Tačiau pats A.Zuokas tikina, kad visa neigiama nuomonė apie jį buvo formuojama specialiai.
„Ta pati „MG Baltic“ grupė, ką dabar Valstybės saugumo departamentas po 10 metų pažymos formoje parašė – kaip iš manęs darė vagį, pabėgėlį į Lenkiją, vienokį ar kitokį žuliką, kuriuo niekada gyvenime nebuvau.
Iš manęs kūrė tai, kuo niekada gyvenime nebuvau. Ir tik po 10 ar daugiau metų oficialios pažymos forma išlindo, kaip tai buvo daroma“ – teigia A.Zuokas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir A.Zuoko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Pone Zuokai, vėl kandidatuojate į Vilniaus miesto merus. Kam jums to reikia?
– Šis klausimas man kirbėjo ilgą laiką, dėl to aš gana vėlai ir paskelbiau apie sprendimą dalyvauti mero rinkimuose. Aš jau buvau įpratęs matyti Vilniaus miesto grožį, nes kai buvau meru, mačiau tik jo problemas.
Tai šiukšlės neišvežtos, tai šviesa nedega, tai koks šaligatvio kraštas sudaužytas. Ir tu vaikštai po Vilnių, ir pastoviai tik problemos. Gal 2 metus užtruko, kol persijungiau – tai nebe mano atsakomybė.
Bet žmogiškai žiūrint, turiu didelę patirtį, žinias, tikrai žinau – nedaugelis Vilniaus mieste žino žmonių, ką galima buvo padaryti per šiuos 4 metus.
Turint omenyje, kad po Konstitucinio Teismo ir Administracinio Teismo sprendimo Vyriausybė padidino Vilniaus miesto biudžetą, lyginant su mano 2015 m. ir dabar, daugiau nei 250 mln. eurų, europinių lėšų nuo 2015 m. finansavimo naujas periodas.
Kiek buvo galima padaryti ir kiek buvo nepadaryta, tai jau nebe politiko požiūris, o miestiečio mieste, kuriame aš gyvenu, kuriame gyvens mano vaikai. Tai negerai, todėl tai ir motyvuoja grįžti ir tęsti.
– Atsakėte kaip politikas, o aš jūsų klausiu žmogiškai. Kam bristi į tą pačią upę, kai nepasisekė? 2015 m. jūs pasitikrinote savo galimybes užimti šį postą. Beje, tuo metu sakėte, kad tikrai nebebandysite. Toks blaškymasis nesukuria pasitikėjimo.
– Politikoje niekada neturi bijoti pralaimėti. Lygiai taip pat aš nelaimėjau rinkimų 2007 m., o po 4 metų, 2011 m. Vilniaus miesto gyventojai mane išrinko meru. Politikoje visada yra aukštyn ir žemyn. Bet aš žinau, ką galima padaryti.
– Visi pasakys tą patį. Viktoras Uspaskich žino ir panašiai kalba, kaip ir jūs.
– Aš galiu parodyti, ką jau padariau. Ir turiu bent kažkokį pasitikėjimo kreditą iš žmonių, nes jie žino, kad pasakiau ir galiu padaryti. Tai veda į priekį.
– Kas veda į priekį?
– Idėjos, galimybės. Man dar per anksti ramybė. Mano charakteris toks, aš negaliu būti ramus. Aš turiu dirbti, keisti.
– Nemokate būti niekuo kitu, nei politiku?
– Visą laiką turi būti ten, kur gali geriausiai kažką padaryti. Yra puikus pasakymas, kad jei žmogus žino, kad gali prisiimti atsakomybę, jis turi ją prisiimti. Man tinka toks požiūris. Aš šiandien pasiruošęs.
Be to, ne pirmą kartą kandidatuoju, bet pirmą kartą jaučiu malonų komfortą bendraujant su žmonėmis, nes žmonės mane patį stabdo ir klausia: „Ar jūs eisite ir kandidatuosite?“
Aš praktiškai visiems užduodu tą patį klausimą: „O ar reikia?“ Ir man žmogus išdėsto, kad reikia. Sakyčiau, tokio komforto ar malonaus požiūrio neturėjau nė per vienus rinkimus, netgi tada, kai laimėdavau.
– Pasakysiu tiesiai šviesiai, kaip viešoje erdvėje dažnai girdima, paminėjus A.Zuoką: „Vogė, bet padarė“. Žiaurus posakis, bet taip sakoma.
