Įvaikinimo tarnyba teigia, kad mergaitę Lietuvoje bandyta įvaikinti trejus metus, bet niekas nenorėjo. Taip esą yra su daugeliu vyresnio amžiaus vaikų.
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su Seimo nariu Mindaugu Puidoku bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktore Alina Jakavoniene.
– Ponia Jakavoniene, kas bus, jeigu bus tenkintas brolio prašymas mergaitės globai? Ar tarptautinis įvaikinimas bus stabdomas?
A.Jakavonienė: Šiuo metu mes nesame gavę raštiško mergaitės brolio prašymo, kuriame jis teiktų prašymą ar informaciją, kad norėtų tapti vaiko globėju. Tačiau mes esame gavę kitą informaciją, persiųstą Seimo nario, kad brolis imsis visų įmanomų teisėtų veiksmų, siekiant nustatyti globą savo sesers sau, kaip asmeniui, arba ieškos kitos šeimos Lietuvoje, kuri galėtų globoti.
Šiuo atveju labai svarbu, kad mergaitės broliui yra išaiškinta procedūra, šiandien yra išsiųstas laiškas, advokatas spaudos konferencijoje patvirtino, kad jį gavo, kuriame nurodoma, kokių veiksmų asmuo turėtų imtis, norėdamas globoti. Yra skirtinga procedūra, jeigu asmuo nuolat gyvena užsienio valstybėje, ir Lietuvoje.
Išaiškintos dvi alternatyvos, kadangi mums iki galo nėra žinoma, kur yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Tokiu atveju, jeigu būtų gautas prašymas dėl globos – ne tik pažadai ar deklaratyvaus pobūdžio informacija – tačiau jeigu gautume prašymą tarnyboje ar informaciją, kad asmuo kreipėsi į užsienio valstybės centrinę instituciją dėl globos, be abejo, tarnyba svarstytų klausimą dėl tarptautinio įvaikinimo stabdymo.
– Ar aplinkybė, kad atsirado brolis, kuris nori globoti, automatiškai tarptautinio įvaikinimo procedūros nesustabdo?
A.Jakavonienė: Jeigu būtų gautas toks prašymas, kad asmuo pareiškė pageidavimą globoti, tai yra pagrindas stabdyti tarptautinio įvaikinimo procedūrą.
– Pati mergaitė dėl brolio globos irgi turėtų pasisakyti? Kaip teigiama, turėjo būti jos sutikimas dėl įvaikinimo Naujosios Zelandijos piliečiams – ji pati turėjo sutikti ar nesutikti.
A.Jakavonienė: Jeigu būtų gautas toks prašymas, įvaikinimo procedūra būtų sustabdoma ir būtų sprendžiamas globos giminaičių šeimoje klausimas. Tokiais atvejais, brolis turėtų būti pripažintas tinkamu asmeniu – tinkamai pasirengęs ir atitinkantis globėjams keliamus reikalavimus. Ir, be abejo, yra labai svarbi mergaitės nuomonė. 9-eri metai globos klausime yra tas amžius, kur į mergaitės nuomonę, norus turėtų būti atsižvelgta, jeigu jos nuomonė ir noras neprieštarauja jos interesams.
– Pone Puidokai, nežinau, koks jūsų vaidmuo šioje istorijoje, nes kaip tik vaikai, taip jūs, nors net ir Seime su vaikais nelabai ką bendro turite, nei kokiame komitete dirbate. Jūs teigiate, kad mergaitė nenori būti įvaikinta Naujosios Zelandijos piliečių, nors tarnybos sako visiškai atvirkščiai, kad yra mergaitės sutikimas.
M.Puidokas: Visų pirma, kalbėkime apie tai, kad yra prašyta tiek mergaitės, tiek jos seserų, kurios visos yra nepilnametės, sutikimo. Tas sutikimas gali būti gautas tiek geranoriškai, tiek panaudojant tam tikras psichologinio spaudimo priemones. Abejonių, kad taip galėjo vykti, vis tik realiai yra.
