Išbandė naują troleibusą
Kol kas į sostinę atvykę tik pirmieji nauji „Solaris Trollino 12“ žemagrindžiai troleibusai. Planuojama, kad visi į miestą atvažiuos per artimiausius du ar tris mėnesius. Pirmąjį troleibusą išbandyti suteikta galimybė ir asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ atstovams. Jie kartu su kitais vilniečiais turėjo progą nuo Antakalnio žiedo naujuoju troleibusu nuvažiuoti iki stoties ir grįžti atgal. Bevažiuodami keleiviai klausėsi pasakojimų apie sostinės ir troleibusų transporto istoriją.
Pirmosios negalią turinčių žmonių nesėkmės – jau patenkant į transporto priemonės saloną. Ties galine Antakalnio stotele šaligatvio kraštas per aukštas, tarp šaligatvio ir tiltelio neįgaliojo vežimėliui įvažiuoti susidaro kone dešimties centimetrų tarpas. Troleibusas turėtų šiek tiek pakilti aukštyn, kad tiltelis ant šaligatvio krašto nugultų patogiai, deja, kaip išsiaiškiname, troleibuso paaukštėjimo funkcija ima veikti tik tada, kai jo durys uždarytos. Geranoriškas vairuotojas pavažiuoja toliau, bando rasti žemesnį šaligatvio bortelį. Nepavyksta.
„Be aplinkinių pagalbos įvažiuoti į troleibuso saloną – jokių šansų. Būtina kito žmogaus pagalba. Jei kurioje nors iš stotelių šaligatvio kraštas bus aukštesnis – viskas, kyla didelė grėsmė išvirsti. Aš esu gana stiprus fiziškai, tačiau nerizikuočiau, o ką kalbėti apie tuos žmones, turinčius negalią, kurių rankos – silpnesnės? Bandymas patekti į troleibuso saloną ar išvažiuoti iš jo gali būti pavojingas sveikatai ar net gyvybei“, – konstatuoja asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos narys Ričardas Dubickas.
Nemažai esminių trūkumų negalią turintys žmonės pastebi ir troleibuso salone. „Daugybę kartų kartojome miesto vadovams, vežėjų atstovams, kad už vietos neįgaliojo vežimėliui pasistatyti turi būti paminkštinta sienelė. Naujuosiuose troleibusuose ir vėl ties vežimėlio tvirtinimo vieta – atlenkiamos sėdynės. Nejaugi taip sunku suprasti, kad aštrūs jų kampai žeidžia vežimėlyje sėdinčių keleivių nugaras?“ – retoriškai klausia R. Dubickas.
Važiavimas – it supynės
Naująjį troleibusą išbandyti panorusi asociacijos atstovė Agnė Susnytė, patekusi į saloną padedama palydovo, bando pritvirtinti vežimėlį specialiu diržu. Nepavyksta. Neįgaliajam skirta vieta – per dvi sėdynes, diržo tvirtinimo vieta – pačiame kampe, tad neįgaliajam vežimėlyje savarankiškai jos pasiekti neįmanoma. Prisisegus diržą vežimėlis saugiai neprisitvirtina, jis nestabilus, juda tiek pirmyn ir atgal, tiek ir į šonus. „Kol troleibusas įveikė atstumą nuo Antakalnio iki stoties ir atgal, nuolat besisūpuojant galvoje gimė šūkis: „Ratuotieji, lauko aikštelėse sūpuoklės jums nepritaikytos, taigi kviečiame išbandyti naujus Vilniaus troleibusus! Pasisūpuosite ant dviejų ratų, išmoksite išlaikyti pusiausvyrą. Jūros liga garantuota“, – sarkastiškai kalba Agnė.
Ji sako, kad važiuodama stipriai susitrankė nugarą į aštrius sėdynės kampus. „Ir čia – padedama palydovo, kuris prilaikė mane iš šono, laikė pakišęs po nugara savo ranką. Troleibusas stabteli – vežimėlis pasislenka, paskui grįžta atgal. Taip ir sūpuojiesi, iki pykinimo. Dažniau tenka važinėti naujais sostinės autobusais, ten situacija kur kas geresnė“, – sako Agnė.
Pasak jos, vieta neįgaliojo vežimėliui pasistatyti tokia nepatogi, kad jos tiesiog nereikia. Kur kas geriau sėdėti priešingoje pusėje, neprisisegus diržu, kur keleivio nugara apsaugota, kur nėra aštrių sėdynės kampų. „Vis tiek už turėklo laikytis reikia lygiai taip pat stipriai, kaip ir prisitvirtinus diržu. Jei žmogaus rankos nėra tvirtos, būtinai reikia lydinčiojo asmens. Savivaldybės atstovai giriasi dėl to, kad naujosiose transporto priemonėse sumontuoti USB lizdai, veikia belaidis internetas. Tačiau ar šios opcijos tikrai labai reikalingos keleiviams? Ar nebūtų geriau, jei troleibusai būtų geriau pritaikyti tėvams su vaikų vežimėliais, vyresnio amžiaus žmonėms, neįgaliesiems?“ – retoriškai klausia Agnė.
