1763 metais išspausdintas eilėraštis „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“ (kalėdaitis čia suprantamas kaip dovana. – Red.) turėjo nepaprastą pasisekimą. Pasirodęs elementoriuje „Mokslas skaytima raszto lękiszko del mazu waykialu...“ per kitus šimtą metų jis buvo perspausdintas daugiau nei 50 kartų.
Gal elementoriai su šiuo eilėraščiu būtų buvę leidžiami ir ilgiau, bet 1864 metais buvo uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis.
Pirmajame lietuviškame vaikams skirtame eilėraštyje, be kita ko, nurodyta, kokio amžiaus vaikams kokio medžio – beržo ar ąžuolo – rykštės tinka.
Taip pat aiškinama, kad rykštė „pavaro razumą ling galvą“, „daro tėvams paslušnais“, „sulaiko vaikus nuo zlasties“, „išmoko uždirbti duonos“.
Kai kurie teiginiai skamba itin keistai. Tarkime, kaip rykštė gali išmokyti poterių, išgelbėti „dūšią iš peklos“ ar išmokyti lotynų kalbos?
Eilėraščio pabaigoje prašoma Dievo pašlovinti mokytojus ir tas motinas, kurios lupa rykšte mažus vaikelius, ir tokius miškus, kur rykštės auga. O tos motinos, kurios rykštės vaikams gailės, – nei daugiau, nei mažiau – virvę ant kaklo jam ruošia.
Fizinės bausmės vaikams Lietuvoje buvo uždraustos praėjus daugiau kaip 250 metų nuo šio eilėraščio paskelbimo.
Pernai Seimo nariai pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, kuriomis buvo uždraustas visų formų smurtas prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes.
Mano, kad nereikėtų skelbti
„Nieko sau, iš kur jūs tokį eilėraštį ištraukėte? – net šūktelėjo Seimo Žmogaus teisių komiteto primininkas Valerijus Simulikas. – Keistai man atrodo, nebe ta epocha. Gal kadaise tai ir buvo auklėjamoji priemonė.“
„Kaip manote, ar per tą laiką pasikeitė lietuvių požiūris į vaikų auklėjimą?“ – „Lietuvos rytas“ paklausė Seimo nario.
„Įvairių tėvų yra, įvairių senelių. Ne vienas sako: „Aš irgi panašiai auklėtas, dabar taip auklėju savo vaikus.“
Tikiuosi, mes iš tos glūdumos po truputį lipame. Ateina supratimas, kad vaikas yra toks pat žmogus, kad tėvų pareiga – auklėti vaikus ne tik fizine jėga, bet ir pagarba vieni kitiems“, – kalbėjo parlamentaras.
V.Simulikas pabrėžė, kad tokių eilėraščių apskritai nereikėtų skelbti. Juk Lietuvoje įstatymas draudžia fizines bausmes vaikams.
Literatūros istorijoje tas eilėraštis esą tegu būna, bet toks neigiamas pavyzdys gali užkrėsti tamsiai mąstančius žmones.
Reikia sverti naudą ir žalą
„Lietuvos ryto“ pakalbinto Seimo nario Mindaugo Puidoko žiniomis, šiais laikais rykštė naudojama labai retoje lietuvių šeimoje.
Jam yra tekę girdėti, kad rykštė tiesiog padedama matomoje vietoje ir taip vaikas drausminamas.
„Rykštės nepateisinu ir pats nenaudoju“, – pabrėžė valstiečių politikas.
„Kaip manote, ar lietuviai tėvai kitaip žiūri į fizines bausmes nei prieš 250 metų?“ – „Lietuvos rytas“ paklausė Seimo nario.
„Sudėtinga vertinti visą visuomenę, aš nesu sociologas, bet į visuomenę ir šeimą turėtume žiūrėti kompleksiškai, nesvarstyti apie rykštę ar vieną kitą bausmę atskirai, o galvoti, kokios pagalbos reikia šeimoms.
Šeimose būna visokių situacijų – tiek senovėje, tiek ir dabar. Kartais tėvams tenka vaikus sudrausminti.
Kartais tėvai neišlaiko įtampos darbe, neturi pakankamai kantrybės ir taiko fizines bausmes vaikams. Bet jei nėra grėsmės vaiko sveikatai arba gyvybei, nemanau, kad iš tokių šeimų reikia vaikus atiminėti.
Vaikai – ne daržovės, ne morkos, kurias galima perdėti iš vienos pintinės į kitą. Jei paimi vaiką iš šeimos, padarai jam baisią žalą.
Sprendžiant reikia pasverti, ar bus daugiau žalos, ar naudos.
