– Kaip šalies biudžeto sudarymo principus siūlo tobulinti valstybės auditoriai? – „Lietuvos rytas“ paklausė valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio.
– Dialogą dėl biudžeto su Vyriausybe ir Seimu, plėtojame nuo šios kadencijos parlamentarų darbo pradžios 2016 metais. Ėmėme vartoti sąvoką „biudžeto valdysena“, kuri ir apibūdina koks turėtų būti gerai parengtas biudžetas.
Patariame Vyriausybei žvelgti į valstybės biudžetą panašiai kaip į šeimos piniginę. Ją reikia padėti ant stalo, prie kurio susėda visi šeimos nariai. Kiekvienas namiškis privalo pasakyti ne tik savo norus, bet ir prisipažinti, kokių turi ilgalaikių finansinių įsipareigojimų, o ne vien per artimiausius 12 mėnesių. Nieko negalima nutylėti.
Deja, planuojant valstybės biudžetą, skaičiuojama, kiek išlaidų prireiks per 12 mėnesių, bet nepaisoma, ką dar Lietuvai teks finansuoti per 3-5 metus, kitaip sakant, kiek pinigų reikės pensijoms senėjant visuomenei, kokių lėtų pareikalaus tokie projektai, kaip „Rail Baltica“ ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymas.
– Gal jau pavyko įtikinti Vyriausybę, kad būtinas bent trejų metų biudžeto planavimas?
– Ši Vyriausybė pritarė mūsų rekomendacijoms ir įtraukė jas į prioritetinių tikslų portfelį. VK pripažįsta, kad strateginio planavimo, valstybės investicijų programos ir apskritai biudžeto valdysenos pokyčių planas tikrai yra geras. Po mūsų auditų į jį įtraukta ir tokių dalykų, kurių mes nebuvome nurodę.
Ko dar pasigendame? Kaip ir visi Lietuvos piliečiai, norėtume, kad geri planai būtų greičiau įgyvendinami. Be abejo, ir kitose šalyse ne per vienus metus pavyko patobulinti biudžetinį planavimą.
Manome, kad Seimo lygiu reikėtų patvirtinti rodiklius, kurių būtų privaloma siekti valstybės investicijomis.
Kalbame, kad Lietuvos biudžetas – nedidelis. Tačiau jo gera valdysena leidžia šaliai konkuruoti ne išlaidų kiekybe, o kokybe. Kuo mažesnis biudžetas, tuo protingiau reikia leisti pinigus. Turi būti pateikiama informacija ne tik apie tai, kas ir kiek jų išleido, bet ir kokie buvo rezultatai ir kas nepasiekė numatytų tikslų.
Toks analitiškai parengtas dokumentas tampa įrankiu rengiant tobulesnį kitų metų biudžetą.
Kokybiška biudžeto valdysena yra ir šalies nacionalinio saugumo pagrindas. Kas siekia kovoti su korupcija, turi ieškoti jos užuomazgų būtent biudžeto valdysenoje.
Kiekviena upė turi ištakas, o korupcija prasideda nuo biudžeto. Jei užkardytume čia slypinčias rizikas, vėliau nereikėtų įsitraukti teisėsaugai ir mėginti išmazgyti korupcinių veikų raizgalynę. Juk kas blogai pradedama, prastai ir baigiama.
– Gal siūlote, kaip ir nemažai ekspertų, kitokiais principais sudaryti biudžetą – ne paskirstyti valstybės pajamas įvairiausiems poreikiams, o įvertinti, ko reikia šaliai ir kiek tai atsieis, o tada planuoti, kaip surinkti tiek lėšų?
– Iš tiesų reikia griežtai susieti asignavimų tikslus ir rezultatus bei reikalauti, kad būtų griežtai atsiskaitoma, ar pasiekta, kas numatyta. Pagal tai turi būti sprendžiama, didinti tęstiniams projektams finansavimą ar mažinti.
Valstybės biudžetas – vientisa sistema, timptelėjus tarsi virvute vieną jo dalį, pasikeis ir kitos. Todėl tiems, kas nepasiekia nustatytų rezultatų, neturėtų būti leidžiama tampyti biudžeto virvučių. Ir priešingai – reikia skatinti tuos, kurie sugeba įgyvendinti finansavimo tikslus.
– Lietuvos BVP skaičiuojant vienam gyventojui net kiek pranoksta Estijos lygį, bet mūsų viešasis sektorius finansuojamas skurdžiau. Nors biudžetas – politikų rankose, gal VK gali jiems patarti ir kaip surinkti daugiau pajamų, kad būtų ką dalyti?
– Pirmiausia džiaugdamiesi didesniu nei Estijoje BVP vienam gyventojui, nepamirškime ir liūdno fakto, kad iš dalies taip įvyko todėl, jog Lietuvoje emigracija didesnio masto ir pyragas dalijamas smarkiau sumažėjusiam žmonių skaičiui – netekome beveik milijono gyventojų.
Mūsų institucijos paskirtis padėti valstybei geriau tvarkytis, nors patarinėdami ir esame susaistyti mūsų įgaliojimų. Galėčiau pacituoti dar XV amžiuje Erazmo Roterdamiečio išsakytą mintį, kad karalių ausys nepakenčia tiesos. Natūralu, kad ir mus ne visada norima išgirsti.
