Didžiulė išsiplaiksčiusi vėliava reiškia, kad 2019-ieji paskelbti Laikinosios sostinės atminimo metais, kaip praėjusių metų pavasarį pasiūlė kai kurie Seimo nariai. Aišku, rinkti Kaune.
Tiesą sakant, trumpai plykstelėję idėja 2019-uosius paskelbti Kauno metais turbūt ėmė sukti galvą, ką tai reikštų, ir jos autoriai. Sutriko tada net kauniečiai istorikai.
„Man, kauniečiui ir karo istorikui, malonu, kad ketinama specialiais renginiais paminėti istorinę Kauno misiją, kurią jis įvykdė tapęs laikinąja sostine. Bet tai neturėtų tapti dingstimi priešinti Kauną su Vilniumi“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas A.Pociūnas.
Žymus istorikas, VDU profesorius E.Aleksandravičius dar gerokai anksčiau pasisakė prieš tai, kad būtų kaip nors išskirta data, 1919 metų sausis, kai Kaunas, lenkams okupavus Vilnių, tapo laikinąja sostine. Džiaugdamiesi, kad Kaunas tapo laikinąja sostine tarpukariu, mes tarsi išsižadame Vilniaus atgaline data – maždaug taip prieš beveik dešimtmetį kalbėjo profesorius.
Mažuoju Paryžiumi praminto tarpukario Kauno romantikos puoselėtojai ir jų oponentai, kritiškai nusiteikę istorijos mokslo korifėjai turės rasti bendrą sutarimą. 2019-ieji vis dėlto paskelbti Kauno, kaip Lietuvos laikinosios sostinės 1919-1939 m., metais. Romantikams kauniečiams dera priminti, kad 2018-aisiais, Lietuvos valstybės 100-mečio metais, renginių apsčiai užteko ir Kaunui, ir visiems Lietuvos miestams bei miesteliams. Net emigracijos ištuštintiems bažnytkaimiams progų patriotiškai švęsti buvo iki valiai.
Todėl vargu ar bus įsigilinta į istorines detales, pavyzdžiui, kad „Kauno Lietuvai“ Vilnių pagaliau atidavė rusų bolševikinė Raudonoji armija. Netrukus pasiglemžusi ir Vilnių, ir Kauną, dar Klaipėdą vėliau pridėjusi – na, taip rusiškai, su plačiu užmoju, 50-iai metų.
Šiais laikais Kaunui svarbu, kad miesto valdžia užbaigtų nors ir ne pačius didžiausius, daug laiko ir lėšų reikalaujančius projektus, – kauniečiams simboliškai svarbius kaip savasties ženklus.
Vienas tokių – „Romuvos“ kino teatro esminis atnaujinimas, išsaugant pagrindinius istorinės pastato architektūros bruožus. Dėl „Romuvos“ daug iečių sulaužyta, buvo susibūręs net neformalus sąjūdis senajam kino teatrui išsaugoti, sąlygiškai pasivadinęs „žmonėmis kavingais veidais“.
„Romuvos“ gelbėjimo vajus įgavo apčiuopiamą apibrėžtį, kai buvo gauta 1,9 mln. eurų iš ES fondų esminiam remontui.
Ir štai kauniečiams pažadėta, kad kino teatras po remonto šiais metais pagaliau atvers duris. Jau metų pradžioje. Ir „Romuvos“ repertuaras, pagal pradinį sumanymą, bus skirtas būtent kino gurmanams. Ketinama vaišinti ne vienadieniu holivudiniu greitmaisčiu, pigiomis (menine prasme) romantinėmis komedijomis ir koviniais „pykšt pokšt“, o rinktiniais patiekalais: F.Fellini, L.Bunuelio, P.Almodovaro, A.Tarkovskio juostomis.
