Dvasininko užduotis – kelti kovinę dvasią
Į pratybas „Geležinis vilkas 2018“ savo karo kapelioną buvo atsivežę ir Didžiosios Britanijos kariai.
Pastorius iškart patraukė visų žurnalistų dėmesį, kai lemiamo puolimo metu karinių mokymų miestelio gatvėje, aplink važinėjant ir šaudant kovos mašinoms, kalenant kulkosvaidžiams, pasirodė su dūdmaišiu ir į nieką nekreipdamas dėmesio kelias valandas marširavo gatvelėmis grodamas senovines melodijas.
„Mano darbas kelti karių kovinę dvasią, o tai daryti grojant dūdmaišiu yra labai sena britų tradicija“, – žurnalistams aiškino tėvas Mazeod.
Kiekvieną vakarą šv. Mišias aukojęs S.Noretas pripažino, kad pratybų metu bažnyčioje karių sulaukė tik vieną kartą – kai šie į ją įsiveržė mūšio metu. Tačiau per šv. Mišias vienas irgi nebūdavo: į jas susirinkdavo civilių bendruomenę imituojančių karių grupė.
Bet, pasak kunigo, tai tikrai nereiškia, kad kariams tikėjimas nerūpi. Priešingai, čia Dievas kartais būna net arčiau nei civilių gyvenime.
– Ar šv. Mišios – kiekvienų karinių mokymų dalis?
– Didesnėse pratybose šv. Mišios visada vyksta. Tenka jas aukoti ir miške, lauko sąlygomis. Turiu į lagaminą sutelpantį sudedamą altorių, kurį galiu pastatyti bet kur. Žinoma, tik tais mokymų etapais, kai nevyksta mūšiai.
Kaip kunigui kartais tenka ir pačiam dalyvauti pratybose. Pavyzdžiui, vienuose mokymuose reikėjo imituoti laidotuves – atlikome visą ceremoniją kaip prideda krikščionių bendruomenei.
– Ar kariams svarbus tikėjimas? Juk šiais laikais nemažai žmonių ne tik sakosi netikintys, bet yra priešiškai nusiteikę religijos atžvilgiu.
– Rukloje, kurios įgulos II kapelionato kapelionas esu, šv. Mišiose kariškių lankosi šiek tiek mažiau. Bet taip yra dėl to, kad savaitgaliais, kai aukojamos šv. Mišios, daug kas išvažiuoja į namus. Miestuose, kiek žinau, kariai lankosi Mišiose.
Manau, kariuomenėje tikėjimas praktikuojamas panašiai, kaip ir civiliniame gyvenime – apie 10 procentų, t. y. tiek, kiek pagal apklausas skelbiasi esą praktikuojantys katalikai.
– Ar šauktiniai taip pat lankosi šv. Mišiose?
– Pradžioje, kol jų dar neišleidžia namo savaitgaliais, šauktiniai dalyvauja gana aktyviai, po to rečiau. Tačiau nemažai šauktinių ateina pasikalbėti asmeniškai, pabendrauti.
Taip pat sudarome tarnaujančiųjų grupes ir ruošiame sakramentams. Kiekvieną kartą atsiranda karių, kurie tik kariuomenėje priima krikšto sakramentą, sutvirtinimo ir kitus sakramentus.
Su praėjusio šaukimo kariais turėjome ir maldos grupelę – kartą per savaitę susirinkdavome studijuoti Šventąjį Raštą, kartu pasimelsti.
Kadangi mano parapijoje visi kariai, bendrauju ne tik su šauktiniais, bet ir su profesinės tarnybos kariais. Tad būna ir vestuvių, ir laidotuvių. Į įguloje laikomas šv. Mišias ateina ir civiliai gyventojai.
– Jums teko pabuvoti ir užsienyje, ar skiriasi mūsų ir kitų valstybių karių požiūris į religiją?
– Užsienio kariuomenėse tie, kurie tiki, to nesidrovi ir atvirai išpažįsta savo tikėjimą, meldžiasi, daro kryžiaus ženklą. Vis tik laisvėje gimę turi mažiau baimės – jei tiki, tai ir liudija savo tikėjimą.
Pas mus dar yra šioks toks susivaržymas, dažnai manome, kad mano tikėjimas – mano vidinis reikalas, nors iš tikro tai ir bendruomenės reikalas. Tik suradę daugiau vienminčių pradedame tikėjimą deklaruoti viešai. Bet yra nuoširdžiai tikinčių.
– Buvote net poroje misijų Afganistane. Ar skiriasi santykis su Dievu čia, Lietuvoje, ir misijose, kur vyksta realūs kariniai veiksmai?
– Žinoma, pradžioje išlieka drovumas. Tačiau persižegnodamas prieš valgį pastebėjau, kad šalia manęs pradžioje vienas kitas, o paskui ir visi kariai padaro tą patį. Po kokio mėnesio mačiau, kad kiti jau ir asmeniškai prieš valgį darydavo kryžiaus ženklą.
Kai matomas pavyzdys, tikėjimas greičiau atsiskleidžia. Be to, kuo arčiau mirtis, tuo daugiau tikėjimo. Misijose daugiau karių lankosi ir koplyčioje. Čia žmonės labiau atsiskleidžia, atsiranda vidinis nerimas, jie supranta, kad nieko nėra amžino šiame gyvenime.
Kaip arkivyskupas Gintaras Grušas sakė – apkasuose ateistų nebėra, kas kaip moka, taip meldžiasi. Tikėjimas mums įgimtas. Krikščionys savo tikėjimą deleguoja į Dievą, kiti – kažkur kitur, bet tai mums įskiepyta.
Žiūrėkite, mažas vaikas tiki ir tėvais, ir Dievu. Pamažu augant didėja ir savivertė: aš galiu, aš padariau, aš šio pasaulio dievas. O kai gyvenimas persirita į antrą pusę, žmogus pamato, kad nieko didingo šiame pasaulyje taip ir nenuveikė, prasideda kitoks gyvenimo vertinimas, žmonės vėl atsigręžia į Dievą.
– Ar sunkus kunigo darbas tarp karių? Vis tik tai kitokia terpė nei civiliai, o ir mokomi jie, nors ir kilniu tikslu, ginant savo šalį ir žmones, bet žudyti, kitaip sakant to, kas prieštarauja Dievo įsakymui.
– Mums visi žmonės vienodi. Karys irgi žmogus, mes turime jį palaikyti, rūpintis jo gyvenimu. Mes nesakome, kad tai žmogus, kuris žudo. Negalima taip skirstyti, Dievas žmonių neskirsto.
Kiekvienas turime savo pareigas, o kario pareiga yra ginti. Tai labai sunki ir garbinga pareiga. Aš irgi turiu pareigas: palaikyti karius ir, esant reikalui, suteikti tą pagalbą, kuri yra mano galioje. Ir suteikčiau ją neskirstydamas, ar tai karys, ar priešas, juk visi esame Dievo vaikai.
Žinoma, dirbant kariuomenėje yra sava specifika. Kariuomenėje kunigas turi būti aktyvesnis, eiti pas karius, bendrauti, būti kartu su jais, ką sėkmingai darau jau 15 metų.
