– Kasdien girdėti kalbų, kad ES, norėdama išlikti, privalės keistis. Kaip pokyčių būtinybę atspindi Europos Komisijos (EK) parengtas 2021-2027 metų biudžetas? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo EK atstovybės Lietuvoje vadovo Arnoldo Pranckevičiaus.
– Dabar pasaulis visiškai kitoks nei prieš 60 metų, kai buvo pasirašyta Bendriją įkūrusi Romos sutartis. Ypač daug iššūkių ES kilo per pastaruosius penkerius metus.
Pirmą kartą iš ES pasitraukia viena jos narių – Jungtinė Karalystė. Niekada anksčiau Bendrijos nebuvo sukrėtusi tokio masto pabėgėlių krizė, kaip 2015 metais, privertusi labiau saugoti ES išorės sienas ir stiprinti migracijos bei prieglobsčio bendrąją politiką.
Pirmą kartą ES susidūrė ir su nelauktais geopolitiniais iššūkiais, kaip antai, naujos JAV prezidento administracijos pozicija, verčianti Bendriją iš naujo Vašingtonui įrodinėti savo strateginę reikšmę, stengtis išlaikyti transatlantinę vienybę, išvengti pasaulinių prekybos karų ir išsaugoti kovos prieš klimato kaitą susitarimus.
Negana to, Europa susiduria su teroro išpuoliais, hibridinių karų ir kibernetinių atakų grėsmėmis, Rusijos agresija Ukrainoje bei tebesitęsiančiu karu Sirijoje.
Tokiais neramiais laikais ES, stengdamasi išlikti, turi sustiprinti savo projektą ir investuoti į ateitį, kad būtų konkurencinga globalios konkurencijos sąlygomis.
Todėl būsimojo laikotarpio ES biudžetas nėra vien techninis biurokratinis išlaidų ir pajamų balansavimas, o politinis strateginis projektas, kuris turi atspindėti Bendrijos ateities ambicijas.
– Dėl „Brexit“ ES biudžetas turėtų susitraukti, bet gal pavyks bent išsaugoti dabartinio finansinio laikotarpio mastą padidinus narių įmokas?
– Dėl „Brexit“ atsiranda beveik 12 mlrd. eurų kasmetinė skylė ES biudžete, o kyla naujų užduočių, kurioms reikia papildomo finansavimo. Tai migracija, kaimynystės politika, sienų apsauga, kova su terorizmu. Be to, būtina didinti investicijas į mokslo tyrimus ir inovacijas.
Juokaudamas sakau, kad susiduriame su Hario Poterio dilema: pinigų – mažiau, o padaryti reikia daugiau. Tai be galo sunkus uždavinys, juo labiau, kad ES biudžetas sudaro vos 1 proc. šalių nacionalinių pajamų. Jis tik pridėtinis, nepakeičiantis nacionalinių biudžetų ir juos vien papildantis.
Siekiant ambicingų tikslų, reikėtų arba šiek tiek padidinti šalių įnašus, arba ieškoti kitų papildomų pajamų šaltinių. EK ragina nares 2021-2027 metais skirti ES biudžetui ne 1 proc., o 1,11 proc. šalių BNP.
Beje, tai nėra anksčiau neregėtas dydis – prieš 20 metų ES biudžetui teko net 1,25 proc. BNP, bet vėliau šis rodiklis nuolatos mažėjo. Ateinančiu septynerių metų finansiniu laikotarpiu EK siūlo surinkti 1 trilijoną 279 mlrd. eurų.
Mažėtų 5 proc. išlaidos žemės ūkiui, 7 proc. sanglaudos politikai, bet beveik dvigubai išaugtų lėšos tyrimų, inovacijų ir jaunimo programoms bei saugumo priemonėms, taip pat kovai su klimato kaita. Panašiai augtų finansavimas gamtos išteklių tausojimui, kone trigubai didėtų migracijos ir sienų apsaugos biudžetai.
Kartu būtų skiriama daugiau pinigų išorės pagalbai. Tai būtina siekiant eksportuoti stabilumą ES kaimynams – tiek Rytuose, tiek Pietuose, kad neimportuotume iš jų nestabilumo.
– Vis dėlto Lietuvai itin svarbi parama žemės ūkiui ir sanglaudai, o šiems sektoriams pinigų bus mažiau. Kodėl visos Bendrijos šalys kritikuoja EK parengtą ES biudžetą?
– Žemės ūkiui ir sanglaudai vis dar teks liūto dalis – drauge iš viso beveik 64 proc. ES biudžeto. Finansavimas čia kiek mažėja, bet stipriai didinamas investicijos į sektorius, kurie lems Europos ateitį. Tai inovacijos, skaitmeninė ekonomika, saugumas.
ES istorijoje nebuvo laikotarpio, kai biudžetas būtų tenkinęs nares. EK pirmininkas Jean-Claude'as Junckeris juokauja, kad, jei šį mūsų planą sukritikavo visos šalys, vadinasi, jis tikrai geras. Biudžetas iš tiesų gerai subalansuotas, atsižvelgiantis į visų narių interesus. Jei dalis šalių būtų juo labiau patenkintos, reikštų, kad kitos nukenčia.
Natūralu, kad kiekviena ES narė nori daugiau naudos sau ir pradeda derybas dėl biudžeto vadovaudamasi tokiomis nuostatomis.
