Neseniai naujienų portale lrytas.lt aprašyta istorija, kai šeima (du suaugusieji, du mokyklinio amžiaus vaikai ir kūdikis) gyvenanti 18 kvadratinių metrų ploto bute sulaukė vaikų gerove besirūpinančių tarnybų vizito, mat naujagimį aplankiusiai gydytojai įtarimų sukėlė būsto dydis.
Nemažai skaitytojų komentaruose reiškė pasipiktinimą tokiu požiūriu, mat, anot jų, svarbu ne būsto dydis, bet tėvų meilė, o ir neretas vyresniosios kartos atstovas sovietmečiu gyvenęs itin kukliomis sąlygomis.
Apie tai, kokiose butuose gyveno ir apie kokį būstą svajojo šeimos sovietmečiu, naujienų portalas lrytas.lt kalbėjosi su istoriku Algirdu Jakubčioniu.
– Ar sovietmečiu būta kokių nors taisyklių ar numatytų normų, kokio ploto būste turėjo gyventi šeimos?
– Sovietų sąjungoje tik ketvirtajame dešimtmetyje apibrėžta, kiek kvadratinių metrų gyvenamojo ploto reikia vienam žmogui. Nustatyta, kad tai turi būti devyni kvadratiniai metrai. Šis skaičius 1943 metais okupavus Lietuvą buvo įneštas ir pas mus. Būtent šiuo pagrindu pradėta nacionalizuoti namus arba nusavinti dalį buto.
Jei keturių asmenų šeima turėjo keturių kambarių butą, o vieno iš kambarių plotas, grubiai tariant, galėjo siekti 20 kvadratinių metrų, tai vadinasi šeima naudojosi 80 kvadratinių metrų plotu. Na, keturis padauginę iš devynių gausime 36, tad iš keturių buto kambarių buvo galima nusavinti du.
Sovietų sąjungoje egzistavo toks dalykas, kaip „suglaudinimas“ (rus. уплотнение) ir tokiais atvejais tarsi buvo galima nekreipti dėmesio į kvadratinius metrus, jei reikia ką nors apgyvendinti. Situacija buvo tokia, kad sovietų karininkai ar valdininkai atvykę į Lietuvą gyvendavo su kitais gyventojais.
Ką reiškia nusavinti bute kelis kambarius? Jei viename kambaryje yra kūrenamas pečius ar krosnis, o kitame yra šylanti sienelė, tai kaip šiuo dalykus sutvarkyti? Kieno lėšomis bus apšildomos patalpos? Nuolat kildavo įvairių buitinių trinčių, jau neklabant apie tai, koks tavo, kaip buvusio šeimininko požiūris į tokius įnamius.
– O šie įnamiai ateidavo su dokumentais ir tiesiog pareikšdavo šeimininkams, kad nuo šiol gyvens su jais kartu?
– Taip. Ateidavo ne tik nešini dokumentais, bet ateidavo ir kartu su milicija. Situacijos kartais tikrai pasiekdavo absurdo ribą. Ignas Šeinius savo romane aprašo vieną atvejį, kai Rusijos karininko žmona išėjo į teatrą Kaune, o jai grįžus buto šeimininkė nusistebėjo, kodėl ji ėjusi su naktiniais marškiniais. Karininko žmonos atsakymas buvo toks: „Nesąmonė su tokiu gražiu drabužiu į lovą gultis“. Akivaizdu, kad tai buvo skirtingų įpročių susidūrimas.
– O kokiu principu buvo sudaromos eilės būstui gauti?
– Sovietmečiu buvo nustatyta, kada buvo galima stoti į eilę kooperatiniam butui gauti. Vienas tokių atvejų, jei šeima gyveno su tėvais. Nesu tikras, bet man regis galiojanti tvarka numatė, kad jei šeima turėjo keturi kambarius ir viename būste gyveno du vaikai ir du tėvai, stoti į eilę kooperatiniam butui gauti nebuvo galima. Buvo įvesta ir daugiau apribojimų, pavyzdžiui, kaip kad stoti į eilę galėjai tuo atveju, jei nustatytą laiką gyvenai ir dirbai mieste.