Mano šioje istorijoje sudėtinė dalis yra tame, kad į mane kreipėsi oficialiai, raštu pagalbos mergaitės brolis Arūnas. Kuomet jis kreipėsi pagalbos į mane, kaip Seimo narį, tuomet gruodžio 17 d. aš pirmą raštą parašiau ir gruodžio 28 d. antrą raštą parašiau. Tiek ministrui, tiek vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovei ir kitoms atsakingoms institucijoms.
Pirmas raštas buvo su užduotais klausimais dėl neaiškumų, antras, remiantis brolio Arūno kreipimusi, prašymas stabdyti tarptautinio įvaikinimo procedūrą, kol bus išsiaiškintos visos aplinkybės. Kadangi, kaip suprantame, to neužtenka, tai advokatas šiandien labai aiškiai įvardino per spaudos konferenciją, kad jie šiandien iš ryto padavė kreipimąsi į apygardos teismą, kad būtų taikomos laikinos apsaugos priemonės ir ta procedūra būtų stabdoma.
– Klausiu jūsų dėl mergaitės liudijimo. Jūs sakote, kad ji nesutinka.
M.Puidokas: Mes turime tokių duomenų, yra net garso įrašai, kuriuos turi jos brolis Arūnas, kuriuose mergaitė sako, kad ji norėtų gyventi Lietuvoje, būti arčiau savo sesės ir kad ji į Naująją Zelandiją vykti nenori.
– Ponia Jakavoniene, kas čia meluoja?
A.Jakavonienė: Mes tokios informacijos neturime. Jeigu turite tą informaciją – pasidalinkite. Tarnyba teikia teismui išvadą, ne tarnyba yra pareiškėjas dėl tarptautinio įvaikinimo, o pati šeima, ir tarnyba teikia teismui išvadą – ar tinkamai įvykdyta tarptautinio įvaikinimo procedūra, ar vaikas atitinka galimų įvaikinti vaikų reikalavimus, ar šeima, ir ar įvaikinimas atitinka geriausius vaiko interesus.
Priešingai, nei teigiate jūs, mes turime informaciją, kad mergaitė nori į Naują Zelandiją, išgyvena situaciją, kuri yra. Pati buvau globos namuose gruodžio 31 d., bendravau su globos įstaigos administracija, taip pat socialinis darbuotojas nuolat teikia informaciją.
M.Puidokas: Bet ne su pačia mergaite bendravote.
A.Jakavonienė: Matote, mes saugome mergaitę ir jos privatumą.
M.Puidokas: Bet brolis bendravo tiesiogiai su mergaite, jos vyresnė sesuo taipogi bendravo tiesiogiai. Aš nebendravau su mergaite.
A.Jakavonienė: Dabar kiekvienam asmeniui, kuris nori sužinoti vaiko nuomonę, gali atrodyti, kad man mergaitė pasakys tiesą. Tai tikrai neatitinka geriausių vaikų interesų ir, kaip žinote, buvo sutarta su globos namų administracija, kad brolis bendraus su seserimis, tačiau dalyvavo ir vienas kitas pašalinis asmuo, kuris mergaitei uždavinėja įvairius klausimus.
– Kas tie pašaliniai asmenys?
A.Jakavonienė: Bent jau mes turime tokią informaciją iš globos įstaigos, kad buvo ir kitas asmuo, kuris net neprisistatė.
– Su šeima susijęs ar nesusijęs?
A.Jakavonienė: Yra įvairių organizacijų atstovų, kurie klausinėja mergaitę ir mergaitė tuo metu pasakė, kad nori į įtėvių šeimą į Naująją Zelandiją.
– Gal socialinei darbuotojai mergaitė kitaip pasako iš baimės, nerimo?
A.Jakavonienė: Visais atvejais posėdyje dėl įvaikinimo vaikas yra išklausomas psichologo. Teismo posėdžio metu mergaitė visada galės išreikšti savo nuomonę.
