Ukraina pademonstravo, kad nepripažįsta ne tik de jure, bet ir de facto, jog Krymas priklauso Rusijai, ir savo teritorijoje gali elgtis pagal savo taisykles neprieštaraudama tarptautinėms.
Tuo metu Rusija visam pasauliui vaizdžiai parodė (gerai nufilmuota), kad de facto Kryme ji šeimininkė. Be to, Maskva aiškiai leido suprasti, kad kitas panašus atvejis baigsis laivų paskandinimu. Kitaip sakant, karu.
Dalis apžvalgininkų teigia, jog tai tik vienas epizodų Rusijos agresijos grandinėje, kiti spėlioja, kas už šio incidento slypi. Mano nuomone, už šio įvykio vis aiškiau matyti labai prastas Rusijos ir Ukrainos santykių ateities scenarijus.
Ukrainos prezidentas P.Porošenka daug kartų yra pranešęs apie grėsmes šaliai. Dalis jų pasitvirtino, dalis – ne, ir net pripratom prezidento įspėjimus apie artimą pavojų sieti labiau su Ukrainos vidaus politika, partinėmis kovomis.
Bet pastarųjų dienų P.Porošenkos kalbėjimas apie galimą plataus masto karinį susidūrimą su Rusija man atrodo labiau įtikinamas nei ankstesni. Ir ne todėl, kad visuomenei buvo parodyta iki šiol slapta žvalgybos medžiaga. Ir ne vien su prezidento rinkimais Ukrainoje tai susiję. Priežastys – proceso vidinėje logikoje.
Penkerių metų pomaidaninė Ukrainos ir Rusijos santykių istorija sparčiai, per rankos pirštais suskaičiuojamus mėnesius, juda kulminacijos link. Ir tame lūžio taške vis mažiau tikimybės, kad rimčiausias per pastarąjį dešimtmetį konfliktas Europoje būtų išspręstas politinėmis ar diplomatinėmis priemonėmis.
To sprendimo pavadinimas yra karas. Ne informacinis, hibridinis, pozicinis ar dar koks nors, bet tikras konvencinis karas su karštojo karo priemonėmis ir aukomis.
Visi konfliktai tarp valstybių turi tas pačias sudedamąsias dalis. Iki tam tikro momento kilusią priešpriešą galima užgesinti, pereiti į net ilgalaikes pusiau diplomatines, pusiau informacinio karo stumdynes, bet konfliktui pasiekus finišo tiesiąją atgal kelio nebėra, procesas nebegrįžtamas.
Šitokioje finišo tiesiojoje dabar yra Rusija ir Ukraina. Viską, kas vyksta propagandinių mūšių laukuose, – kaltinimus, demaskavimus, insinuacijas, įtikinėjimus, moralizavimus, graudenimus – galima išmesti į šiukšlių dėžę, nežiūrėti ir neklausyti, nes tai neatskleidžia tikrosios padėties.
Tikroji istorija rutuliojasi kariniuose štabuose, galimų karinių susidūrimų variantuose, ironiškai stebint, kas yra kalbama ir įsivaizduojama viešojoje erdvėje.
Net neabejoju, jog Rusija yra metusi į Ukrainą geriausias žvalgybos operatyvines pajėgas ir net formuodama nuomonę tarptautinėje erdvėje gal mielai palaiko savo įvaizdį iš Solsberio intermedijos. Pritariu P.Porošenkai, kad tai, kas vyksta aplinkui Ukrainą ir pačioje šalyje, nėra cirkas.
Gal dėl to ir karinė padėtis? Nors abejoju, ar tai laiku priimtas sprendimas. Tai gali atsisukti ir prieš patį P.Porošenką, nes nesant konkrečios reglamentacijos vietos valdžia gali savavaliauti.
Įspūdingas Kerčės tiltas – rimtas strateginis statinys, kurį Maskva saugos ir gins, kaip sakoma, ragais ir nagais. Į Krymą rieda solidi Rusijos karinė technika. Krymas virsta Rusijos karine tvirtove. Laikui bėgant – gal ir neprieinama.
Rinkimai Donbase ir Luhanske, kuriuos pasmerkė net JTO, – anaiptol ne spektaklis. Jie orientuoti į referendumus dėl prisijungimo prie Rusijos. Laikas – ne Kijevo sąjungininkas. Ar verta spėlioti, kokios mintys ateina į galvą Ukrainos vadovams ir kariškiams? Ar įmanoma išvengti plataus masto karinio susidūrimo tarp Ukrainos ir Rusijos?
Viskas priklauso nuo Vakarų Europos pozicijos. Akivaizdu, kad po Kerčės incidento Vokietija ir Prancūzija sutriko. Nežino, ką daryti ir JAV. Visi pajuto dar aštresnį, nei buvo, parako kvapą. Sustiprinsime sankcijas Rusijai – jau skamba kaip atsikalbinėjimas ir laiko vilkinimas. P.Porošenka šaukiasi NATO pagalbos. NATO vadovas atsakinėja pabrėžtinai abstrakčiai.
Vakarai nepataikauja V.Putinui ir netirta prieš Rusijos ginklą. Atsakingi politikai žino klaidingo sprendimo pasekmes. Nesunku nuspėti, kad Vakarai taip pat tikisi pasverto ir subalansuoto Ukrainos vadovų elgesio.
Tačiau jau dešimtyje Ukrainos regionų paskelbta karinė padėtis, o tai savaime diktuoja politikų kalbėjimo stilių bei sprendimus.
Karinė padėtis yra ir spąstai politikams. Po mėnesio ją reikės atšaukti arba pratęsti. Atšaukus reikės aiškinti, kad grėsmės nebėra, o tai savaime kels įtarimą, kad jos ir nebuvo. Pratęsus reikės pagrįsti, kodėl jos nėra kituose regionuose.
Karinė padėtis visada susijusi su nenuspėjama gyventojų reakcija, pakilusia emigracijos banga, o apribojus išvažiavimą – ir su maištais. Maištai gali būti ir pakurstyti, tai savaime verčia į darbą įkinkyti jėgos struktūras, saugumo pajėgas.
Prasidėjus tokiems kariniams veiksmams, kuriuos pranašauja P.Porošenka, kaip elgsis Baltarusija ir Lenkija? Kas priims pabėgėlius? Ukrainos siena su Rusija bus uždaryta. Plačiai vartus atidarys Lietuva? Ar mes pasiruošę tam? Negąsdinu. Tik prognozuoju ir klausiu.
Vis dėlto ar galėjo Ukrainos istorija pasisukti kitaip?
Istorikai nemėgsta tariamosios nuosakos. Apžvalgininkams – leistina. Kartais savęs klausiu: o kodėl tapusi nepriklausoma Ukraina nepasuko Vakarų kryptimi? Juk B.Jelcino vadovavimo Rusijai laikais tai buvo galima padaryti pigiau grybo.
