institutu parengta paroda „Accessibility“. Po Lietuvą keliaujančioje parodoje pristatomi 42 neįgalių žmonių portretai ir istorijos iš Lietuvos, Latvijos ir Švedijos.
Atidarydama parodą Švedijos Karalystės ambasadorė Lietuvoje Maria Christina Lundqvist sakė, kad šie portretai turi mus įkvėpti ginti negalią turinčius žmones. Pasak ambasadorės, šiuo metu pagrindinis Švedijos valstybės politikos neįgaliųjų klausimais tikslas – negalią turinčius žmones skatinti aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, priimant šalies sprendimus. Švedijoje atsikratyta požiūrio į neįgaliuosius kaip socialinės paramos gavėjus. „Dabar su neįgaliaisiais susiję klausimai vertinami kaip demokratijos ir žmogaus teisių klausimai. Žmonės, turintys negalią, kaip ir visi turi teisę gyventi oriai, nepaisant negalios, kaip įtvirtinta Neįgaliųjų teisių konvencijoje“, – pabrėžė ambasadorė.
Žmogaus teisės neturi priklausyti nuo to, kas esi
Diskusija apie negalią turinčių moterų situaciją surengta „Baltojo kaspino festivalio 2018“ programoje. Šis labdaros ir paramos fondo „Frida“ organizuojamas festivalis yra kultūrinių prevencinių renginių ciklas, skirtas tarptautinei akcijai „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“.
Švedijos Karalystės ambasadorė šia proga perskaitė pranešimą „Švedijos kelias kovoje su smurtu prieš moteris“. „Smurtas lyties pagrindu gali pasireikšti bet kur ir bet kuriam, – sakė M. Ch. Lundqvist, pabrėždama, jog turi būti užtikrinta, kad visos moterys jaustųsi saugios. – Jūsų žmogaus teisės neturėtų priklausyti nuo to, kas esate ar ką išgyvenote.“
Įtraukties ir lygių galimybių pavyzdys – bendrovė „Rimi Lietuva“. Diskusijoje dalyvavo šios bendrovės vidinės komunikacijos vadovė Giedrė Simanauskaitė ir produktų vadovė Julija Dulko. Pasak G. Simanauskaitės, „Rimi Lietuva“ siekia įgyvendinti įvairovės principą. Šiuo metu bendrovėje dirba 3200 darbuotojų, iš jų 130 turi įvairių negalių.
Negalią turinti Julija, dviejų vaikų mama, bendrovėje pradėjo dirbti prieš 12 metų. „Aš gimiau turėdama negalią, nežinau, ką reiškia gyventi be jos. Sunkiausias laikotarpis buvo paauglystė, patirdavau ir mokinių, ir mokytojų patyčių. Savo darbe jaučiuosi labai gerai, jaučiuosi vertinama“, – kalbėjo J. Dulko.
Neįgalios moterys turi tapti matomos
Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto narys, VDU profesorius Jonas Ruškus neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau surengta diskusija tokia tema. Jo teigimu, nors Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra specialus mergaičių ir moterų teisėms skirtas straipsnis, kuriame nurodoma, jog negalią turinčios moterys ir mergaitės turi tokias pat lygias teises ir jos negali būti diskriminuojamos, vis dėlto jų teisės pažeidžiamos visose pasaulio šalyse.
„Visų negalią turinčių žmonių situacija yra dramatiška, bet neįgalių moterų dar blogesnė, nes jos į diskriminacines sąlygas patenka ir dėl negalios, ir dėl lyties“, – sakė žmogaus teisių ekspertas. Jo teigimu, moterys dažnai patiria daugialypę arba susikertančią diskriminaciją dėl negalios, lyties, amžiaus, skurdo. Deja, antidiskriminaciniuose įstatymuose daugialypė diskriminacija nėra įvardijama kaip didesnė.
Pasak profesoriaus, viena iš labiausiai pažeidžiamų moterų teisių yra teisė į lytinę ir reprodukcinę sveikatą dėl sveikatos paslaugų neprieinamumo, nepakankamos tų paslaugų kokybės, lytinio švietimo nebuvimo. Labiausiai pažeidžiamos yra moterys, turinčios psichosocialinę negalią – jos laikomos netinkamos motinystei, šeimai. „Neigiami stereotipai, stigmos negalią turinčių moterų atžvilgiu pasireiškia visu žiaurumu. Vienas labiausiai mane sukrečiančių dalykų yra teisių į kūno integralumą pažeidimas, kai neįgalioms moterims atliekama prievartinė sterilizacija“, – sakė J. Ruškus.
Pasak jo, tam, kad būtų realizuotos neįgalių moterų teisės, būtinas jų pačių dalyvavimas politiniame gyvenime. Reikia kurti moterų, turinčių negalią, politines organizacijas, siekti, kad visuose neįgalių žmonių teises reglamentuojančiuose įstatymuose moterų klausimai būtų keliami atskirai, kad moterys, turinčios negalią, taptų matomos, nes, profesoriaus nuomone, „nematomumas lemia apsaugos nuo smurto ir prievartos trūkumą“.
J. Ruškus pastebėjo, kad, nors Lietuvoje yra daug krizių centrų, vis dėlto net ir ten negalią turinčios moterys lieka pamirštos. Jo nuomone, negalios aspektas turi atsirasti visur, kur teikiama pagalba smurtą patiriančioms moterims.
Fakultatyvinis protokolas – neišnaudota galimybė
JT Komiteto dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo (CEDAW) pirmininkė prof. Dalia Leinartė pabrėžė, kad JT Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims yra pats svarbiausias, plačiausiai pripažintas dokumentas, kuriame įtvirtintos moterų teisės ir lyčių lygybė. Nors konvencijoje nėra specialaus neįgalioms moterims ir mergaitėms skirto straipsnio, neįgalių moterų teisės minimos 16-oje jos straipsnių.
