Kaip teigė Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis, šiuo metu tam intensyviai ruošiamasi.
„Beveik viskas jau nuspręsta, išskyrus tikslų palaidojimo laiką. Numatome, kad tai įvyks kitų metų antrojoje pusėje – galbūt vasaros pabaigoje. Sukilėliai bus laidojami Rasų kapinėse. Dabar ruošiama vieta pagrindinėje Rasų koplyčioje, šiuo metu ji yra tvarkoma. Už tai atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė ir Kultūros ministerija. Bus įrengtas kolumbariumas ir jame visi bus palaidoti“, – sakė D.Matulionis.
Parengiamieji darbai, pasak jo, prasidės 2019-ųjų pavasarį. Kvietimas dalyvauti įgyvendinant projektą nusiųstas ir Lenkijai.
„Jei Lenkijos pusė pareikš norą dalyvauti įgyvendinant projektą, mes esame pasiruošę bendradarbiauti“, – tikino D.Matulionis.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas taip pat teigė, kad sukilėlių laidojimo apeigose kitais metais tikimasi sulaukti aukščiausių Lenkijos valdžios atstovų.
„Tai svarbus istorinis įvykis visoms trims tautoms, todėl privalome sukilėlius palaidoti garbingai ir oriai“, – sakė D.Matulionis.
Kad sukilėlių laidojimo procese turėtų dalyvauti tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek Baltarusijos atstovai, kalba ir istorikai.
„Tai turėtų daryti visos trys šalys, nes tai – bendra istorija. Tautinė vyriausybė buvo Lenkijos, čia buvo Lietuvos skyrius, bet žemės apėmė visas teritorijas. Tai yra buvusi Abiejų Tautų Respublika“, – kalbėjo istorikė Tamara Bairašauskaitė.
Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, kalbame apie tai, kad mums laisvė yra brangi, todėl turime vertinti šias asmenybes, kurios buvo savotiški mūsų laisvės simboliai. Be to, sukilėlių palaidojimas gali prisidėti prie Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimo.
„Ne mažiau svarbu ir tai, kad šiuo atveju prisiliečiame prie istorijos, kuri gali būti vienijanti kelias tautas: lietuvius, lenkus, baltarusius, ukrainiečius. Užsienio politikoje pasinaudojus šiuo įvykiu atsiranda tinkama galimybė telkti tautas regione. Lenkijos pusės noras dalyvauti šiame procese yra didžiulis. Be to, bendraujama su Lenkijos puse dėl palaikų identifikavimo ir perlaidojimo. Tačiau bendravimas iš Lietuvos pusės galėtų būti intensyvesnis. Juolab kad Lenkijos pagalbos reikėtų net identifikuojant konkrečiai K.Kalinausko palaikus, nes, kiek žinau, jo plaukų sruoga yra viename Lenkijos muziejų“, – tikino istorikas.
Pasak A.Nikžentaičio, ypač informacinių karų kontekste, kai tarp šalių kyla ginčų dėl praeities, Lietuva galėtų parodyti visiškai kitokio santykio su praeitimi, vienijančio tautas, pavyzdį. Tačiau tam dar reikia daugiau pastangų.
T.Bairašauskaitė taip pat iškėlė mintį, kad sukilėlių pavardės ant antkapių turi būti parašytos trimis kalbomis.
„Nesvarbu, kad baltarusiškai nė vienas jų savo pavardės nerašė. Jos visos skambėjo tik lenkiškai, kitokio varianto nebuvo. Tačiau reikia rašyti ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir baltarusiškai. Nes visi šiandien kalba savo kalba ir jomis reikia įamžinti“, – įsitikinusi istorikė.
Tiesa, pasak D.Matulionio, šiuo metu priimtas sprendimas pavardes rašyti lietuviškai ir taip, kaip jos buvo užrašomos XIX a.
„Projektas dalinai finansuojamas pagal Lenkijos Respublikos Senato globos programą Polonijai ir lenkams užsienyje“