M.Puidokas: Ministras Linas Kukuraitis kitaip sako, kad mergaitė, remiantis Civiliniu kodeksu, bus išklausyta tik tada, jei tai neprieštaraus geriausiems vaiko interesams. Tai ministro L.Kukuraičio šiandieninė citata. Tai aš tada klausimą kitą jums turiu.
Ponia Jakavoniene, jeigu yra garso įrašas, kuriame mergaitė labai aiškiai sako, kad ji nenorėtų, ar tada nereikės teisminio proceso ir kitų dalykų, ar vaiko teisių tarnybai to pakaks kaip įrodymo, kad tarptautinio įvaikinimo procesas bus stabdomas? Mano žiniomis, yra ne tik brolis, kuris nori globoti šią mergaitę, bet dar yra dvi geros šeimos Lietuvoje, kurios taip pat norėtų ją įsivaikinti.
– Kada tos šeimos atsirado? Kai jūs pasijungėte?
M.Puidokas: Mūsų interesas yra geriausias tiek šiuo atveju, tiek įvairiais kitais atvejais, kad vaikai ir kuo daugiau mūsų vaikų, jaunųjų piliečių, liktų gyventi Lietuvoje. Aš tų šeimų tapatybės kol kas nenorėčiau atskleisti, bet proceso eigoje tapatybės bus atskleistos. Jeigu teisinis procesas to reikalaus, jie oficialiai kreipsis.
A.Jakavonienė: Pone Puidokai, jums reikėtų šiek tiek žinoti ir teisės aktų reikalavimus, kad ne kiekvienas asmuo, kuris mano, kad nori įvaikinti, gali įvaikinti, pamatęs vaiką ar sužinojęs tam tikrą informaciją.
Įvaikinti vaikus gali tik asmenys, kurie atitinka įtėviams, įvaikintojams keliamus reikalavimus ir yra įrašyti į galimų, norinčių įvaikinti asmenų sąrašą, kurį taip pat tvarko tarnyba. Šiuo atveju, jeigu turite šeimas, kurios norėtų ir pageidautų įvaikinti konkretų vaiką, jos, visų pirma, turėtų atsidurti sąrašuose. Tokie yra teisės aktai.
M.Puidokas: Aš tą puikiai žinau. Daugelis teisės aktų, čia jau ne ponios Jakavonienės kaltė, yra labai ydingi. Mes turime įvaikinimo procedūras, kurios Lietuvoje trunka 1,5-2 metus. Kai turime užsieniečių atvejus, kur sutvarko per 2-3 mėnesius.
A.Jakavonienė: Tai yra netiesa. Norėčiau paneigti informaciją, kuri neretai sklinda viešoje erdvėje, kad po tarptautinio įvaikinimo nėra jokio grįžtamojo ryšio ir nėra žinoma apie tai, koks tolimesnis vaiko likimas. Toli gražu taip nėra.
Pagal nustatytą tvarką, šeimos, kurios įvaikina, turėtų teikti pirmus 2 metus ne mažiau kaip 2 ataskaitas, kuriose aiškiai nurodoma, kaip vaikas adaptavosi užsienio valstybėje, kaip tenkinami jo specialieji poreikiai, taip pat visa informacija apie vaiko gyvenimą, mokyklą, ugdymą, tai, kaip jis jaučiasi šeimoje. Taip pat turi būti pridedama ir vaizdo medžiaga.
Per pirmuosius metus gauname ne mažiau kaip 4 ataskaitas, ir vėliau, trečiais, ketvirtais metais dar po vieną ir kiekvieną kartą pagal poreikį. Grįžtamojo ryšio ir ataskaitų turime tikrai nemažai, kurias kiekvieną kartą mūsų specialistai analizuoja, nagrinėja ir jei kyla kažkokių neaiškumų ir norma patikslinimo, mes kreipiamės papildomai dėl informacijos pateikimo.
– Teigiama, kad Naujosios Zelandijos piliečių šeimoje, į kurią mergaitė turėtų pakliūti po įvaikinimo, auga dar du vaikai iš Lietuvos. Kiek ta šeima iš viso turi vaikų?
