Prezidentas įvertino ir beprecedentį mokytojų streiką – V.Adamkus nepalaiko mokytojų sprendimo kelioms savaitėms apsigyventi ministerijoje. Tačiau, jei kitu būdu dialogo su valdžia pasiekti nepavyksta, prezidentas teigia esantis mokytojų pusėje.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir prezidento V.Adamkaus pokalbis apie praėjusius metus, visuomenės bėdas ir artėjančius prezidento rinkimus – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Kaip jūs laikotės, prezidente?
– Skųstis negaliu, truputį kartais banguoja, ypatingai kraujo spaudimas pašokinėja, bet normaliai susitvarkom su juo. Turiu pasidžiaugti, kad metus baigiu palyginti neblogoje formoje.
– Baseiną dar lankote?
– Lankom, kartais man liepia padaryti pertraukas, bet išlaikom formą.
– Kokie šie metai buvo Lietuvai? Ar mes metus baigiame susivieniję, ar susiskaldę?
– Susivienijimo klausimas sunkiai atsakomas. Tai jubiliejiniai metai, aš ypatingai tikėjausi, kad tauta vos ne pakils iki Baltijos kelio. Deja, turiu prisipažinti, esu nusivylęs. Žinoma, nieko blogo neįvyko, bet dvasinio pakylėjimo, kuriame buvome mūsų prisikėlimo metu, nepasiekėme. Šventinė proga suteikė mums galimybę pakilti, deja, mano akimis žiūrint, jos neišnaudojome. Gaila, apgailestauju.
Kai kurie dalykai iš viso neturėjo įvykti. Sekant kai kuriuos mūsų įstatymų leidėjų sprendimus, vietoj to, kad kreiptų dėmesį, bandytų spręsti problemas, kurios palietusios nemažą dalį Lietuvos žmonių, dėmesys buvo nukreiptas į šalutinius, nereikalingus dalykus.
Net priėjom iki tokio lygio, kad pradėjome vieni kitų negerbti – tai, ypatingai viešumoje, neturėtų išryškėti, nes tai pasiekia ir užsienį. Lietuvai – 100 metų – kad tikrai spindėtume, džiaugtumėmės, negalėčiau pasakyti.
Tai buvo savotiškas nusivylimas. Bet ką darysi, gyvenimas yra realybė, su ja turime skaitytis. Galėjome būti geresni, bet neišnaudojome tos progos.
– Užsiminėte apie Sąjūdį, Baltijos kelią – procesus, kurie parodo, kad žmonės yra laisvi. Mokytojų streikai – to, kaip vyko prieštaravimai valdžios sprendimams, istorijoje nėra buvę. Mokytojai kelioms savaitėms apsigyveno ministerijoje, principingai nenusileido tam, kas jiems siūloma. Gal čia ir yra lūžis?
– Galima dvejopai vertinti. Bendrai paėmus, kaip faktą, mokytojų streikus vertinu teisingai. Esame laisva visuomenė, turime teisę išreikšti save arba pareikšti savo nuomonę, džiaugsmą ar nusivylimus.
Tai išreikšti galima įvairiomis formomis. Pas mus situacija, sprendžiant tuos klausimus, mano akimis žiūrint, nenormali. Dialogas, kuris šiuo atveju turėtų spręsti problemą, iš viso nevyko. Tai privedė prie streikų tokioje formoje, kokios Lietuvoje dar nebuvo.
Kartais pasvaidydavome sniego gniūžtes ir langus kai kuriuos padaužydavome, išreikšti savo nepasitenkinimą, pavaikščiodavome paraduose triukšmingai, šaukdami Gedimino prospektu, bet tuo ir pasibaigdavo. Bet šiuo atveju, atrodo, kantrybė trūko. Mokytojai yra teisėti.
Ir ne tik jie, yra kitos gyvenimo sritys mūsų bendrame gyvenime, jei kalbėsime apie medikus, kitus. Panašių atvejų yra, žinoma, jie dar nėra išėję. Mokytojų kantrybė trūko. Jeigu reikėjo imtis tokių priemonių, kurios atkreiptų valdančiųjų žmonių, kurie turi reaguoti ir ieškoti sprendimų, dėmesį, aš pateisinu tą klausimą.