Veiksminga kovos su diskriminacija ir smurtu priemonę D. Leinartė pavadino Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims fakultatyvinį protokolą. Moterys, gyvenančios šį protokolą ratifikavusiose šalyse, turi teisę kreiptis tiesiai į komitetą su individualiu skundu, jeigu prieš tai nesulaukta pagalbos savo šalies teismuose.
Profesorės teigimu, jos vadovaujamas komitetas gauna šimtus skundų iš įvairių pasaulio šalių. Komitetą pasiekia net pieštuku parašytų skundų, kuriuose moterys iš skurstančių šalių surašo savo problemas. Iš Lietuvos, kuri šį dokumentą ratifikavo 2000 metais, iki šiol negautas nė vienas skundas. Ar tai rodo, kad Lietuvoje situacija geresnė? „Visiškai ne, – sako D. Leinartė, – tai rodo informacijos trūkumą: iš tiesų niekas nežino apie JT Konvenciją, apie protokolą ir apie tokią galimybę teikti skundus. Nevyriausybinės organizacijos galėtų skleisti žinią, kad moterys turi tokią galimybę ieškoti pagalbos.“
D. Leinartė paminėjo ir kitą fakultatyvinio protokolo suteikiamą galimybę – pateikti skundą apie sisteminį ir labai rimtą diskriminacijos arba smurto atvejį šalyje. Gavę skundą, komiteto ekspertai atlieka tyrimą, ir jei skundas patvirtinamas, komiteto komanda vyksta į tą šalį ir atlieka išsamų tyrimą. Profesorės teigimu, buvo atlikti du tokie tyrimai dėl moterų padėties Filipinuose ir Šiaurės Airijoje.
Pasak D. Leinartės, Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, kaip ir Neįgaliųjų teisių konvencijoje, tvirtinama, kad negalią turinčioms moterims turi būti užtikrinta seksualinės ir reprodukcinės sveikatos priežiūra, informacijos ir kontraceptinių priemonių prieinamumas.
Šiais metais Komitetas dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo kartu su Neįgaliųjų teisių komitetu priėmė, pasak D. Leinartės, revoliucinį pareiškimą, kuriame sakoma, kad negalią turinčių moterų sprendimai dėl savo kūno vertinami kaip asmeniniai ir neliečiami. Pareiškime taip pat sakoma, kad valstybė privalo užtikrinti, jog moters sprendimai reprodukciniais ir sveikatos klausimais būtų laisvi ir nepriklausomi ir taip negalią turinčios moterys būtų apsaugotos nuo priverstinių abortų, kontraceptikų vartojimo ir sterilizacijos prieš jų valią ar be jų sąmoningo sprendimo.
Nevyriausybinių organizacijų atsakomybė
LNF atstovės Lina Gerbenčiūtė ir Agnė Susnytė pristatė negalią turinčių moterų problemas, kurios yra identifikuojamos ES. Dažniausiai pažeidžiamos moterų teisės į lytinę reprodukcinę sveikatą, į būsto neliečiamybę ir šeimos gyvenimą, neįgalios moterys negali naudotis sveikatos priežiūros infrastruktūra ir įranga, visiškai neatsižvelgiama į intelekto sutrikimų turinčių moterų pasirinkimo teisę – už jas sprendimus priima tretieji asmenys. Be to, neįgalios moterys dažniau išstumiamos iš darbo rinkos, apsunkintas jų švietimas, jos beveik neturi galimybių dalyvauti politiniame visuomenės gyvenime.
LNF atstovės pabrėžė, kad informacijos apie negalią turinčių moterų situaciją Lietuvoje beveik nėra. 2014 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba inicijavo negalią turinčių moterų padėties Lietuvoje tyrimą, kuris atskleidė, kad viena pagrindinių problemų – neįgaliųjų organizacijos atstovauja negalią turintiems asmenims, moterims atstovaujančios organizacijos atstovauja moterims, bet neatstovaujama negalią turinčioms moterims.
„Žinot, padėsiu aš tuos lapus ir statistikas į šonus“, – sakė viena iš pranešėjų Agnė, užvertusi paruoštus lapus su pranešimo tekstu ir pasidalijusi skaudžia asmenine patirtimi. Jos teigimu, smurtą ar prievartą patyrusios neįgalios moterys niekur pačios nesikreipia, nes nemoka savimi pasirūpinti, pačios jaučiasi kaltos dėl to, kas joms atsitiko. Todėl, jos nuomone, reikia keisti sistemą, ruošti socialinius darbuotojus, kurie atpažintų smurto atvejus ir padėtų aukoms, taip pat būtina šviesti pačias neįgalias moteris, policijos ir kitų įstaigų darbuotojus, visą visuomenę.
D. Leinartės įsitikinimu, žmogaus teisių klausimu aktyvesnės turėtų būti nevyriausybinės organizacijos – šiuo metu jų per mažai, jų veikla per daug vienoda: „Kitose šalyse tokios organizacijos užsiima daug įvairesne veikla. Yra daug neturtingesnių šalių, kur demokratijos lygis gerokai žemesnis, bet iš jų gauname daugybę skundų dėl moterų situacijos.“
J. Ruškus dar kartą palinkėjo Lietuvoje įsteigti negalią turinčių moterų asociaciją, kuri siektų dalyvauti visuose politiniuose valstybės sprendimuose. Diskusiją moderavusi LNF komunikacijos projektų vadovė Simona Aginskaitė renginį baigė optimistiškai: „Tikėkimės, kad turėsime tokią asociaciją, o gal dar ir roko grupę, kad neįgalios moterys būtų dar geriau matomos.“
