Esu Vilniaus licėjaus dvyliktokas ir vargu ar galėčiau pateikti kažkokį gatavą receptą, ką reikia keisti mūsų švietimo sistemoje. Suprantu, kad švietimas yra didžiulė, sudėtinga mašina, kurioje ką nors remontuoti ar tvarkyti reikia jai riedant.
Tai didžiulis iššūkis, todėl bet kokius pakeitimus reikia daryti atsakingai, ieškant kiek įmanoma platesnio sutarimo. Iš arti matydamas mokytojų darbą galiu pasakyti, kad šios profesijos žmonės yra nusipelnę didžiulės pagarbos.
Būtent tai turėtų būti atskaitos taškas bet kokioms pertvarkoms. Man visada atrodė, kad jei mokytojo pareiga yra gerai išmokyti, tai mokinio pareiga yra ne tik gerai mokytis, bet ir kiek leidžia galimybės padėti mokytojui kuo geriau, efektyviau dirbti savo darbą. Tik iš tokio bendradarbiavimo gali atsirasti kažkas vertingo.
Sakoma, kad kiekvienas turi pradėti nuo savęs, todėl nesiūlydamas globalių receptų, kaip viską padaryti geriau, trumpai papasakosiu, nuo ko pradėjau aš pats. Vasarą savanoriauju, bendradarbiaudamas su viena privačia mokykla mokau vaikus anglų kalbos.
Kartą su būreliu vaikų vaikštinėdami miesto centre nusprendėme pasifotografuoti prie Seimo. Staiga prie mūsų grupelės prieina Seimo narys Algirdas Butkevičius, teiraujasi, ką veikiame. Įsišnekėjome, pakvietė užeiti, pabendrauti, davė paskaityti savo jaunimo lyderystės programą „Svajok, veik, nebijok“.
Bekalbant atsirado mintis, kaip įvertinus mūsų kaip mokinių galimybes įmanoma prisidėti prie pozityvios veiklos. Taip atsirado idėja suteikti vaikams galimybę gauti nemokamą korepetitorių pagalbą. Visi žinome, kiek ką reiškia geras korepetitorius ir kiek jis kainuoja.
Mūsų sumanymas buvo ne pakeisti profesionalių korepetitorių paslaugas, o padėti ir mokytojams, ir mokiniams padedant paruošti namų darbus, išsiaiškinant temas, kurioms tereikia bendraamžių ar kiek vyresnių moksleivių pagalbos.
Iš pradžių mano draugai į šią idėja žvelgė gana skeptiškai, tačiau dabar jau esame didelis bendraminčių būrys. Remiantis A.Butkevičiaus jaunimo lyderystės programa buvo sukurta programa „Noriu mokytis“, užregistruota visuomeninė organizacija „Kartu tikrai galime“.
Organizacija turi apie 150 savanorių gimnazistų ir daugiau kaip 60 dalyvių, kurie gali registruotis tinklalapyje https://www.kartutikraigalime.lt/. Dabar veikiame patalpose Vilniaus licėjaus, kurio direktorius Saulius Jurkevičius taip pat ėmėsi globoti šią idėją, tačiau turime planų plėstis į kitus miestus ir net rajonus.
Suprasdamas, kad gryno entuziazmo nepakanka, kad motyvaciją vis dėlto reikia sustiprinti, A. Butkevičius atkreipė dėmesį į galimybę aktyviems savanoriams, stojantiems į Lietuvos aukštąsias mokyklas, pridėti ketvirtį balo ir tuo aktyviai rūpinosi.
Ši mano patirtis rodo, kad kartais nereikia piktai ir apibendrinančiai kritikai atiduoti visą energiją, nes jos gali nepakakti paprastiems, bet labai reikalingiems darbams.
Tiesa, dar reikia, ypač pradiniuose etapuose, padrąsinimo, patarimo ir supratingumo, kurį pademonstravo Seimo narys A.Butkevičius, tačiau manau, jei geriau galvotume apie politikus, kuriuos patys žmonės išsirenka, ne taip piktai apie juos šnekėtume, jiems patiems būtų didesnė motyvacija ieškoti ir paremti tuos, kurie nori kažką Lietuvoje pakeisti.
