Pirmasis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykęs forumas buvo skirtas galimybių temai, surengtos diskusijos apie žmogaus teisių kultūrą mokyklose, manipuliavimą rinkėjais, prekybą žmonėmis, smurtą artimoje aplinkoje, mažumų teises ir kitus klausimus. Apie šias aktualias problemas diskutavo Lietuvos ir užsienio žmogaus teisių ekspertai, visuomenininkai, žurnalistai, politikai, diplomatai, verslo atstovai, studentai ir moksleiviai.
Didelio susidomėjimo sulaukusioje diskusijoje „Kokią ir kaip kuriame žmogaus teisių kultūrą Lietuvos mokyklose?“, kurią moderavo žurnalistė Indrė Makaraitytė, vienu pagrindinių klausimų tapo negalią turinčių vaikų įtrauktis į švietimo sistemą.
Diskusijoje dalyvavusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto licėjaus mokytoja Kristina Sagaidak sakė, kad šalies mokyklose vis labiau suvokiama žmogaus teisių svarba. Vis dėlto Vilniaus gimnazijų moksleivių Justo ir Simonos nuomone, mokiniai mokyklose per mažai supažindinami su žmogaus, vaiko teisėmis.
LR vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pabrėžė, kad kiekvienas mokyklos bendruomenės narys kasdien praktikuoja žmogaus teises, deja, vis dar nesuvokiama, kas iš tikrųjų yra žmogaus teisės, koks tikrasis jų turinys. Mokykloje vykstančios patyčios ir kitokie žmogaus teisių pažeidimai nekoreliuoja su tuo, apie ką vaikai skaito vadovėlyje.
Būtent todėl, pasak literatūrologo, leidėjo Sauliaus Žuko, su vaikais reikia kalbėtis apie problemas, nesistengti nuo jų nuslėpti realybės, labiau pasitikėti mokiniais ir mokytojais.
Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Ruškus sakė, kad nepastebint, nekalbant apie negalią, kaip ir apie kitokią rasę, tautybę, neigiama ir nepripažįstama žmonių įvairovė. „Visi žmonės ir jų poreikiai yra įvairūs, todėl neįgaliųjų poreikiai nėra specialieji poreikiai. Visi turi tokius pat poreikius: mokytis, būti su visais, gyventi bendruomemenėje ir panašiai“, – kalbėjo žmogaus teisių ekspertas.
J. Ruškus priminė JT šūkį: „Nė vieno nepalikti nuošalyje“ (angl. No one left behind), kuris pabrėžia, kad žmogaus teisių pagrindas yra kiekvieno žmogaus su jo teisėmis ir gebėjimais pripažinimas. Deja, pasak profesoriaus, Lietuvos švietimo sistema yra labai selektyvi. Kaip pavyzdį jis pateikė prieš 10 metų įvestą „gabaus vaiko“ sąvoką, kuri buvo įteisinta Nacionalinėje pažangos strategijoje. „Ką reiškia gabiems? Kodėl gabiems? Kas tie gabūs? Kaip ta selekcija vykdoma?“ – klausė J. Ruškus. Jo teigimu, pagrindiniai dalykai, kuriuos visuomenė ir politikai turi pripažinti, yra įvairovė, lygybė, nediskriminavimas, įtrauktis. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad įtraukusis mokymas naudingas visiems, visi vaikai iš to laimi, įvairovė yra ne trukdis, o privalumas.
E. Žiobienė pritarė profesoriaus minčiai ir atkreipė dėmesį į Suomijos pavyzdį. Jos teigimu, pagrindinis Suomijos švietimo sistemos privalumas yra kiekvieno žmogaus lyderystė. „Jeigu mokytojas turi kitokį vaiką, jis turi surasti priemonių, kad vaikas geriau mokytųsi šioje klasėje“.
Diskusijoje dalyvavusi Raoulio Wallenbergo akademijos Švedijoje atstovė Lisa Gawell pabrėžė, kad, norint įgyvendinti gražias deklaracijose surašytas mintis, svarbiausia ugdyti kiekvieno žmogaus atsakomybę ginti žmogaus teises.
Ypač aktualiai nuskambėjo Nacionalinio žmogaus teisių forumo atidarymo metu pasakyti Lygių galimybių plėtros centro ekspertės Margaritos Jankauskaitės žodžiai: „Ne spartus BVP augimas arba technologijų raida yra pažangos variklis, o žmonės. Žmonės, jeigu jiems suteikiama galimybė gyventi visuomenėje, kuri yra saugi nuo bet kokio smurto, įskaitant smurtą artimoje aplinkoje, visuomenėje, kuri yra įtrauki ir neišmeta žmonių už borto, kur žmonės yra gerbiami, yra pripažįstamas jų potencialas“.