VK ataskaitose pasakoma, kaip būtų galima gausinti mūsų bendrą turtą – tiesiog efektyviau naudoti šalies išteklius. Valstybės investicijų programa skaičiuojama milijardais eurų, bet kiek daug pinigų paleidžiama vėjais!
– Kalbate apie išlaidų efektyvumą, o ar nesiūlote ir kaip padidinti valstybės biudžetą įplaukomis?
– Mokesčių politika – ne mūsų institucijos sritis. Tačiau atkreipčiau dėmesį, kad pažangiose šalyse, kuriose valstybė perskirsto didesnę BVP dalį, stengiamasi ir įtikinti mokesčių mokėtojus, kokią naudą iš valstybei sumokėtų pinigų gauna ir jie, ir visa visuomenė.
Tyrimai rodo, kad mokesčių mokėtojų mokestinei moralei didžiulę įtaką daro tai, kaip jie vertina viešojo sektoriaus paslaugas. Žmonės, matydami, kad valstybė netinkamai investuoja, labiau linkę vengti mokesčių. Ogi mūsų auditas atskleidė ir tiesiog juoką keliančio išlaidavimo, kurio niekaip nepavadinsi valstybės investicijomis.
Šešėlinė ekonomika mažės, kai žmonės aiškiai regės, ką jie gauna už valstybei sumokėtus mokesčius.
– Gal siūlote valdžiai nuosekliau aiškinti žmonėms, kam valstybė išleidžia mokesčių mokėtojų pinigus, nes tyrimai rodo, kad visuomenė labai prastai susigaudo, kaip naudojamos biudžeto lėšos?
– Iš tiesų mūsų užsakymu „Vilmorus“ bendrovės atlikti tyrimai atskleidė, kad visuomenė labai menkai susigaudo, kaip išleidžiamas biudžetas. Pavyzdžiui, daugybė žmonių mano, kad daugiausia lėšų skiriama krašto apsaugai, nes dažnai girdi apie finansavimo šiai sričiai didinimą, nors socialinei politikai tenka kelis kartus daugiau pinigų.
Stebina, kad net ir verslininkai labai smarkiai klaidžioja, atsakinėdami į klausimus apie biudžeto struktūrą. Nėra ko tikėtis, kad verslas noriai mokės mokesčius, jei nepasitiki valdžia ir net nežino, kur keliauja jo sumokėti pinigai.
Jau rengiant biudžetą, reikėtų labiau įtraukti į jo aptarimus įvairias visuomenės grupes. Mūsų signalus šįmet jau išgirdo Finansų ministerija ir parengė glaustą biudžeto pristatymą.
Tai pirmas žingsnis įtvirtinant suvokimą, kad biudžetas – tai piliečių ir valstybės sutartis. Viską galima pateikti taip sudėtingai, kad net Seimo nariai nesupras esmės. Bet reikėtų biudžetą išaiškinti kuo paprasčiau, kad kiekvienas pilietis jį suvoktų ir be advokatų bei finansų specialistų pagalbos.
– Ar iš anksto aptariant biudžetą su visuomenės grupėmis, neatsiras politiniame gyvenime dar daugiau populizmo?
– Piliečiai vis viena įsitraukia į biudžeto svarstymus, tik tai vyksta buitiškai, per asmeninius pokalbius, nežinant tikros informacijos. Tai kuria smarkiai iškreiptą valstybės išlaidų vaizdą ir griauna pasitikėjimą valstybe, pakerta politikų autoritetą. Todėl daug geriau tiesiogiai įtraukti piliečius į biudžeto aptarimą.
Tai nelengva užduotis, nes psichologai pastebi, kad faktai daugeliui žmonių atrodo nuobodus dalykas, o didelius skaičius iš viso sunku suvokti. Daug lengviau plinta gandai, sąmokslo teorijos.
Žinojimas visada žmogų išlaisvina, bet tai ir atsakomybė. Jei biudžetas būtų sudaromas įtraukus piliečius, jie geriau suvoktų savo galias, bet kartu suprastų ir kiekvienam žmogui tenkančią atsakomybę už valstybę. Tai gali ir gąsdinti, nes kartais paprasčiau gyventi, manant, kad už viską atsako kažkas kitas.
Tačiau čia vertėtų vėl prisiminti Erazmo Roterdamiečio įžvalgą, kad lengviau priversti paklusti tuos, kurie nežino, kas yra susitarimas.
– Gal VK galėtų labiau spausti valdžią atsižvelgti į auditorių išvadas, jei ši institucija būtų taip pat nepriklausoma nuo Vyriausybės kaip Lietuvos bankas?
– Valstybės kontrolės įstatymas nekeistas jau 16 metų. Jame visai nėra numatyta atsakomybė už mūsų teikiamų rekomendacijų įgyvendinimą.
Dabar Seimo Audito komitetas yra parengęs naują šio įstatymo redakciją, kuri suteiktų mus daugiau galių, plėstų mūsų savarankiškumą, numatytų audito rekomendacijų įgyvendinimo stėbėseną, parlamentinę kontrolę, bet kažkodėl šis projektas dulka politikų stalčiuose.