A.Jakavonienė: Tiesą pasakius, tiksliai nežinau. Galbūt yra pilnamečių vaikų, kurie jau užaugo, tačiau šeimoje šiuo metu auga du nepilnamečiai vaikai. Jie taip pat įvaikinti iš Lietuvos 2014 m. Tikrai yra puoselėjami ryšiai, palaikomas santykis su tų berniukų tetomis ir nepilnamete seserimi.
Kalbėti apie tai, kad visiškai nutraukiami santykiai, toli gražu taip nėra. Tai nėra vyresnio amžiaus šeima, kaip yra teigiama. Tai 1971-1972 metų gimimo šeima.
M.Puidokas: Kalbant apie devynmetės mergaitės atvejį, pagal Civilinio proceso kodeksą, tik kraštutiniu atveju leidžiama atskirti seseris, brolius, o ši šeima yra labai didelė ir jų istorija labai sudėtinga. 8 broliai ir seserys, mergaitės ryšys su vyresne seserimi yra labai artimas, ji yra globojus ją.
– Bet vyresnioji nenorėjo būti įvaikinta.
M.Puidokas: Vyresnioji nenorėjo, ji yra 17-metė. Natūralu, kad ji nenorėjo. Bet klausimas kalba apie tai, kad mes turime tokią situaciją – tą mažą mergaitę atskirti nuo vyresniosios sesers, kitų seserų ir brolių į tokią tolimą šalį už 17 359 kilometrų. Nemanau, kad tai geriausias to vaiko interesas ir ar mes turėtume vadovautis vien tik materialiniais sumetimais, ar visgi ir tuo, kad tai yra mūsų piliečiai.
– Kokiais materialiniais sumetimais?
M.Puidokas: Naujoji Zelandija yra ta šalis, kurioje pragyvenime lygis yra daug aukštesnis nei Lietuvoje. Jei galvosime apie vaiko geriausią interesą, kultūrinę artimą aplinką, broliškus ir seseriškus ryšius su artimaisiais ir galimybe su jais bendrauti ne per „Skype“...
– Bet suprantu, kad mergaitė nelabai bendravo su artimaisiais, išskyrus 17-mete seserimi.
M.Puidokas: Tai yra netiesa. Ji bendravo su broliais nuolat, paskutinį kartą brolis Arūnas su ja buvo susitikęs 2017 m., vėliau jam pačiam gimė vaikelis, bet jis kiekvienais metais stengdavosi grįžti ir bent po kelis kartus susitikti, nuolat palaikė ryšį telefonu, „Facebook“ ir kitomis priemonėmis su vyresniąja seserimi, su mažyle neišėjo, nes jos „Facebook“ buvo panaikintas.
– Broliai visai neseniai dar sakė, kad neturi galimybių globoti sesers.
M.Puidokas: Jie nežinojo. Visų pirma, broliai nėra teisininkai. Jie nežino, ar atitiks visus keliamus reikalavimus Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos tam, kad galėtų tapti globėjais.
A.Jakavonienė: Ne tarnybos, bet įstatymo.
M.Puidokas: Tarnyba vykdo įstatymą. Tiesiog jie nežino šių aplinkybių, dabartiniu metu jie yra nusiteikę, konsultuodamiesi su advokatu, imtis reikiamų teisinių žingsnių. Jeigu brolis neatitiktų reikalavimų kaip galimas mergaitės globėjas, mes turime netgi keletą variantų, kad tą mergaitę galėtų globoti lietuvių šeimos.
A.Jakavonienė: Ar mes tame procese nepametame vaiko?
– Kas labiausiai baugina? Ar iš tiesų geriau, kad vaikas augtų vaikų globos namuose, ar išvažiuotų kažkur?
M.Puidokas: Geriau kad augtų Lietuvoje, geroje šeimoje.
– Bet jeigu neatsirado šeima iki to laiko?
M.Puidokas: Dėl to, kad tų šeimų yra ieškoma labai neefektyviai. Visų pirma apie tai reikia kalbėti. Susitikau su daug šeimų. Statistika yra liūdna.