Nesakau, kad rykštė – gera priemonė. Bet jei tėvai vaikui ką nors ir padaro, tai norėdami sudrausminti, o ne sužaloti fiziškai“, – kalbėjo M.Puidokas.
Nemato išskirtinumo
Tuo metu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė valstietė Agnė Širinskienė iškart pasakė, kad niekada nekomentuoja literatūros kūrinių, ypač tokių, kurių neskaitė. Vis dėlto eilėraštis „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“ ją sudomino.
A.Širinskienės įsitikinimu, papročiai nuo 1763 metų keičiasi visame pasaulyje, ir čia ji nematanti jokio lietuvių išskirtinumo. Anot politikės, jei paskaitytume kitose šalyse tuo metu sukurtų kūrinių, rastume panašių dalykų – civilizacija visur tobulėja.
„Visur yra tėvų, kurie negeba valdytis, stokoja tėvystės įgūdžių, ir tai nepriklauso nuo valstybės, kurioje gyvena“, – sakė Seimo narė. Jai teko mokytis JAV – ši problema ir ten yra, nors tai labai senos demokratijos šalis.
„Visur tokių nelaimių atsitinka“, – atsiduso A.Širinskienė.
Pirmiausia išgirsta lopšinę
Lietuvos tėvų forumo pirmininkas 54-erių Darius Trečiakauskas, trijų dukrų tėvas, jas užaugino be rykštės – esą net poreikio ją naudoti nebuvo.
Tačiau vyras sakė netikintis, kad pirmas lietuviškas eilėraštis vaikams buvo apie rykštę, nes pirmas eiliuotas tekstas, kurį mažieji išgirsta, yra motinos lopšinė. Anot D.Trečiakausko, taip ir reikėtų nurodyti visose literatūros antologijose.
„Be to, šį eilėraštį reikėtų vertinti pagal kultūrines ir istorines aplinkybes.
Tuo metu būtent Katalikų bažnyčia darė didelę įtaką vaikų švietimui ir ugdymui. O Bažnyčios požiūris į mokymą ir auklėjimą buvo per rykštę.
Jei klausiate apie eilėraščio aktualumą, šiandien reikėtų kalbėti apie pusiausvyrą. Kai vienoje svarstyklių lėkštėje prikraunama labai daug, o kita lieka tuščia, prarandame pusiausvyros pojūtį.
Vis dėlto dabartinė visuomenė daug kur pasaulyje yra iškreipta – su hiperbolizuotomis vaikų teisėmis be jokios atsakomybės ir pareigų. Nėra laisvės be įsipareigojimų.
Jeigu paleisime vaikus visiškai be jokių drausminimo priemonių, situacija taps nevaldoma.
Dabar viskas, kas daroma vaikui šeimoje, gali būti vertinama kaip smurtas. Ne tik rykštė, bet ir griežtesnis žodis ar žvilgsnis, draudimas sėdėti prie kompiuterio, reikalavimas, kad vaikas susitvarkytų savo kambarį.
Iš principo vaikas pastatomas į tirono be jokios atsakomybės poziciją, o tėvai – į vergų poziciją“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo D.Trečiakauskas.
– Tai ką daryti?
– Labai daug žmonių mano, kad Seimo priimtą įstatymą reikia iš viso atšaukti.
– Ar pasikeitė lietuvių požiūris į fizines vaikų bausmes?
– Drausminimo priemonės vaikui yra būtinos, bet rykštė – neadekvati bausmė. Bet sakyti, kad bausmė vaiko auklėjime yra negalima, – visiškas logikos pametimas.
Nepateisinama lyginti vaiko daužymą lazda su kepštelėjimu per kombinezoną.
Bausti – paprotinė teisė
Istorikės Rasos Paukštytės žiniomis, vaikų fizinės bausmės Lietuvoje anksčiau buvo labai paplitusios.
Lietuvoje tradicinėje kultūroje akcentuojama, kad vaikas yra lyg ir tėvų nuosavybė.
Fizinės bausmės buvo praktikuojamos ir toleruojamos. Tai buvo auklėjimo priemonė.
Bet, anot R.Paukštytės, kunigai prieštaravo beprasmiškam vaikų luošinimui. Tokius dalykus reguliavo savotiška paprotinė teisė, taigi apie vaikų fizines bausmes galima spręsti tik iš žmonių pasakojimų.
Kaip atsirado patarlės?
O kaip lietuviška patarlė „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“?
Etnologės Gražinos Kadžytės teigimu, čia kalbama ne apie vaikus, o apie pinigus.
Ši patarlė atsirado, kai pailgąsias sidabro lazdeles, vadinamas „ilgaisiais“, arba „kapomis“, XV amžiaus pabaigoje pradėjo keisti pirmosios kaltos arba muštos monetos.