Nors, mano supratimu, reiktų iki to neprieiti. Bet jeigu dialogo nebuvo ir kantrybė trūko, mano simpatijos yra mokytojų pusėje.
Nenorėčiau, kad tokie įvykiai kartotųsi mūsų gyvenime, kur turėtume užimti oficialias valstybės įstaigas ar daužyti langus. Jei pasižiūrėtume, kas darosi Paryžiuje, tiesiog sunku patikėti, kad savotiškos Europos kultūros centre vyksta tokie dalykai, matomi televizijos ekranuose.
Bet tai irgi parodo, kad žmonių kantrybė pasibaigė ir jie bando atkreipti dėmesį nelabai kultūringomis priemonėmis. Tikiu, kad šis mokytojų streikas bus tam tikras iššūkis mūsų valdžios įstaigoms – sukultūrėkime, imkimės reikalingų, teisingų sprendimų ir ieškokime kelio susikalbėti. O ne leistis iki tokių dalykų – streikuojančių mokytojų savotiškos valstybinės įstaigos okupacijos.
– Jūs sakote, kad iš vienos pusės tai yra ženklas, kad sprendimai turėtų būti priimami kitaip tokių grupių, kaip mokytojai, medikai, pareigūnai, atžvilgiu. Iš kitos pusės, tie, kurie sprendimus priima, sakytų: taip bus paleistas džinas iš butelio ir jeigu vieną sykį reikalavimams nusileisi, tada visi kiti išeis į gatves ir okupuos kitas ministerijas.
– Vis tiek sprendimo nebus. Esame tiek sąmoningi ir kultūringi, kad turime spręsti, kuris kelias yra teisingiausias į iškilusios problemos sprendimą. Pasinaudokime, galbūt mums trūksta patirties, savigarbos institucijų ar pačių žmonių bendravime. Jeigu atkreipsime dėmesį į žmogų, jo elgesį ir ieškant sprendimo, kas yra geriausia artimui, mes ateityje išvengsime panašių dalykų.
Žinoma, yra sunkumų, pripažįstu, kad Lietuvos gyvenime per beveik 30 metų neišsisprendėme pačių pagrindinių problemų. Apie jas kalbam, taip pat ir apie reformas – rodos, reformuojam vos ne kiekvieną dieną. O iš tų reformų šnipštas.
Žmonių kantrybė irgi baigiasi. Yra tam tikros ribos, kai reikia imtis ir kitų problemų. Tačiau aš nepritariu tokioms formoms, kurios reikalauja tokių iššūkių. Susikaupkime ir parodykime vieni kitiems daugiau pagarbos.
– Ką jūs, prezidente, būtumėte daręs, jei jūsų valdymo laikotarpiu būtų panaši situacija?
– Buvo ilgas laiko tarpas, per kurį reikalavo keitimo palaipsniui, kad ir švietimo srityje. Bet galvoju, nieko nebuvo daroma. Buvo kalbama apie tai ir problema vis augo – pačios sistemos, mokslo krypčių pertvarkymo, atlyginimo sistema visuomet kabėjo ore ir niekas jos nebandė spręsti.
Dabar viskas susikrovė į krūvą ir turime rezultatą. Nuo pat pradžių, nors ir iš karto nebuvo galima išpildyti visko, kas reikalinga, reikėjo spręsti, ne vien kalbėti. Atlikti ir eiti žingsnį toliau. O pas mus susikaupė viskas iki to, kai staiga viskas sprogo. Ir turim rezultatą.
– Jūs paminėjote tokią frazę: valdžiai reikia pasidaryti kultūringesnei. O kaip yra dabar?
– Mums dar ilgas kelias prieš akis. Stengiamės, yra prošvaisčių. Jokiu būdu nesakau, kad viskas blogai. Ir toje pačioje sistemoje – tiesiog tenka pasigėrėti mūsų jaunimu, jaunosios kartos pasiekimais, pripažinimais tarptautinėje plotmėje.
Mūsų žmonės dalyvauja tarptautinėse, pasaulinio lygio konferencijose ar net esame dalyviai, sprendžiant kai kurias mokslo problemas. Tai kelia pasididžiavimą. Negalima vienu brūkšniu visko juoda spalva nudažyti. Tačiau negalime paneigti ir to, ką turime.