– Šiuo metu Norinčių įvaikinti asmenų apskaitoje nėra nei vienos šeimos, kuri pageidautų įvaikinti vyresnį nei 6 metų vaiką.
M.Puidokas: Jūs pateikiate statistiką pliką, o aš jums pasakau situaciją Lietuvos ir kitų užsienio šalių. Pas mus įvaikinimo sistema veikia labai neefektyviai. Čia vėlgi nėra ponios Jakavonienės tiesioginė kaltė, yra problema tame, kad mes nesilaikome Hagos konvencijos.
Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba turi būti dvi atskiros tarnybos, Lietuvoje, dėl neaiškių priežasčių jos tam tikru metu buvo sujungtos. Greičiausiai, tai buvo tam tikras politinis sprendimas, taip neturėtų būti. Tada automatiškai nevyriausybinės organizacijos labai aiškiai įvardina, kad atsiranda tam tikrų korupcinių apraiškų visuose procesuose, neskaidrumų įvaikinimo procese.
– Kalbėkite konkrečiai.
M.Puidokas: Kalbam konkrečiai, kad tai yra vienas atvejis iš daugelio.
– Jūs sakote, kad tai yra pasipelnymas.
M.Puidokas: Taip, nes tarptautinei įvaikinimo agentūrai yra sumokama keliasdešimt tūkstančių eurų už konkrečiai vieną vaiką.
– Tarptautinei įvaikinimo agentūrai sumoka kas?
M.Puidokas: Įtėviai būsimieji. Aš turiu net angliškoje spaudoje straipsnį, kur yra labai gražiai aiškiai įvardinti pavyzdžiai, kur irgi iš Naujosios Zelandijos, pavyzdžiui, 2009 m. yra įvaikinti 3 lietuviai berniukai.
– O Lietuvoje dokumentų tvarkymas nekainuoja?
M.Puidokas: Jie nekainuoja 50 tūkst. eurų.
A.Jakavonienė: Lietuvoje įvaikinimas yra nemokamas, pradėkime nuo to. Tiek lietuvių šeimos, tiek užsienio piliečiai – Lietuvos Respublikoje įvaikinimas yra nemokamas. Užsienio valstybėje gali būti taip, kad pagal jų nacionalinę teisę šeima turi sumokėti tam tikrus mokesčius, bet tai yra pagal Hagos konvencijos nuostatas. Tačiau nei tarnyba moka užsienio piliečiams, nei užsienio piliečiai moka Lietuvos Respublikai ar tarnybai.
M.Puidokas: Bet tai moka tarpininkui – Tarptautinei įvaikinimo agentūrai. Ta zelandiečių šeima pasakojo labai jautrią istoriją, kad jie prieš tai mėgino keletą metų mėgino įsivaikinti vaikus iš Lietuvos, jiems nepavyko, tada kreipėsi į Naujosios Zelandijos tarptautinę įvaikinimo agentūrą, su kuria Lietuva turi kontraktą – beje, ne tik Lietuva, bet ir įdomios šalys kaip Filipinai, Tailandas, Indija.
Ir mes vienoje gretoje vieninteliai iš Europos šalių. Yra situacija labai paprasta. Jeigu mes esame vienoje gretoje su trečio pasaulio šalimis, kuriose yra labai daug problemų, kalbant apie korupciją, apraiškas, kurios vyksta vaiko teisių srityje, mes, ko gero, kaip Europos valstybė, neturėtume tokioje situacijoje atsidurti.
Ta šeima prieš tai 4 metus nesėkmingai bandė, po to kreipėsi į agentūrą, sumokėjo apie 50 tūkst. dolerių ir tada per keletą mėnesių buvo sutvarkyti visi dokumentai ir jie džiaugėsi trimis įvaikintais berniukais iš Lietuvos. Tai yra tikra istorija.
– Ponia Jakavoniene, dabar turėtų būti raštiškas prašymas iš brolio dėl globos ir tada būtų sprendžiama, ar stabdyti įvaikinimo procedūrą?
A.Jakavonienė: Taip, tada spręsime klausimą.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