– Kodėl ES Sanglaudos paketas susitraukia 7 proc., bet mūsų šaliai parama iš šio šaltinio mažinama net 24 procentais?
– Panašiai mažinamos sanglaudos politikos lėšos didžiajai daliai 2004 metais į ES įstojusių šalių. Mat šios valstybės pasiekė gerokai aukštesnį plėtros lygį.
Lietuvos pažanga – viena didžiausių Bendrijoje, pagal BVP augimo tempus vienam gyventojui mūsų šalis antroji po Airijos Bendrijoje.
Stojant į ES vienam lietuviui tenkantis BVP dydis tesudarė tik 48 proc. ES vidurkio, o dabar jau 78 procentus. Kai šis rodiklis pasiekia 75 proc. šalis iš mažiau pažengusiųjų statuso patenka į pereinamojo laikotarpio valstybių grupę, o tada sanglaudos parama mažėja.
Tačiau Lietuvai vis dar siūloma skirti beveik 5,6 mlrd. eurų finansinį paketą per kitą septynerių metų finansinį laikotarpį. Tai didžiulės lėšos, ir mūsų šaliai dabar reikia pasirengti kuo naudingiau jas investuoti.
Lietuvai labai svarbi ir bendroji žemės ūkio politika bei tiesioginės išmokos žemdirbiams. Finansavimas šiems sektoriams mažėja 5 proc., o Baltijos šalims jis didinamas 4,2 proc., nors, aišku, tai netenkina Lietuvos žemdirbių, siekiančių, kad tiesioginės išmokos jiems atitiktų ES vidurkį. Mūsų šalis dar kovos dėl didesnės paramos.
Kita vertus, ES žemės ūkio politika modernizuojama, ji bus lankstesnė, efektyvesnė, pačios šalys galės laisviau apsispręsti, kur nukreipti finansinę paramą.
Lietuvai labai rūpi ir dar viena specifinė ES paramos kryptis – Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimas.
EK pirmininkas J.C.Junckeris pažadėjo, kad ši parama bus numatyta atskira ES biudžeto eilute. Pažadas ištesėtas – siūloma skirti 552 mln. eurų.
Tiesa, Lietuva paskaičiavo, kad reikėtų 780 mln. eurų. Dėl to dar bus deramasi, bet svarbu, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymas buvo pripažintas visos Bendrijos rūpesčiu. Diskutuojama tik dėl finansavimo dydžio ir terminų. Bet, sakyčiau, tai daugiau techninė, o ne politinė diskusija.
Taip pat Lietuvai atveriamos galimybės investuoti į mūsų šaliai be galo svarbius transporto ir energetikos infrastruktūros projektus. „Rail Baltica“ numatyta skirti 5 mlrd. europinių lėšų, o elektros tinklų sinchronizacijai – beveik 1,5 mlrd. eurų.
– Kokios naudos Lietuva gali tikėtis, padalydama šalį į du statistinius regionus – labiau išplėtotą Sostinės ir mažiau ekonomiškai pažangų Vidurio ir vakarų Lietuvos?
– Sunku pasakyti, ar dėl to keistųsi bendra sanglaudos paramos lėšų suma Lietuvai, bet pinigai būtų kitaip perskirstomi. Kai regionai neviršija 75 proc. ES BVP vidurkio lygio, jų projektams finansuoti nacionaliniai biudžetai gali prisidėti mažesne dalimi. Todėl suskirsčius Lietuvą į du regionus, mūsų šaliai prireiktų mažiau pridurti savo pinigų.
Tikėtina, kad per derybas Lietuva mėgins įrodyti, kad Vidurio ir vakarų regionui turi būti skiriama daugiau paramos nei Sostinės regionui, nes tarp jų – didžiulis atotrūkis. Tokia strategija Vilnių jau gali paversti regionu donoru, nes sostinės gyventojui tenka beveik 109 proc. ES vidurkio.
Tačiau atkreipčiau dėmesį, kad Lietuvai, kaip ir Latvijai bei Estijai, būtina didinti nepriklausomybę nuo ES paramos. Dabar net apie 70 proc. viešojo sektoriaus išlaidų – europinės investicijos. Tai pavojinga riba, nes Bendrijos biudžetas negali atstoti nacionalinių biudžetų.
Reikia pamažu mažinti šią priklausomybę ir kūrybingiau investuoti į strategiškai svarbius sektorius.
Antai kitu finansiniu laikotarpiu numatyta 6,5 mlrd. eurų karinio mobilumo finansavimui. Tai galimybė Lietuvai investuoti į tiltus, viadukus, autostradas. ES programai „Skaitmeninė Europa“ numatyta 9 mlrd. eurų, o mokslo tyrimų programai „Horizontas“ skiriamas rekordinis finansavimas – net 100 mlrd. eurų.
Europos gynybos fondui ketinama skirti 13 mlrd. eurų, o Reformų rėmimo programai, kuri finansiškai rems valstybių pasirinktas pertvarkas – 25 mlrd. eurų.
Šių fondų lėšos nėra skirtos konkrečiai šaliai, o visai ES, į šiuos pinigus lygiomis teisėmis galės pretenduoti visos valstybės. Kitaip sakant, kas kūrybingesnis, tas gudresnis, daugiau gaunantis.
Lietuva gali pasisemti lėšų iš šių europinių fondų ir tai priklausys tik nuo mūsų gebėjimų.
