Prasmingos apdovanojimo ceremonijos dalyviai tapo naujos besiformuojančios tradicijos liudininkais – specialiu Gintarinės snaigės ženklu pagerbti tie žmonės, kurie savo prasmingais darbais keitė aplinkinių likimus, o drauge padėjo kurti gražesnę Palangą.
Gintarinė snaigė – pagarbos vertų žmonių delne
Valstybingumo šimtmetis – ypatinga laiko atkarpa tiek Lietuvai, tiek kiekvienam jos miestui. Todėl gerumo, atjautos, savitarpio pagalbos tradicijas kurti ir formuoti, jas puoselėti, didžiuotis savo kraštą garsinančiais žmonėmis – kiekvieno miesto pareiga. Palanga apsisprendė, be kitų reginių, šimtmečio proga padėkoti tyliais, tačiau labai prasmingais darbais aplinkinių gyvenimą sušildantiems palangiškiams. Todėl mėnesį visi, net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose gyvenantys, žmonės kviesti nelikti nuošalyje ir siūlyti Gintarine snaige apdovanoti kiekvieną, kuris nusipelnė garbingo įvertinimo.
Iškilmingas renginys pradėtas „Tautiška giesme“, kurią giedojo visi susirinkusieji Palangos koncertų salėje. Vakarą vedė LRT televizijos ir radijo laidų vedėja Gerūta Griniūtė bei renginio krikštamote tituluojama palangiškė Inga Jurkštienė, kuri dar prieš trylika metų pradėjo organizuoti ir įgyvendinti labdaros renginius Palangoje.
Be kitų renginyje kalbėjusių garbingų svečių, savo vaikystės prisiminimais Palangoje dalijosi profesorius Liudas Mažylis, kuris į sceną atsinešė unikalią senų atvirukų kolekciją, skaitė savo šeimos susirašinėjimą su kai kuriais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.
Išskirtinę renginio nuotaiką kūrė moderniai liaudišką muziką atliekantys grupės „Okata“ atlikėjai. Skambant jų dainoms scenoje įrengtame ekrane buvo rodomi lietuviškos gamtos vaizdai, nuostabūs plaukiantys debesys, mūsų šalies kraštovaizdžiai.
„Kai kurie pasaulio kraštai per šimtmetį žengia tvirtai, džiaugdamiesi pažanga, kiti gyvena sudėtingiau. Ne visos šalys geba atlaikyti tiek, kiek teko Lietuvai. Ji atsitiesė kovoti už savo kraštą. Kartu su Lietuva pakilimą ir sunkumus išgyveno Palanga ir jos apylinkės“, – tardama šiuos žodžius renginio vedėja kvietė kartu pasukti laiko ratą ir prisiminti praeitį: prieš šimtmetį, kai tarpukariu keitėsi Palangos veidas, žvilgtelėti ir į karo bei sovietmečio žaizdas, ir galiausiai išvysti išaušusį laisvės ir nepriklausomybės rytą. Buvo rodoma vertinga Palangos kraštotyros, istorinė medžiaga, įdomūs filmuoti siužetai.
Laiko ratas atsisuko iki šių dienų
Prisiminus istoriją laiko ratas atsisuko iki šių dienų. Jis sustojo ties dabartimi, ties tais, kurie negaili savo laiko ir jėgų tam, kad padėtų esantiems šalia.
„Gerumo neįmanoma išdalyti – jis visada grįžta. Keičiasi jo formos, pavidalai, tačiau esmė – žmogaus savybė tyliai daryti gerus darbus – visada išlieka. Dėl gerų naujų iniciatyvų vėl turime puikų įrodymą, kad visos snaigės tirpsta, tik ne gintarinės. Renginys atgimė naujam gyvenimui ir įgavo dar skaidresnio gintaro spalvą. Šiandien tas gintaro skaidrumas, suspindėjęs palangiškio menininko Algirdo Pociaus sukurtame ženkle, bus įteiktas tiems, kurie tyliai darė gerus darbus“, – kalbėjo I.Jurkštienė. Jos žodžius lydėjo nuostabios aksominio balso savininko Eugenijaus Chrebtovo dainos.