– Bet juk tuo keletą metų reikėjo kažkur gyventi, ar veikė tokia laisva nuomos rinka, kaip dabar?
– Nuomos rinka buvo, bet juk jei gyveni ir taip nedideliame būste, tai ką ten dar nuomosi? Studentai, kurie neturėdavo kitos išeities, nuomodavosi būstą, bet jie gyvendavo kartu su kitais šeimos nariais. Dalis įmonių ir organizacijų turėjo bendrabučius ir taip savo darbuotojus aprūpindavo gyvenamąja vieta. Tiesa, šiuose bendrabučiuose veikė analogiškos taisyklės: vienas 12-16 kv. metrų kambariukas dviem žmonėms buvo savotiška prabanga. Patogumai dažniausiai būdavo bendri.
Šeštojo ir septintojo dešimtmečio bendrabučiai buvo vadinamosios koridorinės sistemos, o aštuntajame dešimtmetyje statyti bendrabučiai buvo kiek patobulinti – vienu tualetu ir prausykla naudojosi du kambariai. Dušai būdavo bendri, o vonių paprastai nebūdavo.
– Ar tokio būsto bendrabutyje gavimas buvo laikomas sėkmės dalyku ar atvirkščiai – negebėjimu išsirūpinti geresnį būstą?
– Tai buvo laiminga būtinybė. Žmogus jau turėjo kur gyventi, o už bendrabučius nereikėjo mokėti tiek daug, kiek nuomojantis būstą privačiame sektoriuje, vadinasi, savarankiško gyvenimo pradžiai tai buvo reikšminga paspirtis.
– Ar tiesa, kai kai kurios šeimos stengdavosi turėti daugiau vaikų iš dalies ir dėl to kad galėtų pasigerinti savo buitines gyvenimo sąlygas, pretenduoti į erdvesnį būstą?
– Iš dalies tai mitas, bet šioks toks pagrindas jam gyvuoti yra, mat jei žmogus neturėjo jokio būsto, tai nuo vaikų skaičiaus priklausė, kokį būta jis gaus. Būdavo tokių atvejų, kai žmonės stengdavosi prisiregistruoti sau tėvus iš kaimo ar kitus giminaičius ir taip parodydavo, kad yra daugiau šeimos narių. Tai buvo galimybė gauti šiek tiek erdvesnį butą. Dviejų asmenų šeimai ar dviejų asmenų šeimai su vienu vaiku buvo galima gauti tik dviejų kambarių butą, bet jei šeimoje jau daugiau nei vienas vaikas, buvo galima gauti ir trijų kambarių butą.
– Minėjote, kad vienam žmogui turėjo būti skirti ne mažiau 9 kv. metrai gyvenamojo ploto, ar kas nors kontroliavo, kad taip ir būtų, ar ši taisyklė veikė labiau popieriuje?
– Formaliai toks požiūris egzistavo, bet realybė buvo kitokia. Vėliau nuo kvadratinių metrų normos vienam žmogui buvo pereita prie kambarių skaičiaus. Tiesa, vienam asmeniui gauti dviejų kambarių butą buvo neįmanoma. Vieno kambario – taip.
Masiškai daugiabučiai namai imti statyti nuo 1956 metų Nikitos Chruščiovo iniciatyva. Idėja buvo tokia, kad kiekviena šeima turi turėti butą. N.Chruščiovas buvo įsitikinęs, kad buto virtuvė turi būti maža, nes joje gali būti tik valgomi pusryčiai ir pasišildoma vakarienė, parsinešta iš kulinarijos parduotuvės. Pietaujama – institutų, fabrikų ar miestų valgyklose.
Iš pradžių buvo laikomais požiūrio, kad vonia ir tualetas gali būti įrengiami vienoje patalpoje. Rusų tauta turi daug anekdotų. Tuo metu buvo labai geri Sovietų Sąjungos santykiai su Kuba, Havana, tad ši patalpa, sujungus du rusų kalbos žodžius, buvo pavadinta „gavana“. Tokiais daugiabučiais buvo apstatyti sostinės Žirmūnų ir Naujininkų mikrorajonai.