– Yra sakančių, kad ši valdžia yra arogantiška.
– Tai išryškėjo. Nenoriu daugiau nieko komentuoti, kadangi visi puikiai matome, kad tokio arogantiško laikymosi ar bendravimo savo tarpe neturėtų būti viešumoje.
– Trūksta diplomatijos, žmogiškumo?
– Viską sudėjus kartu, ką pasakėte.
– O kaip profesionalų Vyriausybės idėja? Profesionalūs žmonės lyg turėtų būti ir diplomatai, ir kompetentingi – viskas viename. Ar galima sakyti, kad tai nepasiteisino?
– Aš visko į vieną kubilą nesudėčiau. Turėtų būti įvairovė, bet kad jų reikia – taip. Kadangi tai neįvyko, iškilęs klausimas: arba pas mus trūksta specialistų, arba kai kurie tik apsimetam specialistais, o kai išaiškėja problemos, mes matome tikrovę.
Toks bandymas ar apsiskelbimas, kad čia bus vien tik specialistų Vyriausybė, nepasitvirtino. Aš nemanau, kad tai turi būti būtinai apibrėžta. Žmonių įvairovė ir jų savitarpio bendradarbiavimas, stengiantis įveikti iškylančias prieš juos problemas ar uždavinius – štai čia pasirodo mūsų visuomeninis brandumas.
Noriu pabrėžti – mums daug kur trūksta brandumo, kur turėtume turėti ir norime turėti, ir gal turėsime ateityje. Bet šiandien dar esame žingsniu, penkiais ar dešimt nuo to.
– Kai kalbame apie brandą, turbūt galime kalbėti apie visas partijas. Jei žiūrėtume, kas vyksta tarp valdančiųjų ir opozicijos – tai absoliutus nesusikalbėjimas. Visais laikais opozicija prieštaraudavo pozicijai, bet dabar tai, kas vyksta, yra visiškas nesusišnekėjimas.
– Teisingai. Gaila, bet tai yra teisybė ir aš turiu su jumis visiškai sutikti.
– Prieš naujus metus vėl traukiamos kortos, slaptos pažymos, neva Kremlius įtakoja kai kurias partijas, netgi pradžioje buvo konkrečiai įvardinti konservatoriai. Tokie žaidimai, kurių visuomenė išsiaiškinti negali – mes turbūt niekada nepamatysime, kas tose pažymose parašyta. Kaip vertinti tokias siunčiamas žinutes?
– Apgailėtina. Man atrodo, kad tai yra savotiškas manipuliavimas mūsų visuomene, savo tam tikrų, labai siaurų partinių tikslų siekimas, panaudojant nekultūringas, nepriimtinas bendravimo priemones.
Aš irgi labai skeptiškai žiūriu ir abejoju tokių dokumentų, ar kaip juos pavadinti, egzistavimu, galbūt tai yra savotiškas visuomenės erzinimas ir bandymas sukelti tam tikrą sąmyšį. Tai mūsų valstybinėje santvarkoje turėtų dingti, nes taip negalima tvarkytis valstybei, kur ir šiaip sistemoje yra problemų.
Ypač Lietuvos žmonių gerovės atžvilgiu – už Lietuvos didmiesčių ribų, pasižvalgę pro provinciją, turime daug neišspręstų problemų, kurios reikalauja, šaukšte šaukia sprendimų, atsakymų į žmonių vargingus gyvenimus, kur reikalinga pagalba ir supratimas.
Štai čia yra viena iš pagrindinių žmogiškųjų problemų, kur Vyriausybė ar visuomenė nėra sureagavusi taip, kaip ji turėtų reaguoti. Atkreipiant dėmesį išspręskime tai arba bent sumažinkime sunkumus, su kuriais susiduria didelė mūsų visuomenės dalis.
– Koks yra prezidento vaidmuo tokiose situacijose? Mes turime pavyzdį – ar teisingai reaguojama?
– Man yra sunku į tą klausimą atsakyti. Aš tik tiek žinau, kad prezidentas negali diktatoriškai elgtis. Vis tiek mes pripažįstame ir pageidaujame demokratinės visuomenės, demokratinio valstybės tvarkymosi. Šitas būdas turi būti atmestas.