– Tai yra klišės, kurios buvo man klijuojamos ilgą laiką.
– Bet jos niekur nedingo.
– Galbūt nedingo, bet nė viena nėra pasitvirtinusi. Mes šiandien Lietuvoje labai dažnai matome, kad jeigu žmogus aktyvesnis, nebūtinai politikoje, jam iš karto daugelis pritinginčių ar konkuruojančių žmonių ieško, kokią jam sukurti klišę ar pravardę, kad pateisinti savo neveikimą.
Politinėje terpėje, kurioje esu jau nemažai metų, tai buvo tipiška. Bet šiandien galiu pasakyti, kad miestas gali būti sėkmingas tik tada, kai vadovai yra sąžiningi ir pirmiausia žiūri miesto ir miestiečių interesų.
– Tikiu, kad jūs norite įrodyti, kad ateinate pasikeitęs, kad jumis galima pasitikėti. Ir rinkėjas jumis gali pasitikėti, bet su rezervu. Sakykite, kokias jūs pamokas išmokote nuo tada, kai nebevadovaujate miestui?
– Nesakyčiau, kad per šį laikotarpį tas pamokas išmokau. 2000-2001 m. Zuokas ir dabar yra nebe tas pats asmuo. Pirmiausia, nebūti kategorišku su pasisakymais, vertinimais. Ypač šiais laikais tai yra madinga, nes šiandien kiekvienas politikas nori kažką pasakyti ir būtinai parašyti „Facebook“ komentare.
Tas komentaras, kaip taisyklė, būna prieš kažką nukreiptas, kategoriškas – kitaip nesurinksi reikiamo skaičiaus „laikų“. Tą pamoką seniai išmokau. Kartais garsiai kažką pasakai, bet po to savivaldybės darbuotojas turi eiti į tą tarnybą ir kokį nors miesto projektą spręsti ar derinti. Ir tada vadovų nesutarimai aukščiausiame lygyje sukuria labai daug problemų pačiai savivaldybei.
– Dabar Jūs kalbate kaip vadovas. O kaip žmogus? Kokias pamokas išmokote?
– Aš galiu kietai pasakyti, bet aš to nedarau. Šiandien išmokau būti kantresnis, pasilaikyti tai, ką galbūt norėčiau tai pasakyti, nors tai būtų „cool“ ir patiktų „Facebook“ auditorijai, surinktum didžiulius skaičius „laikų“. Bet aš to nebedarau.
Aš žinau, kad esu labiau ramesnis, įsiklausantis. Šiandien man labiau įdomu efektyvumas, o ne pats procesas, žmonių telkimas, apjungimas. Praeituose rinkimuose ėjau ir manau, kad tai buvo viena iš mano klaidų: va, aš turiu idėją, darysiu miestą pagal Zuoką.
Šiandien ateinu su kita žinia. Jau keletą mėnesių susitikinėju su Vilniaus miesto gyventojais, švietimiečiais, turėjom labai puikią konferenciją su švietimo sistemos darbuotojais, specialistais, strategais.
O švietimas labai aktuali tema šiandien, ne tik todėl, kad vyksta streikai, bet bendra švietimo kokybė, jei žiūrėtume Lietuvoje, tame tarpe ir Vilniuje, lyginant su Estija, yra labai vidutinė. Taip pat susitinku su verslo atstovais, transportininkais, sporto bendruomenės atstovais. Aš klausiu jų: „Ką reikia padaryti, kad miestas būtų geresnis jums?“
Ir aš šiandien renku vilniečių idėjas ir noriu pasakyti, kad jeigu gausiu Vilniaus miesto gyventojų pasitikėjimą, aš įgyvendinsiu tas idėjas. O aš moku padaryti rezultatą. Plius, pabaigsiu tuos darbus, kurie buvo pradėti mano praeitoje kadencijoje, o šioje kadencijoje arba liko stalčiuje, arba paskendo kažkokiuose biurokratiniuose brūzgynuose.
Aš Remigijui Šimašiui ant stalo palikau, perduodamas miestą, laišką su beveik 100 projektų, kurie turėjo leidimus statybai, projektavimas ėjo į pabaigą, europinėms lėšoms paraiškos buvo rengiamos. Kai šiandien matau tą raštą, kuris šiandien tampa tokiu vos ne lemiamu apsisprendžiant kandidatuoti, man, kaip vilniečiui, šiek tiek nemalonu. Vilnius, norim nenorim, didžia dalimi prarado ketverius metus.