Septynios Gintarinės snaigės
Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, dramaturgas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas autoritetingos komisijos narių – pristatė „Metų šviesulio“ nominaciją. Juo tapo Palangos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos vyriausioji bibliotekininkė kraštotyros darbui Bronislava Spevakovienė. Ji ne tik kaupia ir sistemina kiekvieną miesto istorijos momentą, buria bibliotekoje gausų skaitytojų ratą, bet ir yra nuoširdi, atvira, nepraeinanti pro šalį, kai kitam skauda, kai ko nors trūksta.
Po lyriškos E.Chrebtovo dainos scenoje pasirodė Palangos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios kunigas, Palangos dekanato jaunimo dvasios tėvas, senelių namų kapelionas Sigitas Žilys. Jis įteikė Gintarinę snaigę ypatingai palangiškių šeimai, kuri ką tik atšventė 50-ąją santuokos sukaktį, – Janinai ir Liudui Siručiams. Per šį laiką į gyvenimo kelią išleisti net 27 vaikai, kuriems sutuoktiniai plačiai atvėrė ne tik savo namų duris, bet ir širdį, tapo rūpestingais tėvais. Siručiai buvo vieni pirmųjų palangiškių, kurie išdrįso dar 1989 metais įkurti šeimyną ir suteikti užuovėją likimo nuskriaustiems vaikams. Jų įprastą santuokinį gyvenimą staiga papildė nematyti, nepažįstami vaikai, rūpesčiai, kurie dabar, nuėjus pusę gyvenimo kelio, atrodo be galo malonūs ir reikalingi.
Valstybė negalėtų egzistuoti ir be darnių šeimų, kurios yra visa ko pagrindas, pamatinė mūsų visuomenės dalis. Tad Metų šeimos titulas ir Gintarinė snaigė pelnytai nukeliavo į šios gausios šeimos rankas.
Iš Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio rankų į Šventosios žmonių gerbiamos, mylimos ir jiems labai reikalingos slaugytojos Dainos Jarulienės delnus nuskriejo „Metų atsidavimo“ nominacija ir Gintarinė snaigė. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Palangos miesto garbės pilietė, grafikė, atkūrusi Palangos miesto herbą, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė Gintarinę snaigę ir „Metų patirties“ nominaciją perdavė gydytojui pediatrui Alfredui Keruliui. Akademikas, profesorius, Palangos miesto garbės pilietis Vladas Žulkus „Metų įkvėpimo“ nominaciją ir Gintarinę snaigę įteikė į palangiškio poeto, dailininko, kelių šimtų parodų autoriaus, menininko, nuolat stebinančio Lietuvą rekordais, Vytauto Kuso delnus.
„Metų širdies“ titulą pelnė Palangos šviesuliu vadinama mokytoja Konstancija Strikienė. Pakviesta į sceną moteris mokė susirinkusiuosius neišsigąsti sunkumų, o jei jie užkluptų, paskambinti jai – ji padėsianti kuo galėdama. Į K.Strikienės rankas Gintarinę snaigę atnešė Palangos parapijos klebonas Kęstutis Balčiūnas.
O miesto meras Šarūnas Vaitkus pelnytai įteikė Gintarinę snaigę „Metų meilės“ nominacijos laimėtojui palangiškiui Jurgiui Konstantinui Dapkui. Šis vyras darnioje santuokoje su žmona išgyveno 60 metų. Paskutiniai aštuoneri buvo nelengvi abiem – vyras nuoširdžiai slaugė paralyžiuotą sutuoktinę. Apie save pamiršusį, tačiau žmona nuoširdžiai besirūpinusį J.K.Dapkų, o į sceną atsiimti Gintarinės snaigės atlydėjo provaikaitė. „Kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna ir geriausių, ir blogiausių akimirkų. Tačiau šilčiausi man – žmonos apsikabinimai ir šypsena“, – atsiimdamas apdovanojimą atviravo J.K.Dapkus.