Man atrodo, iš abiejų pusių turi būti parodyta didesnė pagarba vieni kitiems. Turime subręsti, būti visuomeniški ir priimti visuomenines problemas kaip bendras problemas, kurios priklauso jums, man ir trečiajam asmeniui.
Tik tokiu būdu, geranoriškai eidami, ieškodami geriausio būdo arba atsisakydami kai kurių sprendimų ten, kur galima sprendimus atidėti, jie nėra reikšmingi, bet jie padėtų spręsti žmonių, individo gyvenimą palengvinti, pakelti gyvenimo gerovės lygį žmonių tarpe – štai kur yra vienas iš pirmųjų žingsnių, į kuriuos dar nesame atkreipę dėmesio.
Nesakau, kad mes visai nejudame ar esame įklimpę į duobę, iš kurios nepajėgiame išsikapstyti – bet aišku, po truputėlį judame, yra sričių, kurios kelia pasigėrėjimą.
Bet yra sričių, kur metame finansus, kuriuos galėtume atidėti keliems metams ar dešimtmečiui, kad atkreiptume dėmesį ten, kur yra tikrai deganti problema, žmogiška problema, kurios negalime ignoruoti.
Štai kur turėtų būti sutarimas, kad ir visuomeninės organizacijos atkreiptų dėmesį, ir Vyriausybė, ir tuo pačiu iki pačios viršūnės, paties prezidento. Bet tai turi būti bendro sutarimo, supratimo būdu, o ne prievartos ar nesąžiningų manevravimų, pradedant prastumti savo interesus virš bendrų visuomeninių.
– Kiti metai Lietuvai labai svarbūs, vyks treji rinkimai, tarp jų ir prezidento. Kai jūsų prieš Seimo rinkimus klausiau, ką žmonėms pasirinkti, sakėte, kad reikia balsuoti už asmenybes. Dabar rekomenduotumėte tą patį? Ko jūs tikitės?
– Aš to neatsisakau. Aš turiu vilties. Dėl tikėjimo aš jau pasidariau truputį abejingas, kadangi yra per daug nusivylimų. Bet vis tiek neprarandu vilties, kad mes kaip nors subręsime. Vienintelį žodį noriu pabrėžti – yra subrendimo reikalas.
Ir kuo greičiau mes subręsime, tuo greičiau išbrisime iš sunkumų ir gyvensime normalų gyvenimą. Nesakau, kad sukursime kažką ypatingo, bet sukursime normalų gyvenimą, kur norėtume su dideliu džiaugsmu gyventi, kurti ir mirti Lietuvoje.
– Jūs savo kandidatą jau turite pasirinkęs?
– Širdyje turiu – iš tų, kurie pasiskelbę. Aš nesakau, kad pats išsirinkau iš visos tautos – aš nesu kažkoks genijus, matantis viską. Bet iš pasiskelbtų kandidatų aš turiu favoritą. Nesakau, kad jis yra idealus, bet jis tikrai atitiktų šių dienų reikalavimus ir tauta gal jį pasirinks.
– Neatskleisite?
– Šitą klausimą atidėkime tautai spręsti.
– Bet jūs tikite, kad tauta teisingai pasirinks?
– Per 30 metų buvo ne vienas pasikeitimas. Ir šiandien yra tokių dalykų, kurių aš negaliu suprasti. Pavyzdžiui, kad tauta, pergyvenusi tokius baisius laikus, turėjusi žmones, kurie yra atsakingi už tai, šiandien jų neatsisako, o kai kurie iš jų daro neleistinus dalykus.
Neminėsiu pavardžių, bet paskutiniai kai kurie įvykiai, padaryti Lietuvos vardu, neįgalioti žmonių – sunkiai suprantami. Štai ko turime atsikratyti.
– Naujųjų metų proga palinkėkime ko nors, prezidente.
– Kad vieni kitus gerbtume, mylėtume, darytume ramius, protingus sprendimus. Tai palaipsniui turėtų atnešti mūsų tautos tvirtėjimą, gerėjimą, lengvesnį žmonių gyvenimą.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