– Kodėl jūs manote, kad jumis patikės? Kaip bebūtų, rinkėjai labai dažnai vertina asmenį ir jo savybes, kokį bagažą į rinkimus jis atsineša. O jūsų bagažas – pakankamai įdomus.
– Mano patirtis neabejotinai yra viena didžiausių. Vilniečiai į mane yra daug investavę. Jeigu 2000 m. Gedimino prospekte klojant plyteles aš daug ko nežinojau, ką reiškia skaldytas bazaltas, pjautas bazaltas, šiandien aš esu ir statybininkas, ir buitinių atliekų tvarkytojas, ir energetikas kažkuria prasme, ir viešojo transporto specialistas.
Aš turiu begalinį bagažą. Pagaliau, šį laikotarpį nesėdėjau nieko neveikdamas. Aš domiuosi miestais, kas dedasi, seku pasaulį, dalyvauju pasaulinėse konferencijose kaip dalyvis ar netgi pranešėjas. Aš kaip gyvenau miestu, taip ir gyvenu.
– Paminėjote labai gerą frazę, kad vilniečiai į jus labai daug investavo. Lygiai taip pat jau investavo ir labai daug pasitikėjimo, kurį jūs sugebėjote išbarstyti.
– Politikoje, kaip ir gyvenime, niekada nebūna, kad tu visą laiką laimi. Aukštyn, žemyn ir visa kita. Pagaliau, žmonės yra smalsūs. Ir praeituose rinkimuose R.Šimašius buvo labai gerai įpakuota rinkiminė prekė. Natūralu, kad žmonės teisingai pasirinko: pabandykime, galbūt kažkas bus įdomiau.
Bet šiandien atsisėskime ir sąžiningai lyginkime, kas yra ir kas padaryta. Ką galėjome padaryti ir kaip padaryta. Šiandien man būtų gėdinga sakyti, kad sutvarkiau Neries krantinę, pakeisdamas tik šaligatvio plyteles. Neris kaip buvo sovietmečio laikų melioracijos griovys, taip ir liko. O vilniečiai nusipelnę, kad upė turėjo grįžti į miesto landšaftą. 2
014 m. buvo parengti projektiniai pasiūlymai, netgi pradėtos rengti paraiškos europinei paramai gauti, kaip turėjo atrodyti europinio miesto upė ir krantinės. Tokių pavyzdžių gi galime netoli rasti – Kopenhaga, kiti Danijos, Vokietijos miestai.
Ir šiandien džiaugtis, kad kažkas pakeitė plyteles, netgi nesutvirtinę pamatų – man, kaip specialistui ir patyrusiam žmogui, būtų gėda apie tai kalbėti. Aš daug galėčiau vardinti tokių pavyzdžių, bet nenorėčiau, kad atrodytų, kad kritikuoju dabartinius miesto vadovus.
Tikrai ne, bet kažkas turi dirbti darbą, vertinti ir lyginti palyginamus dalykus. Pavyzdžiui, kaip buvo galima Antakalnio gatvėje pakloti naują asfalto dangą, nesutvarkius lietaus nuotekų, kurios daugiau nei 40 metų netvarkytos. Projekte gi reikėjo pakeisti visus lietaus nuotekų vamzdynus, kad nebūtų užpylimų per liūtis.
– Ar yra dalykų, dėl kurių jūs galėtumėte pasakyti: „susimoviau, ne taip padariau“?
– Visada, kai darai kažką, yra klaidų ar po kiek laiko, žiūrėdamas atgal matai, kad galėjai geriau padaryti. Tokių projektų ar veiksmų yra ne vienas. Aš tikrai nesutinku su tomis klišėmis, kurias man kūrė, tame tarpe ir apie verslus.
Ta pati „MG Baltic“ grupė, ką dabar Valstybės saugumo departamentas po 10 metų pažymos formoje parašė – kaip iš manęs darė vagį, pabėgėlį į Lenkiją, vienokį ar kitokį žuliką, kuriuo niekada gyvenime nebuvau. Iš manęs kūrė tai, kuo niekada gyvenime nebuvau. Ir tik po 10 ar daugiau metų oficialios pažymos forma išlindo, kaip tai buvo daroma.