Tai, kaip atrodė sovietinio buto išplanavimas ir apstatymas puikiai atsiskleidžia filme „Šuriko nuotykiai“, žinoma, ten vaizduojamas toks pavyzdinis butas.
– Grįžtant prie būsto nusavinimo ir „suglaudinimo“, ar pasitaikydavo atvejų, kai tokios kartu apgyvendintos šeimos būdavo atsitvėrę vos spinta?
– Tokių atvejų būdavo, bet tai nebuvo visuotinis reiškinys. J.Stalino valdymo laikotarpiu nestatė namų ir yra išlikusių aprašymų apie tai, kad viename kambaryje gyveno su seneliai, tėvai ir vaikai. Iš viso šeši asmenys. Tėvai miegojo lovoje, vaikai – ant grindų, o ant sofos miegojo abu senukai. Apsisukti nebuvo kur, o kai pagaliau 1939 metais buvo leista puošti kalėdines eglutes, aprašoma, kad eglutė tokiame bute kabojo ant lubų žemyn šakomis. Tad nenuostabu, jei, turint tokios patirties, kai kam gyvenimas viename kambaryje vienai šeimai galėjo atrodyti prabanga. Gerai, jei spinta buvo ta pertvara, bet galėjo būti ir paklodė.
– Apie ką svajojo tos epochos žmonės?
– Kai socializmas jau buvo įsigalėjęs ir prasidėjo tai, kas buvo vadinama sąstingiu – 8-tasis dešimtmetis, to meto žmogaus supratimu, kooperatinis butas (3-4 kambariai), kolektyvinis sodas su namuku, poilsis, kaip minimum, Palangoje, o jei asmuo priklausė to meto nomenklatūrai, tai išvyka į kurią nors iš socialistinių šalių – buvo laikomi gero gyvenimo atributais. Dar automobilis – Žiguliai, Volgą galėjo įsigyti ne visi, o kurie galėjo, dažnai, bijojo ją turėti. Geresnio gyvenimo ženklais buvo jugoslaviškos ar vengriškos sekcijos, krištoliniai sietynai, vokiški ar čekiški batai, vengriški žirneliai...
– Jei šiandien nepatinka kaimynystė, būstą galima gana lengvai pakeisti, ar lengvai butus keisdavo ilgose eilėse jų laukę žmonės?
– Labai sunkiai. Laukimo laikas, kol galėjai įsigyti kooperatinį butą eilėse ilgėjo. Dešimtmetį eilėje buto laukęs žmogus džiaugėsi, kad jį iš vis turi, o ne galvoja, kaip iškeisti į kitą. Savotiškai prisirišdavo.
– Ar tuo metu svarbus buvo taupymas, juo labiau, kai būsto nebuvo galima įsigyti taip paprastai?
– Pagal taupomosiose kasose laikomų pinigų kiekį lietuviai buvo vieni pirmaujančių tuometinėje Sovietų sąjungoje. Lietuviai mokėjo ir sugebėjo taupyti. Tai rodo, kai kaimo žmonės labai daug padėjo miestiečiams, o kartu egzistavo ir tam tikra šešėlinė ekonomika. Pavyzdžiui, Kaune buvo nelegaliai auginami švelniakailiai žvėreliai, atsiradus Marijampolės putliųjų verpalų fabrikui imti megzti megztiniai ir pan. Buvo dalykų, kurie nebuvo leidžiami, bet žmonės juos vis tiek darė. Juk tuo metu nei vienas santechnikas, atėjęs pataisyti varvančio krano sąskaitos neišrašinėdavo, o pinigus už darbą pasilikdavo sau. Tai sudarė galimybę Lietuvai gyventi šiek teik geriau, nei visoms kitoms sovietinėms respublikoms. Tiesa, tuo metu būta ir prekių deficito, tad ir išleisti pinigus galimybių nebuvo tiek jau daug.