Be to, pasak jos, troleibuso salono viduryje vietos palikta per mažai. Jei čia jau įsitaisiusi mama su kūdikio vežimėliu, neįgalusis vežimėlyje paprasčiausiai netilps.
Ričardas piktinasi ir dėl neužsižiebiančių vairuotojo iškvietimo mygtukų ties vežimėlio statymo vieta. „Jau dvejus metus kartoju, kad neįgalus žmogus, paspaudęs vairuotojo iškvietimo mygtuką, turi žinoti, ar jis suveikė, ar vairuotojas sustos reikiamoje stotelėje. Kai kurie vairuotojai pabrėžia specialiai išjungiantys informavimo sistemą, nes mygtukus spaudžioja vaikai. Informacinio stendo, kur įsižiebtų žinia, kad vairuotojas informuotas, nėra. Kiek būta susitikimų su vežėjų atstovais, kiek demonstravome, kaip turėtų būti, kad būtų patogu įvairių negalių turintiems žmonėms. Apie tai kalbėjome su miesto bei vežėjų atstovais ir gegužę, kai buvo pristatomi nauji autobusai. Mums pažadėta, kad trūkumai bus pašalinti. Deja, išbandome naujus troleibusus, ir problemos vėl tos pačios. Kaip bendrauti su miesto vadovais, kurie mūsų negirdi ir nenori girdėti?“ – kalba Ričardas ir priduria, kad toks viešasis transportas, koks įsigyjamas mūsų sostinėje, neįmanomas nė vienoje vakarų šalyje.
Kodėl nepadaryti tinkamai?
Regos ir judėjimo negalią turintis asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos narys Martynas Vitkus apžiūrėti naujo troleibuso atvyko net iš Kauno. Jis sako, kad jo miesto vežėjai visada atsižvelgia į neįgaliųjų pastabas, Kauno viešasis transportas vis geriau pritaikomas žmonėms, turintiems įvairių negalių. Ypač patogi regos negalią turintiems žmonėms skirta mobilioji programėlė, kurios naudotojui pranešama apie atvažiavusį autobusą ar troleibusą. Ją kuriant bei išbandant aktyviai dalyvavo ir žmonės, turintys regos negalią, taip pat – Martynas. Po kelionės naujuoju sostinės troleibusu ir jo balse girdėti nusivylimo gaidelės.
„Kaip nematantis žmogus, labai didelių problemų naujajame troleibuse neužfiksavau. Glumino tik per siauri praėjimai, taip pat ne vietoje sumontuota šiukšliadėžė, už kurios neįmanoma neužkliūti. Tiesa, važiuojant nebuvo įjungta informavimo apie stoteles sistema, todėl jos negaliu vertinti“, – sako Martynas.
Jo teigimu, viešojo transporto pritaikytu žmonėms, turintiems regos negalią, negalima laikyti tol, kol jiems nebus įdiegta informavimo apie atvažiuojančią transporto priemonę sistema. „Kiek žinau, Kauno vežėjai siūlė pasidalyti savo sukurta programėle ir su kitais miestais. Šiauliai sutiko, ir ten keleiviai, turintys regos sutrikimų, gali važiuoti patogiai. Vilniečiai nusprendė kurti savo programėlę. Žmonėms, turintiems regėjimo problemų, būtų labai patogu, jei ta pati programėlė veiktų visuose didžiuosiuose miestuose. Nereikėtų sukti galvos, kaip ja naudotis atklydus iš vieno miesto į kitą“, – dėsto Martynas.
Agnė sako, kad naujas transporto priemones galima vertinti pozityviai – nauji troleibusai geriau nei senieji, nežemagrindžiai, į kuriuos patekti turintieji judėjimo negalią neturėjo jokių galimybių. „Tačiau kodėl negalima įsigyti tokių, kurie būtų patogūs visiems, taip pat – ir turintiesiems negalią? Lietuva laisva jau 27-erius metus, o vis dar turime laukti geresnių laikų“, – su kartėliu dėsto moteris.
Pasak Martyno, blogiausia tai, kad veikiausiai su tokia pat įranga į Vilnių atvyks ir visi miesto troleibusai. Tai reiškia, kad jais miestiečiai turės naudotis dar dvidešimt ar trisdešimt metų – tiek paprastai tarnauja troleibusas.
R. Dubickas tikisi, kad dar yra šansų situaciją pakeisti. „Susitikome su bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ vadovais. Jie pažadėjo, kad kviesis naujųjų troleibusų gamintojus – įmonės „Solaris Bus and Coach“ atstovus iš Lenkijos, pristatys jiems mūsų išsakytas pastabas. Tikimės, kad į jas bus atsižvelgta surenkant kitus sostinei skirtus troleibusus“, – viliasi asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ atstovas.
Priminsime, kad įsigyti 41 naujam troleibusui pasitelktos Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ lėšos. Pirkimo vertė – 15,8 mln. eurų.