Manau, kad žmonės Vilniaus mieste taip pat mato ir supranta, ką aš turėjau pergyventi, kad iš viso išlikčiau toje politikoje ir kokios jėgos buvo mestos padaryti iš manęs elementarią šlapią vietą arba tapti priklausomu.
Tai, kad aš šiandien esu tokiame statuse ir galiu kalbėtis su jumis – aš esu nepriklausomas žmogus. Niekas gyvenime man nepadarė spaudimo ir nepadarys. Mane galima įtikinti, argumentais paveikti. Pagaliau, galime ieškoti kompromiso, bet tai turi būti sąžiningas ir teisingas bendravimas.
– Paradoksali situacija – jūs tą pačią dieną su Eligijumi Masiuliu paskelbėte apie kandidatavimą. Jūs į Vilniaus mero, jis į Klaipėdos mero poziciją.
– Ne, aš niekada neturėjau jokių teisminių ginčų, kaltinimų korupcija. Nepaisant to, ką berašė. Aš niekada nebuvau kaltinamas korupcija, kad aš kyšius ėmiau, kad buvau korumpuotas. Niekada neturėjau teisminių ginčų, procesų – niekada.
Bet tam tikros žiniasklaidos grupės pasistengė kurti visai kitą mitą. Aš niekada neturėjau tokių dalykų ir jokių kaltinimų – net tyrimų tokių neturėjau. Ir negalima lyginti E.Masiulio situacijos ir mano, tai skirtingi pasauliai.
– Nelyginu, tiesiog taip sutapo. Jūs buvę bendražygiai, jaunos kartos politikai, atėję su nepriklausomybe.
– Kad jis daro tokį žingsnį, man keista. Manyčiau, kad tai yra įžūlu ir netgi labai liūdina. Matant faktus, šimtus tūkstančių eurų židinyje ar dar kažkur, ir šiandien sakyti, kad nėra niekas įvykę – tai tiesiog liūdinantis faktas.
Bet aš niekada neturėjau tokių kaltinimų, bėdų ir problemų, kaip yra suformuota visuomenėje. Todėl gaila, kad kai šiandien dirbi realius darbus, kažkas kuria tavo istoriją skaitmeninėje erdvėje ar televizinių reportažų prasme.
– Tame ir yra esmė. Jeigu jums pavyks, tai nebebus toks darbas, kaip buvo anksčiau. Visuomenės dėmesys į viską yra labai padidintas.
– Puiku. Mes ir dabar bandome prisiminti istorijas, kurioms yra 15 metų. Iš praeitos kadencijos ar aš turiu nors vieną dėmę, kuria galima būtų apkaltinti neskaidrumu, nesąžiningumu ir visa kita? Nėra.
Net jeigu aš nepelnytai nukentėjau už tuos laikotarpius ir periodą, ko nebuvo, bet vis tiek tai yra tolima praeitis. Tarp kitko, aš tvarkiausi savo archyvus ir radau to meto laikraščių antraštes. Aišku, dauguma buvo „Respublika“, „Vakaro žinios“ ir panaši spauda.
Dėliojausi viršelius, galvoju, reiktų kambarį išsitapetuoti, nes antraštės buvo košmariškai baisios. Sulygindamas būdavau su „brigada“, Dekanidze, velnias žino kuo. Suprantu, kad kai tiek laiko iš manęs darė tai, kuo nesu, žmonėms turi poveikį.
Bet aš nesu toks ir niekada toks nebuvau. Jeigu netgi šiandien kažkam kyla abejonių, kad yra taip, kaip aš sakau, o ne taip, kaip kažkas rašė, duokite galimybę, aš jums įrodysiu.
– Ką jūsų šeima mano apie naujus politinius užmojus?
– Šeima išsibarsčiusi, sūnus dirba kapitono trečiuoju padėjėju Anglijoje, dukra kažkur Lotynų Amerikoje keliauja su tam tikra misija. Parašiau visiems žinutę, kad aš kandidatuoju, prašau palaikymo ir pritarimo.
Niekas neprieštaravo. Visi žino, kad aš turiu būti užsiėmęs žmogus, turiu kažką veikti, kurti, turėti galimybę.
– Taip visiems ramiau?
– Manau, kad taip. Šeimoje pagalvojo: klausyk, būk, kuo tik nori, kad tik namuose ramybė.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