Anot G.Kadžytės, tai ne vienintelė patarlė, kuri iš pradžių turėjo vieną prasmę, o vėliau įgijo kitą.
Etnologė rėmėsi Algirdo Juliaus Greimo teiginiu, kad patarlės galėjo būti vartojamos gentiniame paprotiniame teisme kaip teisinė argumentacija, o tokiomis sąlygomis viena pusė jas pritaiko sau, kita – sau.
Kaip ir kiekviename teisme – tekstas vienas, bet interpretacijų daug. Ir dabar vagis suras pasiteisinimų, kodėl vagia, o apvogtasis teigs, kad vogti negražu.
G.Kadžytė priminė, kad Lietuvos didikai savo vaikus auklėjo ne rykštėmis, o kalbomis apie garbę.
Laukia dar ilgas kelias
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras neabejoja, kad lietuvių požiūris į fizinį ir kitokį smurtą prieš vaikus po truputį keičiasi, vis daugiau piliečių suvokia, kad bet koks smurtas bendraujant žmonėms – nesvarbu, ar tai suaugę, ar vaikai – yra nepriimtinas.
„Tačiau vis dar yra nemažai žmonių, kuriems per sunku suvokti, kad auklėjimas ir smurtas yra nesuderinami dalykai.
Net politikai ar kitokio elito atstovai sako: „Tai ką, dabar nebeleis mums auklėti vaikų ir anūkų?“ Jiems sunku įsivaizduoti, kaip galima auklėti vaikus, jei atimama fizinių bausmių ar psichologinio smurto galimybė.
Vadinasi, Lietuvai dar teks nueiti ilgą kelią link dvasiškai sveikos visuomenės, kur santykiai tarp žmonių grįsti tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu.
Santykiai tarp tėvų ir vaikų dažnai yra sutrikę, o kai taip atsitinka, tėvai nežino, ką daryti vaikui demonstruojant nepriimtiną elgesį. Tuomet ištinka bejėgystė. Jos palydovas visada yra smurtas“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo D.Pūras.
Požiūris į vaikų bausmes pasikeitė
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ šiame šimtmetyje du kartus tyrė Lietuvos gyventojų nuomonę apie vaikų patiriamą smurtą.
2005 metais tik 4 proc. apklaustųjų prisipažino, kad tėvai juos mušdavo dažnai, 42 proc. – kartais, o 54 proc. tvirtino, kad nemušdavo.
Dažniausiai mušdavo už neklusnumą (84 proc.), melą (24) ir blogus pažymius. 6,5 proc. gavo pylos už dingimą iš namų bei rūkymą, 4,3 proc. – už draugystę su blogomis kompanijomis.
30 procentų apklaustųjų neturėjo vaikų. Tie, kurie turėjo, 41 proc. mušė savo vaikus, 58 proc. nemušė, o 5 proc. mušė dažnai.
Mušimo priežastys – tos pačios, už ką ir patys gaudavo nuo tėvų: neklusnumas – 86,9, melas – 34,3, blogi pažymiai – 11,3 proc. Tačiau atsirado ir nauja priežastis – 6 proc. tėvų mušė savo vaikus už narkotikus.
Beveik ketvirtadalis (23 proc.) buvo įsitikinę, kad bausmės padeda tapti geresniu žmogumi, o 57 proc. – kad nepadeda.
51 proc. apklaustųjų nepritarė nuomonei, kad bausmės yra būtina auklėjimo priemonė, 49 proc. buvo įsitikinę, kad fizines bausmes reikia uždrausti.
Per kitą dešimtmetį Lietuvos gyventojų nuomonė įspūdingai pasikeitė.
2017 m. smurtą šeimoje net 52 proc. žmonių laikė labai didele problema, o 33 proc. – greičiau didele. Daugiau nei pusė apklaustųjų manė, kad realios pagalbos kreipiantis dėl šeimoje patiriamo smurto negaunama, ir tik 8 proc. sutiko, kad tokios pagalbos sulaukia.
73 proc. apklaustųjų pritarė sprendimui priimti įstatymą, uždraudžiantį visų formų fizinį, emocinį, seksualinį smurtą prieš vaikus. Tik 7,4 proc. tam nepritarė.
„Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio nuomone, lietuviai šiais laikais savo vaikams tik „kepšteli“ – diržu muša tik išimtiniais atvejais. Jis pabrėžė, kad viskas, kas susiję su šeimos santykiais, keičiasi labai lėtai ir vėliausiai patenka į visuomenės reguliavimo sritį. Tačiau pernai atliktas tyrimas rodo, kad visuomenės požiūris į vaikų fizines bausmes pasikeitęs. Priežastis – skaudi vadinamoji Matuko istorija.
Bet tai nereiškia, kad dabar būtų gautas toks pat rezultatas.