Tai puiku, tik kyla pavojus, kad salėje sėdės tik kelios dešimtys akiniuotų apsnūdusių intelektualų, dar menančių, kaip jie žiūrėjo F.Fellini „8 1/2“ pramaišiui su vokišku porno per pirmuosius perestroikos metais pasiekusius vaizdo grotuvus. Kas jau kas, o vaizdajuosčių verslas Kaune buvo ypač paplitęs ir nėra tikrumo, kad „Romuvos“ kino gurmanams nesukils anų laikų klasikos – kovinių filmų su tada dar apyjauniais S.Seagalu ir A.Schwarzeneggeriu – ilgesys.
Tokią „klasiką“ juk dabar patogu pažiūrėti nebūtinai kino salėje ir sumokėjus pinigų už bilietą, o namuose per „YouTube“, susirangius ant sofos ir kramtant sintetinę „Daktarišką“ dešrą su raugintais agurkais. Naujas senųjų intelektualų maistas.
Iki 2020-ųjų žadėta užbaigti Kauno „amžiaus projektą“ (galvojant ne apie trukmę, o apie svarbą miestui) – atnaujinti, iš esmės sutvarkyti Laisvės alėją. Atkarpas nuo S.Daukanto iki Maironio gatvių ir atkarpas nuo I.Kanto iki Vilniaus gatvių. Neturėkime vilčių, kad viskas vyks sklandžiai, aišku, bus rasta broko, kitaip juk negali būti Lietuvoje, darbai ilgesniam ar trumpesniam laikui užsitęs.
Bet tai smulkmenos, aišku, jei tik kasinėjant Laisvės alėją nebus rasta didesnio lobio nei praėjusiais metais prie Miesto sodo rastos puodynės su XVI a. grašiais. Va, jei būtų aptikta pavyduolių lenkų nukniaukta Vytauto Didžiojo karūna... Bet aišku juk, kad aptikti tokį radinį beveik neįmanoma.
Užtat tikrai įmanoma šiais metais kauniečiams persėsti iš senų suklypusių „Škoda“ į naujus patogius troleibusus „Solaris Urbino“. Esą bus palikta viena senutė „Škoda“ meniniams projektams vykdyti ir kaip priminimas gūdžios sovietinės Kauno viešojo transporto istorijos, kai piko valandomis miesto autobusai ir troleibusai vos ne pusiau plyšo nuo sausakimšai prisigrūdusių keleivių. Tas troleibusinis artumas su jo pasekmėmis, kurių būta ne tik liūdnų.
Bet svarbiausia, kad konkursas troleibusų parkui atnaujinti pavyktų sklandžiai, kad neatsitiktų atvirkščiai, jei, tarkime, miesto gatvėmis ir toliau važinės išklerusios „Škoda“, ir tik vienas naujas „Solaris Urbino“ kaip parodomasis egzempliorius riedės.
Na, bet meras V.Matijošaitis iki šiol pažadus tesėjo, tikėkimės, nepakiš kiaulės ir Kiaulės metais.
Beje, naujais atradimais garsėjantys kauniečiai šiais metais galbūt atnaujins ir papildys Kelių eismo taisykles (KET). Jau kaip apie linksmą nuotykį kalbama, kad Tolimųjų Rytų šalyse apsilankęs Kauno meras pamatė prieš judrias sankryžas ant gatvių nupieštus perspėjamuosius rombo formos ženklus.
Greitai paaiškėjo, kad Lietuvos ir visos Europos Sąjungos KET tokie ženklai nenumatyti, bet kauniečiai nebūtų kauniečiai, jei net iš menkos klaidos neišspaustų didelės naudos.
Kadangi perėjose, kurios pažymėtos specialiuoju rombo simboliu, sumažėjo eismo įvykių, administracijos direktorius V.Šiliauskas, puikiai suprasdamas, ką nori girdėti jo viršininkas, pasvarstė, jog rombų ženklus būtų verta įtraukti į atnaujintas KET.
Štai tokie mes, kauniečiai – drįstame pasiūlyti keisti, papildyti ne tik Kelių eismo taisykles.
Jei labai reikės, parengsime ir patobulintą Europos Sąjungos Konstitucijos, kurios niekaip neįstengiama galutinai patvirtinti, projektą. Lisabonos susitarimai – dar ne viskas. Paskutinį ir lemiamą žodį tars Kaunas!˙
˙
